Politinės krizės Sakartvele kontekstas
2020 metų rudenį Sakartvelo parlamento rinkimuose 48,2 proc. balsų surinko valdančioji partija „Sakartvelo svajonė“, valdoma milijardieriaus Bidzinos Ivanišvilio.
Pagrindinė opozicinė partija – buvusio prezidento Mikhailo Saakašvilio remiamas Vieningas Nacionalinis judėjimas (VNJ) – daugiamandatėje apygardoje surinko 27,18 proc., tačiau apkaltino valdančiuosius sukčiavimu ir atsisakė dalyvauti antrame rinkimų ture bei apskritai užimti vietas parlamente. Tą patį padarė dar kelios mažesnės opozicinės partijos.
Nors ir pripažino kai kuriuos pažeidimus, tarptautiniai stebėtojai pareiškė, kad rinkimai iš principo buvo laisvi ir konkurencingi. „Sakartvelo svajonė“ atsisakė rengti naują balsavimą.
Protestai Sakartvele truko beveik visą lapkritį. Opozicinės partijos taip ir nepradėjo dirbti parlamente. Krizė įgavo naują pagreitį 2021 metų vasarį, kai teismas leido suimti VNJ lyderį Niką Melia. Tuomet kai kurie Lietuvos politikai nuskubėjo gelbėti partnerių ir Sakartvelo europinio pasirinkimo.
Nesutikdamas su partijos linija, atsistatydino Sakartvelo premjeras G.Giorgi Gakharia. Tarpininkavimo sprendžiant krizę ėmėsi Europos Vadovų Tarybos prezidentas Charlesas Michelis.
Po kelias savaites trukusių derybų pavyko susitarti, kad opozicinės partijos grįš į parlamentą, bus paskelbta amnestija įkalintiems politiniams oponentams, imtasi kai kurių reformų.
Taip pat pažymėta, kad tuo atveju, jei spalio 2 d. vyksiančiuose savivaldos rinkimuose „Sakartvelo svajonė“ surinks mažiau nei 43 proc. balsų, bus rengiami išankstiniai parlamento rinkimai.
Tokį susitarimą pasirašė daugelis mažesniųjų opozicijos partijų, tačiau pagrindinė „Sakartvelo svajonės“ konkurentė VNJ atsisakė tai padaryti.
Nors N.Melia buvo paleistas į laisvę (užstatą už jį sumokėjo ES), jau 2021 metų liepą valdantieji pareiškė anuliuojantys susitarimo galiojimą, nes VNJ taip ir nesugrįžo į parlamentą. VNJ, savo ruožtu, rugsėjo pradžioje pareiškė, kad pasirašo susitarimą dėl krizės sprendimo, o savivaldos rinkimai taps legitimumo testu B.Ivanišviliui.
Savivaldos rinkimai – krizės konvulsija ar sprendimas
Paprastai tariant, krizė Sakartvele tęsiasi, o spalio 2 dieną savivaldos rinkimai tapo nauju tarpiniu finišu konkuruojančioms pusėms. VNJ ir kiti opozicijos atstovai garsiai skelbė, kad rinkimai bus referendumas dėl pasitikėjimo „Sakartvelo svajone“ ir ragino žmones kovoti už savo teises.
Kad įtampos nebūtų per mažai, prieš pat rinkimų dieną į Sakartvelą slapta atvyko čia už akių nuteistas buvęs prezidentas ir neformalus VNJ lyderis M.Saakašvilis. Jis nuteistas kalėti šešerius metus už piktnaudžiavimą valdžia, iš jo 2015 metais atimta Sakartvelo pilietybė.
M.Saakašvilio šalininkai laiko tai politiniu susidorojimu, inicijuotu B.Ivanišvilio, nors paties buvusio prezidento politinė karjera tikrai susijusi ne tik su įspūdingomis šalies reformomis, bet ir nemažai neskaidrių politinių epizodų.
Kaip ir tikėtasi, M.Saakašvilis jau kitą dieną po atvykimo buvo suimtas. Greičiausiai toks ir buvo jo pasirodymo Sakartvele tikslas – dar kartą sukelti emocijas tarp savo šalininkų bei paraginti juos perimti valdžią protestų keliu. Nors jau aštuonerius metus negyvena Sakartvele, būtent Saakašvilis išlieka labiausiai matomu ir žinomu opozicijos veikėju.
Panašu, kad tiek M.Saakašvilio viražai ir sulaikymas, tiek patys savivaldos rinkimų rezultatai neleis Sakartvelui atgauti stabilumo ir atrasti vidinį konsensusą.
Skirtingos visuomenės nuomonės apklausos rodo skirtingus rinkimų rezultatus, kurie svyravo nuo „Sakartvelo svajonės“ pergalės su daugiau nei 45 proc. balsų (Edison Research, Gorbi) iki vos 38 proc. (IPSOS), kurie reikštų galimybę opozicijai reikalauti naujų parlamento rinkimų. M.Saakašvilis jau paragino savo rėmėjus eiti į gatves ir „apginti savo balsus“.
Vyriausioji rinkimų komisija skelbia, kad (suskaičiavus 90 proc. biuletenių) „Sakartvelo svajonė“ gauna 47,3 proc., o VNJ – 30,6 proc. Tai iš principo sutampa su 2020 m. rudens parlamento rinkimų rezultatais, kai „Svajonė“ surinko 48, o VNJ – 27 proc. balsų.
Kaip padėti Sakartvelo demokratijai?
Taigi dar vieną tarpinį finišą pagrindiniai konkurentai vėl pasiekė beveik kartu. Ką tai sako apie Sakartvelo demokratijos raidą?
Visų pirma tai, kad šalyje egzistuoja politinė konkurencija. „Sakartvelo svajonė“, nors ir išlaiko valdžią nuo 2012 m., negali vykdyti vienašališkos politikos nekreipdama dėmesio į oponentus.
Opozicija Sakartvele veikia ir tai yra svarbus svertas, neleidžiantis pilnai uzurpuoti valdžios. Tai būtina, bet nepakankama demokratijos sąlyga.
Tiek M.Saakašvilio viražai ir sulaikymas, tiek patys savivaldos rinkimų rezultatai neleis Sakartvelui atgauti stabilumo ir atrasti vidinį konsensusą.
Kol opozicijos ir valdančiųjų santykiai išlieka pagrįsti „nulinės sumos“ ir galios logika – galimybių susitarti konsensuso būdu, t. y. abipusiai atsitraukiant nuo startinių pozicijų vardan bendros gerovės, yra labai nedaug.
Nors rinkimai vyksta, nei jais, nei juos organizuojančiomis institucijomis nepasitikima. Tokia nepasitikėjimo ir baimės netekti valdžios atmosfera reiškia, kad į pirmą planą politikai stato išlikimą, o ne demokratiją. Demokratijos esmė – garantija, kad net praradus valdžią rinkimuose, ją galima atgauti kituose, jei bus vykdoma didžiosios visuomenės dalies lūkesčius atitinkanti politika.
Nepasitikėjimo vieni kitais ir personalinės priešpriešos (Ivanišvilis prieš Saakašvilį) aplinkoje, vietoje abipusio noro naudotis sutartomis žaidimo taisyklėmis taip užtikrinant piliečių valią, prioritetas teikiamas metodams, kurie laikomi labiau garantuojančiais tikslo – valdžios – pasiekimą.
Iš valdančiųjų pusės tai – noras kontroliuoti visas institucijas ir užsitikrinti, kad jos generuotų tinkamus rezultatus. Dėl atviros priešpriešos, bet koks opozicijos dalyvavimas rinkimų komisijų, savivaldybių ar kitų institucijų darbe laikomas destruktyviu ir žalingu.
Iš opozicijos perspektyvos – valdančiųjų turima institucijų kontrolė neišvengiamai nukreipta į opozicijos eliminavimą, todėl tikras būdas pasiekti pergalę yra neinstitucinės priemonės – gatvės protestas ir revoliucija. Abi šios perspektyvos tik sustiprina viena kitą ir uždaro konkuruojančias puses vis augančios priešpriešos spiralėje.
Kaip nutraukti priešpriešos augimą tokioje situacijoje? Vienas kelias – galingo išorinio žaidėjo noras ir gebėjimas priversti puses laikytis taisyklių. Toks sprendimas reikalauja ilgalaikio išorinio žaidėjo įsipareigojimo ir resursų bei griežtai neutralios pozicijos, kuri neleistų nei vienai pusei galvoti, kad tarpininkas palaiko būtent ją.
Iš esmės tą bandė daryti C.Michelis, kai balandį tarpininkavo susitarimo pasiekimui. Netgi pavyko pasiekti, kad abi pusės susitartų dėl krizės sprendimo. Tačiau vos tik ES pasitraukė, senos priešpriešos sugrįžo ir susitarimas pasirodė besąs trumpalaikis.
Antras būdas – sąmoningas kurios nors iš pusių nuolaidų darymas ar geros valios demonstravimas. Teoriškai, viena pusė turėtų kažkuriuo klausimu nusileisti, tuomet sektų kitos pusės atsakomasis žingsnis ir taip būtų sugrąžintas pasitikėjimas bei sumažinama įtampa.
Šio būdo problema – pirmojo žingsnio klausimas. Juk situacijoje, kai oponentas laikomas beveik mirtinu priešu, pirmoji nuolaida gali būti palaikyta ne tik dialogo siekimu, bet ir silpnumo ženklu. Paskatinti susitarti gali padėti bendros išorinės grėsmės veiksnys arba abi puses vienodai motyvuojantis atlygis.
Sakartvele tai tikrai galėtų būti narystės ES ar NATO perspektyva (apklausos rodo, kad narystei šiose organizacijose pritaria atitinkamai 76 ir 74 proc. gyventojų). Vis dėlto panašu, kad pastarojo laikotarpio tendencijos, kad ir ES narystės perspektyvos Balkanams klausimas, artimiausiu laikotarpiu nekuria stiprios motyvacijos vidiniam susitarimui Sakartvele.
Asmeninės lyderių priešpriešos, vis dar aukšta nepasitikėjimo oponentais ir institucijomis kultūra, nepalankios išorinės aplinkybės – nėra daug indikacijų, leidžiančių prognozuoti greitą ir efektyvų politinės krizės Sakartvele sprendimą.
Iš esmės lieka vienintelis veiksnys, galintis padėti Sakartvelui atsisakyti nulinės sumos mąstymo ir tapti labiau konsensuso siekiančia visuomene. Tas veiksnys yra visuomenės ir piliečių, kurie Sakartvele tikrai aktyvūs, spaudimas ir reikalavimas politikams atsisakyti politikos personalizavimo.
Bet spaudimo iniciatyva turi išeiti iš pačių piliečių, o ne iš jais pasinaudoti siekiančių politikų.
