Verslo klasė ≠ vidurinė klasė
Tai, ko labiausiai trūksta viešajame diskurse, įvardinčiau kaip visuomenės centro bei stuburo supratimą. Šiuolaikinis socialinis mokslas šį centrą paprastai apibūdina kaip vidurinę klasę. Į tai būtų galima atsakyti, kad „vidurinės klasės“ terminas ir pas mus nėra negirdėtas. Tačiau, kalbant apie ją, labai retai einama toliau nei lozungai – stiprinti, plėsti, padėti ir t.t.; dažniau nei derėtų šia tema skaitome ir atviras manipuliacijas.
Kaip ir daugelis ponepriklausomybinės kartos atstovų, su vidurinės klasės visuomene aš susipažinau studijuodamas ir dirbdamas Vakaruose. Keliose užsienio šalyse – Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Švedijoje, Šveicarijoje – praleidau pakankamai ilgą laiką, kad pamatyčiau ne tik išorines gerovės apraiškas, bet ir tikrus jų piliečių gyvenimus, ir giliąsias visuomenės struktūras. Ko gero, didžiausią įspūdį darė socialinio statinio erdvumas ir stabilumas. Vidurinei klasei tose šalyse priklausė ne tik verslininkai ir verslo sektoriaus darbuotojai, bet ir valstybės tarnautojai, viešojo sektoriaus ir intelektualinių profesijų atstovai.
Nekilo klausimo, kad tai iš esmės lygiavertės, viena kitą papildančios ir viena kitai naudos nešančios grupės bei profesijos. Priklausymą jai apibrėžė ir panaši, bet kokiu atveju palyginama turtinė padėtis, ir panašus kultūrinis bei moralinis akiratis (ne veltui dažniausiai patikslinama, kad moderni vidurinė klasė yra išsilavinusi klasė (angl. educated middle class, vok. Bildungsburgertum). Mano draugų, studentų ar jaunų darbuotojų siekis nebuvo žaibiškas praturtėjimas, bet pastovumas – pastovus atlyginimas, būsimas kopimas karjeros laiptais.
Jie buvo gerai informuoti apie siekiamos profesijos perspektyvas ir neturėjo net minties, kad tai gali būti tik pažadai ir vilionė. Nesusidūriau ir su pas mus paplitusiu įsivaizdavimu, kad tam tikras visuomenei reikalingas specialybes pasirinkęs žmogus turi aukotis, kęsti nepriteklius ir t.t. Ir pokalbiai „apie politiką“, ir žiniasklaida liudijo, kad vidurinės klasės sąsaja su politine sfera labai glaudi – tačiau ne ta prasme, kad politikai būtų laikomi atsakingi už visus gerus ir blogus poslinkius. Manyta, kad visuomenės grupės irgi turi politinę prievolę – viešojoje erdvėje formuluoti savo interesus ir formuoti politinę dienotvarkę.
Būtent tokia vidurinė klasė yra „socialinės rinkos ekonomikos“ – laisvoje Europoje po Antrojo pasaulinio karo subrendusio visuomenės modelio pagrindas.
Būtent tokia vidurinė klasė yra „socialinės rinkos ekonomikos“ – laisvoje Europoje po Antrojo pasaulinio karo subrendusio visuomenės modelio pagrindas. Kaip rodo apklausos, šis modelis yra daugumos lietuvių idealas. Be abejo, nemažai simpatijų jam ateina iš istorinės atminties. Lietuvos „aukso amžiaus“, Pirmosios Respublikos, santvarka mažai kuo priminė libertarinę laisvosios rinkos karalystę. Milžiniškus pasiekimus vos per du dešimtmečius laidavusią vidurinę klasę sudarė visų pirma švietimo sektorius (prisiminkime posakį apie labiausiai tarpukario kaime gerbiamas profesijas – be kunigo, tai buvo mokytojas ir gydytojas) ir po Krupavičiaus žemės reformos suklestėję vidutiniai valstiečiai (miestietiška vidurinė klasė per tą laiką galutinai išsikristalizuoti nespėjo). Daug gavę iš Lietuvos valstybės, šie luomai atsilygino jai besąlygiška ištikimybe. Būtent vidutiniai valstiečiai, tarybinės propagandos vadinti „buožėmis“, sudarė pokario partizaninio pasipriešinimo pagrindą, o vadovaujančiose sąjūdžio struktūrose šalia profesionalių kariškių buvo stebėtinai daug mokytojų.
Kokia padėtis šiuolaikinėje Lietuvoje? Skirtumą pastebėsime iš karto: visuomenės viduryje egzistuoja atpažįstamas sluoksnis, kurį jungia panašios vertybės, papročiai, ryšiai, nepaskutinėje vietoje – ir specifinė kalba, tačiau viešojo sektoriaus ir laisvųjų profesijų darbuotojai jam iš esmės nepriklauso. Šiuo požiūriu ne atsitiktinumas, kad žinomas Lietuvos žurnalas vadinasi „Verslo klasė“ – kaip ir tai, jog ne kartą teko girdėti užsieniečių komentarus, jog, pavyzdžiui, Skandinavijoje tokio pavadinimo žurnalas pasirodyti negalėtų.
Taip yra ne todėl, kad Skandinavijos verslininkai yra gudresni nei mūsiškiai, o todėl, kad dabartinė mūsų visuomenės sandara artimesnė ne Vakarų, o Trečiojo pasaulio šalims. Anot siaurame rate plačiai paplitusio posakio, mes bandome tapti Amerika, bet išeina Lotynų Amerika. Tam tikru aspektu vaizdas gal net blogesnis, nes ir Lotynų Amerikoje žemesnę klasę sudaro aukštesnio išsilavinimo nereikalaujančios profesijos. Universitetinės studijos paprastai garantuoja ir socialinį statusą, ir didesnes pajamas. O pas mus net ir mažai kvalifikuotų statybininkų, meistrų, pramonės darbininkų ir t.t. atlyginimai didesni nei vidurkis, o viešojo sektoriaus algos svyruoja ties minimalaus atlyginimo riba. Taigi jau kelis dešimtmečius dauguma sektoriaus atstovų de facto priklauso žemutinei klasei; su jais gretintinos gal tik kelios aptarnavimo sferos profesijos.
Maža to, kontrastai tarp realiai egzistuojančių sluoksnių itin aštrūs: kaip neseniai dar kartą patvirtino Europos Komisijos tyrimas, pajamų nelygybė Lietuvoje yra viena didžiausių Europos Sąjungoje[1]. A propos Lotynų Amerika – Meksikos dar nepasiekėm, kur, sakoma, 5 proc. gyventojų gyvena kaip Švedijoje, o likusieji 95 proc. – kaip Bangladeše, bet aiškiai judame į tą pusę. Jei ne gyva šeimų savitarpio pagalbos tradicija, pasireiškianti emigravusiųjų siunčiama parama ar vyresnės kartos dalijimusi tarybiniais bei potarybiniais laikais užgyventu turtu, padėtis būtų dar dramatiškesnė. To ir reikia laukti senkant šiems šaltiniams, kurie, aišku, neamžini.
Būtent tokio gausaus „intelektualinio proletariato“ egzistavimas yra skaudžiausia mūsų visuomeninės sanklodos opa, vienas svarbiausių, jei ne svarbiausias pastarojo meto (pradedant maždaug nuo 2004-ųjų, nuo narystės Europos Sąjungoje) reiškinys.
Būtent tokio gausaus „intelektualinio proletariato“ egzistavimas yra skaudžiausia mūsų visuomeninės sanklodos opa, vienas svarbiausių, jei ne svarbiausias pastarojo meto (pradedant maždaug nuo 2004-ųjų, nuo narystės Europos Sąjungoje) reiškinys. Ir didžiausią socialinę įtampą šiandienos Lietuvoje kelia ne didžiųjų miestų ir provincijos priešprieša, o konfliktas būtent šioje vietoje – nesusiformuojančioje vidurinėje klasėje, tarp to, kas turėtų būti jos sudedamosios dalys – tarp verslo ir viešojo sektoriaus.
Drakoniukas šokolado fabrike: mūras ir glamūras I
Tokia padėtis susiklostė dėl keleto priežasčių, tačiau vienas iš esminių faktorių, kuris dažniausiai pražiūrimas, yra dabartinės verslo klasės savimonė ir požiūris į kitas socialines grupes; juk šiandien būtent jie turi daugiausia politinės galios ir nustato svarbiausias žaidimo taisykles. Tuo nenoriu pasakyti, kad ši klasė yra visiškai vienoda ir vieninga – akivaizdu, kad ją sudaro skirtingų pažiūrų ir moralinių savybių žmonės, tarp kurių esama nuomonių skirtumų, nesutarimų ir t.t. Tačiau lygiai taip pat akivaizdu, kad egzistuoja keletas galvojimo apie save būdų ir interesų „raudonųjų linijų“, kurioms pritaria ar bent neprieštarauja absoliuti sluoksniui save priskiriančiųjų dauguma.
Jau kalbėjau apie ryškiausią figūrą: verslininkas yra Prometėjas, nešantis visuomenei gerovės ugnį. Jį papildo „saldaus gyvenimo“ vaizdinys – realybėje ir medijose demonstruojama prabangi nuosavybė, „išskirtinės“ pramogos ir poilsis. Į pagalbą vėl pasitelkę religijotyrininką Mircea Eliadę, jį galime interpretuoti kaip ritualą, aktualizuojantį pirminį kapitalo sukaupimo įvykį. Glamūras yra šio kosminės svarbos veiksmo padarinys ir atpildas. O jei manoma, kad turto sukaupti neįmanoma nepažeidžiant moralės principų, glamūras laikytinas bandymu užglaistyti tą pirminį prasižengimą per ekskliuzyvinę estetiką, kuri, manoma, traukia ir žavi visus „paprastus žmones“. Matyt, todėl nepralenkiami šių apeigų meistrai yra savo verslo pradžios aplinkybes gerai menantys Rusijos oligarchai.
Nuolatinis eksponavimasis turi ir kitų aspektų. Panašu, kad vienas jų yra psichologinis. Nežinau, ar visada už to slypi savivertės problemos – nors ne vienas psichologas teigia, kad nuolat rodyti savo pranašumą ir reikalauti pagarbos ženklų verčia būtent nepilnavertiškumo kompleksas. Šiaip ar taip, vokiškoje žiniasklaidoje skaitydamas interviu su verslininkais negaliu nepastebėti, kad apie savo veiklą jie kalba daug blaiviau, o poreikio puikuotis turi žymiai mažiau. Pas mus, regis, dar neišsisklaidė prietaringa migla (man sekasi, nes esu sėkmingas, nes man sekasi, nes esu lyderis, nes turiu nugalėtojo mentalitetą ir t.t. ir pan.), neišnyko paaugliškas apsvaigimas savuoju „aš“, kurio simbolis man yra kavinėje kadaise sutiktas vyrukas – jis buvo ką tik įregistravęs savo firmą. Kažkuriuo momentu naujai iškeptą UAB direktorių pagavo įdūkis ir jis pradėjo dėlioti naujutėlį bendrovės apvalųjį antspaudą kur pakliūva – ant rankų, stalo, kėdžių, vėl ant stalo...
Girdėjau nuomonę, kad lietuvių verslininkai nekalba apie savo sėkmingus sumanymus, nes bijo, kad jais pasinaudos kiti. Akivaizdu, kad baimė nepagrįsta – juk visad šnekamasi apie vakarykščius reikalus – bet simptomiška. Skaitytojui irgi visų pirma lieka įtarimas, kad pagyromis norima ne tik pasigirti, bet ir kažką nuslėpti (nors reikėtų pridurti, kad medijose pagyrūniškumo laipsnis priklauso ir nuo kitos pusės, t.y. žurnalisto: toje pačioje „Verslo klasėje“ ir kitur pasitaiko ir dalykiškesnių pašnekesių).
Kas iš tiesų stebina lyginant su kitais kraštais – tai paniekos kitam atvirumas.
Kas iš tiesų stebina lyginant su kitais kraštais – tai paniekos kitam atvirumas. Nežinau kitos šalies, kur taip kategoriškai būtų skirstoma į laimėtojus ir nevykėlius, taip aistringai klijuojamos runkelių ir padugnių etiketės. Ar čia tęsiamos tradicijos tarybinės nomenklatūros, kuriai buvo būdinga ir ekskliuzyvinė luominė savimonė, ir paniekinamas požiūris į valdomą liaudį? Ar atgijo Abiejų Tautų Respublikos saulėlydžio, „liberum veto“ laikų paveldas (į tą pusę kreiptų kai kurių „žymių žmonių“ puoselėjamas aristokratiškai-magnatiškas stiliukas)? Vienareikšmio atsakymo neturiu.
Juk vidutinis Lietuvos verslo sektoriaus atstovas per kelis dešimtmečius ar greičiau pasiekė tokį gerovės lygį, kokį pasiekti, ypač nekilnojamojo turto srityje, Vakarų Europos kolegoms gali prireikti ir kelių kartų; jis gali sau leisti europiniame kontekste nebrangią ir kokybišką sveikatos apsaugą, vaikams duoti gerą išsilavinimą, – atrodytų, to daugiau nei pakankama ramiam ir taikiam gyvenimui. Bet jis vis turi puikuotis savo turtais, įrodinėti, kokie „patys kalti“ skenduoliai jį supa.
O kaip tada vertinsime pačią jauniausią verslininkų kartą, kuri biznį pradeda nebe auksinių galimybių laikais, taigi tikrai taip greitai nesukaups tiek kapitalo kaip vyresnieji? Ar tai reiškia, kad jie, kad ir kiek besistengtų, yra lūzeriai – apsigimę lūzeriai? O kas nutinka, jei laimėtojo verslas staiga pasidaro nebe toks pelningas, jei shit happens – ar principas juoda-balta neatsigręžia prieš jį patį? Ar ne šičia yra „pirmosios Lietuvos“ dramų ir nuopuolių – didžiųjų, bet nebūtinųjų – šaltinis?
Kad ir kaip ten būtų, vienas iš glamūrinimosi tikslų yra pripratinti visuomenę, kad absoliutų disponavimą kapitalu ji priimtų kaip natūralų dalyką. Pagalvokime, kokio atgarsio šiandien sulauktų dvi žinos: pirmoji – kad kažkuri įžymybė pasikeitė savo ferarį (arba: apkeliavo visas Indonezijos salas); antroji – nuomonė, kad atliekamus pinigus buvo galima panaudoti ir kilnesniems tikslams, tarkime, įžymybės gimtosios vietos bendruomenės veiklai ar kultūros žurnalui paremti. Pirmoji žinia šiandien yra normalybė, transliuojama greta svarbiausių dienos naujienų, ir pati kritiškiausia reakcija į ją būtų gūžtelėjimas pečiais – ko tik tie turčiai neprisigalvoja. O antroji neabejotinai sulauktų atsako dėl pavydo, kišimosi ne į savo reikalus, moralizavimo ir taip toliau. Vadinasi, net kritiška nuomonė dėl to, kaip kitas – viešai – elgiasi su turtu, net priminimas tiesos, jog nuosavybė ne tik įgalina, bet ir uždeda tam tikrą atsakomybę, šiuo metu yra įtartinas dalykas.
Mūras ir glamūras II
Taip mes ir suprantame nuosavybę – tai yra, sakytum, pirato grobis. Greičiausias ir gudriausias įgyja į jį visas teises ir jokių įsipareigojimų. Taip, jūrose pasitaiko sutikti stipresnių piratų, kurie priverčia atiduoti dalį grobio, priverčia sumokėti išpirką. Stipriausias jų vardu valstybė, o išpirka vadinasi mokesčiai (argi ne tai yra ilgą laiką liberalų švęstos išsivadavimo nuo mokesčių dienos idėja?) Bet jeigu jis elgiasi neryžtingai – arba prisnūsta – tada, savaime suprantama, jam išpirkos neduodame.
Vadinasi, iki turbūt gražiausio kapitalizmo bruožo – iš sąmoningo apsisprendimo kylančio dalijimosi savo nuosavybe – mes dar nepriaugome. Nepriaugome iki supratimo, kad brandžios rinkos šalyje kuriama ne tik individuali nuosavybė, bet ir per ją – bendroji nuosavybė, bendrasis visuomenės ir šalies gėris. Nebrandos pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Štai kad ir filantropijos reikalai: šioje srityje verslo Lietuva, šiaip jau visur pavyzdžiu kelianti Amerikos verslo kultūrą, tyliai pabruka uodegą.
Tarptautinių labdaros ir mecenavimo organizacijų sudaromuose sąrašuose mūsų šalis užima žemutines vietas; netgi per „riebiuosius“ 2015–2017 metus rėmėjų skiriamos lėšos scenos meno įstaigoms (taigi reklamine prasme patraukliausiai meno sričiai) sumažėjo daugiau nei penktadaliu[2]. Ir nuostabi MO muziejaus istorija rodo, kokia balta varna yra jos įkūrėjai tarp verslininkų – visų pirma stambiausių, kitiems pavyzdį rodančių. Šių parama švietimui, kultūrai, bendruomenėms – jei imame sąmoningą ir kryptingą mecenavimą, o ne dėl šventos ramybės atlaužiamą dalelę – buvo apgailėtinai menka. Koks filantropijos poreikis egzistuoja šalyje, liudija ir Ramūno Karbauskio atvejis. Didžioji dalis jo visuomeninio autoriteto, vėliau konvertuoto į politinį, atsirado dėl to, kad šitame lauke jis reiškėsi aktyviau nei kiti.
Šviesios atminties filosofas Leonidas Donskis yra nemažai rašęs apie vadinamąją „skurdo kultūrą“ – tokį reiškinį, kuomet kelią į pasiturintį gyvenimą užkerta ne realios, nuo asmens nepriklausančios aplinkybės, o vidinės nuostatos ir įpročiai.
Tipiškai elgsenai atstovauja kitas stambus verslininkas – beje, pats save apibūdinantis kaip filantropą. Neseniai viešumoje pasklido žinia, kad jis mąsto apie NBA krepšinio komandos įsigijimą. Tuo tarpu meno filantropijoje, rašoma asmeniniame tinklalapyje, smarkiausias verslininko veiksmas yra vienam gitaristui nupirkta gitara.
Šviesios atminties filosofas Leonidas Donskis yra nemažai rašęs apie vadinamąją „skurdo kultūrą“ – tokį reiškinį, kuomet kelią į pasiturintį gyvenimą užkerta ne realios, nuo asmens nepriklausančios aplinkybės, o vidinės nuostatos ir įpročiai. Man regis, jeigu jis dar būtų tarp mūsų, dalies mūsų turtuolių elgesį jis interpretuotų kaip specifinę „skurdo kultūros“ atmainą. Turiu galvoje keistą prieštarą, kai „vartant“ tūkstančius ir milijonus apie save dar galvojama kaip apie 90-inių startuolį. Galbūt tai kyla iš baimės, kad vieną rytą turtai pranyks kaip pasakoje apie lobius? – Bet kodėl ji pasireiškia būtent tada, kai kalba užeina apie dalijimąsi?
Bet kokiu atveju nestebina grubiai materialistinis (anot Donskio, „išvirkščiai marksistinis“) vertės supratimas. Vertės objektas yra tik tai, kas suskaičiuojama ir apčiuopiama, – jei ne globaliosios „babkės“, tai priežodinis lietuviškas „mūrelis“ (paskutiniu metu prie jų, regis, prisidėjo dar ir kūnas – frazės „jis daug investuoja į savo kūną“, „išskirtinio kūno savininkė“ tapo stereotipinėmis). O intelektualinės vertybės – idėjos, išradimai ir meno kūriniai, išsilavinimas ir socialinės inovacijos – yra nežinia su kuo valgomas dalykas. Aišku tik viena, kad, anot Broniaus Bradausko, „iš idėjų sotus nebūsi“.
Iš seno raugo nomenklatūrininko kitokio mąstymo tikėtis gal ir neverta; kur kas blogiau, kad panašiai galvoja ir jauni „postmoderniosios ekonomikos“ čiabuviai. Turiu omenyje „Real is beautiful“, Lietuvos įvaizdžio nuotraukų bylą, kuri lėkė ir pralėkė neaptarta ir neišdiskutuota. O gaila, nes tai itin simptomiškas atsitikimas. Prisiminkime: sumąsčius Lietuvos įvaizdžio šūkį apie tikrumo grožį, jis buvo iliustruotas paimtomis iš interneto nuotraukomis, vaizduojančiomis kitus kraštus. Triukui išaiškėjus gintasi, kad nuotraukų vieta nėra tokia svarbi kaip jų perteikiamas jausmas ir atmosfera, kad per mažas biudžetas...
Dar vienas nuspėjamas kontrargumentas – panašiai informacijos pramonė dirba daug kur. Tačiau visos šalies (!) įvaizdžio brendas, sukurtas tikint, kad užtenka tik pabreinstorminti, o pabreinstorminus – išreklamuoti ir išpyjarinti (o jei ko pritrūksta – nukniaukti, pardon – kopipeistinti), ir viskas eis kaip sviestu patepta – demonstruoja, kaip tragiškai mūsų visuomenė nebesupranta, kas yra tikros inovacijos, kas yra tikras, to žodžio vertas kūrybiškumas. Jo be autorystės paprasčiausiai nebūna.
XXI amžiuje su tokiu supratimu toliau Balstogės nenukeliausi.
XXI amžiuje su tokiu supratimu toliau Balstogės nenukeliausi. Vienintelis dalykas, kurio šiandien neįmanoma nupirkti „po pigiąja“ ar „pasiskolinti iki pareikalavimo“, yra rimtos idėjos; bet tiktai jos, kalbant ekonomine kalba, garantuoja didelę pridėtinę vertę ir ilgalaikę kapitalo grąžą. Šiuolaikiniame pasaulyje kaip niekad intensyvi apykaita tarp materialinės ir intelektualinės nuosavybės Lietuvoje vyksta labai menku mastu, primityviomis formomis – ir būtent šitai kelia didžiausią pavojų šalies ateičiai. Apie tai pas mus rituališkai pašnekama (net Bradausko partijos lyderis, prezidentas Brazauskas į gyvenimo galą pripažino, kad – cituoju iš atminties – „kaldami dėžes, nepraturtėsime“), tačiau kas daroma?
Rimtesni poslinkiai galėtų rastis, jei verslo klasė, anot kariško posakio, atleistų raumenį – atsipalaiduotų nuo kaupimo ir vartojimo fantasmagorijų, atsisakytų priešiškumo tam, kas yra už tiesioginio materialinio intereso, už suskaičiuojamų ir pasveriamų gėrybių.
Bet apie tai nėra kada galvoti, nes po Lietuvą klaidžioja šmėkla...
Veltėdžiai ir darbštuoliai
Šmėkla klaidžioja po Lietuvą - veltėdystės šmėkla. Kur bepažvelgsi, ko pasiklausysi, visur vaidenasi jos šlykštus pavidalas. Ji neretas svečias kalbant apie artimą savo, bet dažniausiai ji šmėkši kalbose apie kitas socialines grupes ir profesijas. Štai nors valstybės tarnautojus išlaiko mokesčių mokėtojai, jų darbas yra neefektyvus, maža to, jis trukdo kitiems žmonėms gyventi, plėstis ir t.t. Arba – mokslo ir kultūros darbuotojai ne tik skiria gyvenimą neaiškioms bezdeluškoms, bet ir nemoka „parduoti savęs“, tai yra pagaminti perkamą produktą. Rankų darbo atstovai tik ir žiūri, kaip kuo mažiau dirbti, o kuo daugiau nuplėšti iš kliento. Laisvųjų profesijų žmonės sukčiauja per autorines sutartis ir individualias pažymas užsidirbdami didelius pinigus. Taigi, bendrai ir apskritai – lietuvis (kitas lietuvis tai tikrai) yra tingus ir nesąžiningas padaras.
Jei tai skamba drastiškai, peržvelkite verslo spykerių ar bankų atstovų parašymus bei pasakymus, ir bent vieną iš minėtų punktų rasite. Ypač ryškios tokios suminės nuomonės bulvarinio pobūdžio rašiniuose, kurie atskleidžia ir jas supančias emocijas. Paprastai jos svyruoja nuo ganėtinai iki labai agresyvių. Pirmas pasitaikęs pavyzdys aktualia švietimo tema – antraštė „Reikia nedelsiant ir be gailesčio pradėti žudyti mažas kaimo mokyklas“. Jei vėl palygintume su kitomis šalimis, reikėtų pasakyti, kad panašiu tonu, kokiu pas mus atsiliepiama apie viešąjį sektorių, amerikiečiai kalba apie benamius ir valkatas.
Dedukcijos ir mokslinio čiuopimo būdu galime susidaryti tam tikrą vaizdą ir apie gerąjį pavyzdį, tą priešingą veltėdžiui tipą. Atrodo, kad tai yra žmogus, kuriam darbas yra kaip diena – kol ji nepasibaigia, tol nepasibaigia. Jis pareigingai budi savo darbo vietoje nuo-iki, ir nepaliauja judėjęs-krutėjęs. Nes kaip kitaip pamatuosi jo darbštumą?
Bet šiais laikais diena yra reliatyvus dydis. Tad nors yra toks daiktas kaip savaitgaliai, poilsis ir atostogos – jei tik atsiranda pasirinkimas tarp jų ir darbo, darbštus žmogus privalo nesvyruodamas rinktis pastarąjį. Dėl to atsirandančios asmeninės ir šeimyninės problemos, negalavimai ir t.t. yra nelabai malonus, bet neišvengiamas darbštuolio gyvenimo palydovas; kartais juo galima ir pasididžiuoti, lyg senam kareiviui žaizdomis (visų pirma prieš vakariečius, kaip žinia, gyvenančius šiltnamio sąlygomis).
Planavimas, ryšių mezgimas ir kita mažiau pamatuojama darbinė veikla leistina viršininkui, bet ne eiliniam darbuotojui.
Planavimas, ryšių mezgimas ir kita mažiau pamatuojama darbinė veikla leistina viršininkui, bet ne eiliniam darbuotojui. Jeigu pastarasis sugeba palengvinti ir sutrumpinti savo darbo užduotis – gerai, puiku, bet atlaisvintą laiką privalu tuojau pat užpildyti papildomu judėjimo-krutėjimo krūviu (raktažodis: žemas darbo efektyvumas). O kas jau visiškai nesuprantama – tai kaip galima užsiimti kažkokiais praktiškai nepritaikomais tyrimais, kažkokių abstrakčių teorijų apmąstymu ir diskutavimu. Nesuprantama, kodėl, pavyzdžiui, universiteto dėstytojas gali turėti keletą paskaitų per savaitę, o mokytojos atostogos trunka ilgiau nei mėnuo. „Reikia ne kalbėti, o dirbti!“.
Taigi atrodo, kad lietuviška darbinio gyvenimo formulė yra tokia: darbas – tai absoliuti prievolė, kurią privalome vykdyti ne tiek dėl to, kad užsidirbtume pragyvenimui ir atsargai, ir ne tiek dėl to, kad mus teigiamai vertintų visuomenė, bet dėl savęs paties (dėl sąžinės?). Kita vertus, darbštumas nėra ta savybė, kuri užtikrina gerovę. Greičiau atvirkščiai: darbštuolį nuolat lydi nuojauta, kad adekvataus atlygio už savo triūsą jis gali ir nesulaukti. Amerikietiška svajonė – ji galioja Amerikoje; o Lietuvoje darbas yra kaip Kaino prakeiksmas. Nes juk galiausiai išeina taip, kad kitų kraštų žmonės vis tiek laimingesni arba labiau pasiturintys (arba ir tas, ir tas). Bet taip nutinka ne todėl, kad padirbę jie pasidžiaugia darbo vaisiais; ir jau tikrai ne todėl, kad jie daugiau dirba galva!
Tiesiog jiems sekasi, o mums – ne.
Veltėdžių sutramdymas
Šiaip ar taip, veltėdžiai buvo ir yra baisus papiktinimas. Laimei, žinoma, kaip juos sutramdyti. Per paskutinius dvidešimtį ir daugiau metų tramdymo priemonės liko daugmaž tos pačios. Tiesa, dabar nebe taip dažnai kaip 90-iniais skamba inteligentijai adresuotos frazės a la – „Kodėl jūs kalbat tik apie pinigus? Gal esate godūs materialistai? Turėtumėt džiaugtis, kad galite dirbti kultūringą, dvasingą darbą!“. Tačiau dvi sesės Optimizacija ir Biurokratizacija vis dar čia. Pirmoji vaikštinėja tarsi kovos lauke, svaidydamasi grasinimais, o neretai ir kibdama į atlapus.
Antroji, ramesnė, veikia kasdienybėje. Gal iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jos „per kalnelį nesueina“, tačiau to, kas pasakyta, perspektyvoje peršasi išvada, kad tai yra beveik vienos monetos pusės. Juk jeigu manome, kad dauguma šalies gyventojų yra veltėdiškos prigimties, kurios greitu laiku pakeisti neišeis, tada logiška stengtis, kad jų sugedęs būdas būtų kiek labiau varžomas ir kontroliuojamas. Tokia ir yra svarbiausia biurokratizacijos užduotis. Naujausia šalies istorija knibždėte knibžda panašiomis istorijomis.
Ko bepaklaustum – mokytojo, gydytojo, mokslininko, kultūrininko ar policininko – jie ilgai nepritrūktų pasakojimų apie nuolat plečiamas ataskaitas už kiekvieną krustelėjimą, apie tai, kaip Europos Sąjungos parama tarsi dulkėmis aplimpa pertekliniais reikalavimais (aišku, atsakomybę už tai perkeliant Briuseliui), apie „kaltumo prezumpciją“ – požiūrį į darbuotojus ir interesantus kaip į tuos, kurie nieko kito negalvoja, kaip pagudrauti, išsisukti, nusukti ir taip toliau (dar viena atsitiktinai rasta bulvarinė antraštė – „Lietuvis, įgimtas apgavikas“).
Teigiama, kad visa tai yra „blogųjų praktikų“ – tarybinės biurokratijos padarinys. Tačiau akivaizdu, kad šitai negalėtų tęstis dešimtmetis po dešimtmečio, jei nebūtų tam tikro sutarimo, kad tai nėra blogai – bet kokiu atveju, kad reikalas nedega. Biurokratinės naštos mažinimo verslo subjektams klausimas politinėje dienotvarkėje figūruoja – ir ne tik figūruoja, bet ir juo realiai rūpinamasi – nuo pat Nepriklausomybės pradžios, tuo tarpu visų kitų atveju jis silpnai ir negarsiai pradėtas kelti tik pastaruoju laiku.
Panašų paradoksą regime ir Optimizacijos veikimo zonoje. Ar imtume švietimą, ar kultūrą, ar sveikatos apsaugą, ar urbanistiką – negalėtum sakyti, kad jų infrastruktūra yra ideali ir atliepianti aukščiausius reikalavimus. Kita vertus, nesunku pastebėti, kad skirtingose srityse situacija nėra vienoda, įvairuojanti nuo neblogos iki dramatiškos.
O kaip padėtį mato optimizacijos fanai? Stereotipinį požiūrį neseniai dar kartą išdėstė publicistė Guoda Azguridienė[3]. Anot jos, viešojo sektoriaus padėtis yra visur be prošvaisčių bloga – ir bloga todėl, kad jis niekada nesekė pažangia verslo patirtimi. Azguridienei atrodo, kad tai savaime suprantama, nes jokių pavyzdžių ji nepateikia. Tačiau autorė privalėtų žinoti, kad jau seniai egzistuoja ne viena efektyviai veikianti valstybės įstaiga (pavyzdžiui, VRM pasų išdavimo tarnyba, kur užsiregistravus internetu, reikalai sutvarkomi per kelias valandas), visos šalies mastu įdiegta ne viena reikalinga praktika (pavyzdžiui, taros surinkimo ir perdirbimo sistema, kokios neturi ne viena ES senbuvė). Taip pat neįmanoma patikėti, kad Azguridienė negirdėjo apie tokių institucijų kaip „Versli Lietuva“ arba Lietuvos kultūros instituto pasiekimus – minint tik pirmuosius atėjusius į galvą pavyzdžius.
Ypač charakteringa, kad autorė pamiršta įvairias viešojo sektoriaus reformas, kurios siekė toli ir plačiai, tačiau baigėsi nesėkmingai. Pamiršta ar ne todėl, kad pagrindinė žlugimo priežastis buvo dogmatiškai taikyti verslo metodai? Bene žymiausia iš jų – bandymas organizuoti aukštąjį mokslą „studentų krepšelių“ principu, pasibaigęs tuo, kad universitetai susirgo dramblialige, o daugelis studijų programų virto neaiškiu profesinio mokymo ir „koučingo“ hibridu. Kitas akis badantis pavyzdys – Lietuvos paštas, kur Eligijaus Masiulio pradėtos modernizacijos-optimizacijos netruko pavirsti lėšų švaistymo skandalais ir ryškiai suprastėjusiomis paslaugomis.
Lipama ant to paties grėblio: viešosioms paslaugoms, valstybės tarnybai keliami identiški reikalavimai kaip pelno siekiančioms įmonėms.
Taigi atrodo, kad verslo mąstymas apie viešojo sektoriaus valdymą nežada keistis. Lipama ant to paties grėblio: viešosioms paslaugoms, valstybės tarnybai keliami identiški reikalavimai kaip pelno siekiančioms įmonėms. Vienintelė permainų kryptis – tai vidinių resursų panaudojimas, o bet kokios valstybinės investicijos yra baisus, tėvažudystei prilygstantis tabu (suprantama, nes jos sumažintų viešiesiems pirkimams skiriamas lėšas).
Permainos projektuojamos nesivarginant susipažinti su konkrečia padėtimi; užtenka elementariųjų vadybinių teiginių, padabintų naujoviškais žodeliais, kurių reikšmė neaiški ir neaiškinama, bet skamba jie didingai ir pozityviai. Tie žodelyčiai atlieka dar vieną funkciją – pridengia tuštumą, žiojinčią ten, kur turėtų būti atsakymai į klausimus: koks yra reformos tikslas anapus buhalterijos eilučių?
Konkrečios srities infrastruktūra – koks „neišpūstas“ jos pavidalas ir apimtis? Ką permainos duos tikslinei auditorijai, vartotojams, ko bus atsisakoma, o kas stiprinama? Kaip su srities darbuotojais – ar rezultatas nebus tas, kad jų skaičius sumažės, krūviai padidės, o atlyginimai liks tokie patys? Kaip bus palengvintas tų, kurių paslaugų teks atsisakyti, persikvalifikavimas? Kokia yra kitų, analogiškų šalių patirtis? Ar reformos bus išbandomos mažos apimties projekte?
Ypač stulbina prasiveržiantis reformatorių karingumas – ot kaip mes kirsim, kaip trumpinsim, ot bus jums, nesupratinga medžiaga! Atrodo, lyg būtų kalbama ne apie žmones, o žaidžiama kareivėliais ir kaladėlėmis.
Kadangi, kaip sakyta, viešojo sektoriaus ypatumai ignoruojami, tad ir po kelių pertvarkų sritis vis tiek vertinama kaip nepakankamai „efektyvi“. Kai darbuotojai ima reikšti nepasitenkinimą, ar, neduok Dieve, protestuoti, šitai tampa patogiu tvarkos įvedimo įrankiu. Ko čia šakojatės, sakoma tada, vyksta – ar tuoj vyks – optimizacija. Laukite. Nors sisteminės pertvarkos – visai ne eilinio mediko ar mokytojo reikalas, pėdos sumėtomos ir burnos užčiaupiamos. O jeigu jie dar nenurimsta, kaip pernai nutiko su mokytojais, tuomet kitas žingsnis būna iškelti nerealius reikalavimus ir paskelbti, kad padėtis nesikeis, kol jie nebus įvykdyti (iš serijos – kai jūsų mokinių matematikos rodikliai bus tarp penkių geriausių pasaulyje, tuomet jūsų alga padidės 49,95 Eur ). Žodžiu, eiliniam žmogeliui geriau nekvaršinti Aukščiau Esančių klausimais apie optimizaciją; mat tatai trikdo jų atsakingą darbą, ir minčių danguje ima kauptis audra su žaibais.
Bet atidėkime į šalį liūdnus juokelius. Ir be to aišku, kad plačiojoje visuomenėje „verslo stiliaus“ optimizacija yra kiaurai susikompromitavęs dalykas. Žmonės įsitempia vos išgirdę kalbas apie ją. Reikia suvokti, kad neigiamas požiūris atsiranda ne dėl to, kad inteligentija ir viešojo sektoriaus darbuotojai būtų prigimtiniai slunkiai, o dėl nevykusių reformų – makrochirurgijos be narkozės, kaip tą taikliai pavadino Virgis Valentinavičius – skaudaus patyrimo.
Trys dalykai apie propagandą, kuriuos pamiršote, bet PRIVALOTE žinoti: „raudona silkė“, „drum-beat“ ir tyla – gera byla
Tačiau užuot pripažinus, kad ligšioliniai receptai neveikia, toliau mojuojama Didžiosios Optimizacijos kuoka. Tikslas nuspėjamas – padaryti taip, kad nenužudytą kaimo mokyklą iš anos antraštės visuomenė suvoktų kaip svarbiausią ir iš esmės vienintelę kliūtį, užstojančią mums kelią į Gerovę.
Mano svarstymai išsitęsė, todėl trumpai: čia turime reikalo su vienu iš metodų, kuriais viešumoje įtvirtinamos „realiai egzistuojančiam kapitalizmui“ palankios pozicijos. Tai „raudona silkė“ – taip detektyvinių romanų mėgėjai vadina klaidinančią nuorodą, netikrą nusikaltimo motyvą.
Klasikinis „raudonos silkės“ pavyzdys – kuopiniai aiškinimai, kodėl vidutinis atlyginimas ir pensija Lietuvoje mažesni nei kaimyninėse Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, nors šalies BVP didesnis nei Lenkijos ir Latvijos. Ir dėl to kaltas bet kas, tik ne elito nenoras dalintis pelnu –šešėlinė ekonomika (nors jos mastai visame regione panašūs), šiek tiek didesnis nei Estijoje kaimo gyventojų skaičius[4], per daug nekilnojamojo turto turintys pensininkai... O kad Estijoje per biudžetą perskirstoma apie 3 procentus daugiau BVP (Lietuvos biudžete tai sudarytų nuo milijardo iki pusantro milijardo eurų) yra nereikšminga, neminėtina smulkmena.
Kai prabylama apie mokesčių sistemos korektūras, tarkim, apie paskutiniuosius Europos komisijos siūlymus – gali net nežiūrėti, ar tai Ekonomikos ministerijos pareigūnų, ar Laisvosios rinkos instituto darbuotojų komentaras; vis viena pirmiausia eis pasakymas „nauji mokesčiai nieko iš esmės nepakeis“ arba „o jūs norite mokėti daugiau mokesčių?“, jeigu apskritai ne – „administravimas kainuos daugiau nei bus surinkta“ (kas, mano įsitikinimu, yra blefas). Kitaip tariant, suponuojama, kad Lietuvoje ekonomikos dėsningumai negalioja, ir valdžia pajėgi pakelti pensijas ir atlyginimus iš oro. Po tokio artilerinio paruošimo galima ir pasakyti, kad Lietuvoje turto mokesčiai yra labai nepopuliarūs (Nerijus Mačiulis) – tarsi kur nors mokesčiai yra tvarkomi pagal populiarumo reitingus.
Kad panašios tiesos įsmigtų į visuomenės sąmonę, reikia jas kartoti – ir ne kartą kitą, o užsiimti nuolatiniu būgnijimu (drum-beat). Turintiems filologijos mokslų pagrindus nėra sunku sekti, kaip vyksta tokios kampanijos. Jos visada paūmėja tada, kai ant nosies kokie nors svarbūs politiniai įvykiai – nauja Prezidento ar Seimo kadencija, derybos dėl naujo ministrų kabineto, biudžeto svarstymas. Bene paskutinį kartą jas galėjome stebėti praėjusių metų pabaigoje, kai streikuojantys mokytojai pasikėsino į tai, ką liesti jiems griežčiausiai uždrausta – ateinančių metų biudžetą.
Mokytojams pareikalavus jį pertvarkyti, viešojoje erdvėje didele sparta pradėjo plisti dvi kontržinutės: 1) „reikia ne dalinti pyragą, o jį didinti“, ir 2) „dar niekad mes negyvenome taip gerai kaip šiandien“. Žinutės akivaizdžiai nelogiškos (nors tuo pat metu jose justi ir tam tikras nerimas) – kas tie „mes“, kokiu pagrindu kalbama visų vardu? Kodėl reikia laukti, kol kažkas kažkada padidins tą pyragą, o ne šiandien imti ir teisingiau jį padalinti? Tačiau gali būti, kad jos specialiai sugalvotos kaip akibrokštas. Mat jomis visų pirma siekiama užkirsti argumentuotą diskusiją, nuvesti ją ad absurdum. Juk neįmanoma ginčytis su autoatsakovu.
Tuo pačiu metu taikomasi į masinę psichologiją, kuriai kartojimas ir vienas kito teiginių atliepimas (vadinamasis „echo chamber“) daro įspūdį: jei tai girdžiu ne kartą, galbūt tai panašu į tiesą? O kai argumentų kreivumas išaiškėja, būna jau šaukštai po pietų. Mūsų viešoji atmintis trumpa, tad tikimasi, kad po kelerių metų niekas apskritai nieko neprisimins. Tik, deja, nesusimąstoma, kad tiesioginis tokių kampanijų padarinys – vis didesnis žmonių nusivylimas ir netikėjimas visa viešąja sfera: ne tik politika, bet ir – visų pirma – žiniasklaida. (Todėl patikimumą ir autoritetą saugančios žiniasklaidos priemonės turėtų būti gyvybiškai suinteresuotos savo puslapiuose tokių kampanijų vengti).
Dar viena priemonė, kurios veiksmingumo neįmanoma pervertinti, yra nepatogių temų bei oponentų nutylėjimas. Vienas iš tų, kurie apie tai galėtų nemažai papasakoti, yra filosofas ir politikos komentatorius Kęstutis Girnius. Jau mažiausiai dešimtmetį, o gal ir daugiau, jis atkakliai primena apie progresinių mokesčių poreikį, be kita ko, pasitelkdamas mūsų laisvarinkininkų šviečiantį idealą – Ameriką, kur šitai egzistuoja nuo amžių amžinųjų. Jei gerai pamenu, iš pradžių dar bandyta įrodinėti, kad labai labai panašiai, beveik taip pat yra ir pas mus, paskui, matyt, supratus, kad ši ekvilibristika pernelyg svaigina netgi pakartojus daugybę kartų, nutilta. Ir tebetylima iki šiol.
Pūliuojantys dešimtmečiai: tąsa ar pabaiga?
Apibendrinimui prašosi du ateities scenarijai. Vienas – toliau tęsis „pūliuojanti Lietuva“, kaip sako bičiulis mokytojas iš Suvalkijos: radikalių turtinių skirtumų, paniekos, įtarumo ir susipriešinimo, propagandinių kampanijų ir desperatiškų protestų, atpirkimo ožių ir politinių gelbėtojų epocha. Kitas – mūsų kapitalizmas įgyja įžiūrimą solidarią plotmę. Ant kortos pastatyta iš tikrųjų labai daug: ne tik tvarus ekonominis augimas, ne tik geopolitinis seismiškai aktyvioje zonoje esančios mūsų šalies saugumas, bet ir esmingiausias dalykas – Lietuvos piliečių tikėjimas savo valstybe ir jos teisingumu.
Šiame procese nepaprastai svarbus yra verslo klasės indėlis. Ar ji priims iššūkį, kaip dabar mėgstama sakyti? Ar atsisakys įpročio tvarkyti visus reikalus galios ir propagandos volu? Ar išdrįs peržengti „abejingumą socialiniam neteisingumui“ (Kęstutis Girnius) ir labiau prisidėti prie viešojo gėrio? Ar atsisakys kitų luomų demonizacijos ir veltėdizacijos? Ar suvoks, kad stabilus ir pajėgus viešasis sektorius naudingas visų pirma jiems patiems, jų verslui? Ar jų gretose atsiras lietuviškų warennų buffetų, george‘ų sorosų ir billų gatesų?
Jei taip nutiks, neabejoju, kad tapsime vakarietiškos vidurinės klasės gimimo ir naujo šalies raidos etapo liudininkais.
Jūs galite paklausti – o kaip su kitais luomais? Koks inteligentijos vaidmuo – ar ji čia niekuo dėta? – Mano manymu, dėta, ir nemažai. Tikiuosi ateity grįžti prie šios temos.
[1] https://www.delfi.lt/verslas/verslas/europos-komisija-negailestinga-socialine-nelygybe-lietuvoje-viena-didziausiu-es.d?id=81377278
[2] http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-04-12-mecenatystei-skirtos-konferencijos-dalyviai-remejo-statusa-turetu-igyti-kiekvienas-kulturos-vartotojas/175331
[3] https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/komentarai/guoda-azguridiene-pasiklyde-atskirtyse-500-1128064?copied
[4] „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Laura Galdikienė :„Kai kurių lietuvių derybinę galią gali riboti tai, jog jų gyvenamoji vietovė yra nutolusi nuo pagrindinių šalies ekonomikos centrų, tad jie dažnai neturi galimybės rinktis darbdavio. Net 46 proc. darbingo amžiaus lietuvių gyvena kaimiškose vietovėse, kai Estijoje šis skaičius siekia 40 proc...“ https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/nuomones/laura-galdikiene-kodel-atlyginimai-lietuvoje-per-mazi-18-1067200
