Kodėl prisiminiau šį disidentų šūkį? Nes ką tik Trakuose baigėsi Vilniaus Rusijos forumas, kurį jau trečią kartą rengė Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerija ir kuriame dalyvavo Rusijos politinės opozicijos atstovai, legendiniai disidentai ir politikos analitikai bei komentatoriai. Šie forumai anksčiau vadinosi kitaip (Vilniaus forumai, Vilniaus konferencijos), bet jų esmė mažai kito – tai buvo ne politikų, o intelektualų ir analitikų forumai.
Man teko privilegija beveik visuose juose dalyvauti, todėl galiu paliudyti, kad dar niekada juose nebuvo tiek nuovargio ir nevilties, kiek šįkart. Liūdniausiai ir net ciniškiausiai skambėjo kai kurie senieji disidentai, ypač Sergejus Kovaliovas, kuriam pasirodė nepriimtinas net santūrus senos jo bendražygės Liudmilos Aleksejevos optimizmas dėl to, kad pilietinė visuomenė Rusijoje netapo silpnesnė – priešingai, anot jos, ji sustiprėjo, apie tai byloja lėšų aukojimas, savitarpio parama ir šalpa, lygiai kaip didesnė teisinė pagalba asmenims, kurių bylos yra aiškiai politizuotos.
Sergejus Kovaliovas yra tikra disidentų legenda – jis yra vienas iš mano herojų. Kad ir kaip būtų, garsios žmogaus teisių stebėjimo NVO „Memorialas“ įkūrėjas ir siela Kovaliovas su Helsinkio grupės Maskvoje įkūrėja ir siela Liudmila Aleksejeva nebuvo ir nėra varžovai – jie seni ir vienas kitą kovoje pažinę bendražygiai. Tad iš kur gi tas susierzinimas ir nepasitenkinimas dėl optimizmo?
Putino Rusijoje viskas kitaip. Tai ne greitas ir operatyvus teroras, o lėtas smaugimas ir kankinimas.
Greičiausiai reikalas tas, kad Sovietų Sąjungoje viskas buvo baisiau, bet aiškiau, nei Putino Rusijoje. Baisiau, nes nebuvo jokios galimybės nei viešai protestuoti, nei kalbėti, nei rašyti. Po 1968 m. Sovietų Sąjungos ir Varšuvos pakto valstybių invazijos į Čekoslovakiją septyni žmonės protestavo Maskvoje, Raudonojoje aikštėje – viena iš jų buvo garsioji poetė ir disidentė Natalija Gorbanevskaja, vėliau gyvenusi Paryžiuje. Visi jie buvo suimti, kai kurie brutaliai sumušti ir visi įkalinti – trys laikinai, o keturi ilgam ištremti į Sibirą.
Lygiai kaip tuo metu buvo taikomas politinis įkalinimas, tardymai, psichologinis teroras ir šeimos narių persekiojimas, atsirado ir baudžiamoji psichiatrija, kurios atstovai disidentus pradėjo uždarinėti į psichiatrijos ligonines ir ten taikyti „terapiją“, po kurios „pacientams“ prasidėdavo haliucinacijos. Vladimiras Bukovskis, Piotras Grigorenko, Semionas Gluzmanas ir daugelis kitų buvo paskelbti psichikos ligoniais ir uždaryti į tokias baudžiamosios psichiatrijos ligonines.
Lyginant su tuo, ką išdarinėjo sovietai, Putino Rusijoje, nepaisant viso režimo atgrasumo ir cinizmo, vis dėlto egzistuoja didesnės galimybės skelbti kitokią nuomonę ir nesutikti su valdžia, nei buvusioje Sovietų Sąjungoje. Tad iš kur gi tas nuovargis ir pesimizmas?
Man regis, reikalas tas, jog buvusioje Sovietų Sąjungoje laisvo žodžio buvo taip paniškai bijoma, valdžia taip nekentė ir bijojo disidentų, kad jie jautė savo darbo prasmę ir net vaisius – jų dėka tariama sovietų sistemos visagalybė pradėjo klibėti.
Juk po 1975 m. SSRS ir Vakarų valstybių pasirašytos Helsinkio sutarties visos valstybės signatarės įsipareigojo gerbti žmogaus teises ir jų paisyti. Tai buvo disidentų darbo legitimacija ir sykiu sovietinio režimo laipsniška delegitimacija.
O Putino Rusijoje viskas kitaip. Tai ne greitas ir operatyvus teroras, o lėtas smaugimas ir kankinimas. Ant NVO užsiundomas auditas ir kišeniniai prokurorai, kurie lėtai, bet užtikrintai ardo visą pilietinės visuomenės tinklą ir darbą. Paskelbti užsienio agentais (t.y. Vakarų šnipais – visai kaip sovietų laikais) žmogaus teisių gynėjai ir jų institutai po truputį stumiami į užribį ir verčiami desperatiškai kovoti už savo išlikimą.
Putino Rusijoje tarsi galima kalbėti ir rašyti, bet sukurta sistema, kuriai tai nepavojinga. Ji nebijo kritikos. Laisva žurnalistika tarsi dar kvėpuoja, bet nedaro jokios įtakos valstybės valdymui ir politinei klasei, nes pastaroji turi jai dirbančias masinės informacijos priemones, t.y. Kremliaus valdomą ir iki galo jo sustyguotą žiniasklaidą, kuri užsiima šiurkščiu visuomenės daugumos smegenų plovimu ir zombinimu.
Gali ginti žmogaus teises, bet jei jas ginsi taip, kad šitą pajus politinis elitas, tave užčiaups paprasčiausiu būdu – įkalins, „prisiūs“ bylą ir panašiai. Tik jei anksčiau veikė politiniai teismai ir bylos buvo kurpiamos už socialistinės tėvynės išdavystę, dabar viskas yra paprasčiau ir techniškai efektyviau – bylos „prisiuvamos“ už neteisingai sumokėtus mokesčius, valstybės apgaudinėjimą, ekstremizmą ir kėsinimąsi smurtiniu būdu pakeisti teisėtą valdžią – taip vadinama itin skausminga režimo kritika.
Iš čia ne tik nuovargis ir pasimetimas, bet ir nusivylimas Vakarais, kurie anksčiau gerokai labiau domėjosi disidentais. Pakanka prisiminti, kad Vladimirą Bukovskį Vakarai sugebėjo iškeisti į Čilės kompartijos pirmąjį sekretorių Luisą Corvaláną.
JAV prezidentas Ronaldas Reaganas prieš vizitą į SSRS sugebėjo išsireikalauti iš Michailo Gorbačiovo teisės Maskvoje susitikti su garsiausiais sovietiniais disidentais (beje, tarp jų buvo ir Antanas Terleckas).
Paskutinis šioks toks diplomatinis Vakarų laimėjimas šiame fronte buvo Vokietijos diplomatijos veterano Hanso-Dietricho Genscherio sėkmingas susitikimas su Vladimiru Putinu, pasibaigęs susitarimu išlaisvinti Michailą Chodorkovskį. Viskas.
Ir vis dėlto rusų disidentams ir opozicijai būtina rasti savyje jėgų tęsti kovą. Anksčiau ar vėliau Putino režimas pasibaigs, jokios jo visagalybės ir nenugalimo nėra ir būti negali – tai režimo sėkmingai palaikomas mitas, kuris anksčiau ar vėliau subliūkš.
Visos kalbos apie Vakarų silpnumą ir pralaimėjimą genialiam Putinui, kuris sėkmingai kvailina JAV ir NATO, yra ne tik paprasčiausia nesąmonė, bet ir stiprina Putino mitą. Mes patys prie jo prisidedame ir jį palaikome.
Pritariu Vilniaus Rusijos forume išsakytai Tomo Venclovos minčiai, kad optimizmas ir pesimizmas anaiptol nėra kokios neutralios teorinės laikysenos. Ir vienas, ir kitas veikiau yra save įgyvendinanti pranašystė. Jei nusiteiksi, kad viskas yra blogai ir nieko gero nebus, tas blogiausias scenarijus išsipildys – jau vien todėl, kad pats nusiųsi signalus priešui, kad kapituliuoji, ir tuo jį tik paskatinsi dar ryžtingiau veikti.
Bet jei nusiteiksi, kad laimėsi ir atsispirsi visoms negandoms, tikrai jas įveiksi. Optimizmas konstruoja tikrovę, lygiai kaip ir pesimizmas. Jei nepasiduosi blogiui, nugalėsi jį.
Reikalas gali būti beviltiškas kelerių metų perspektyvoje, bet didžiai prasmingas savo šalies ir Europos tolimesnės ateities kūrimo požiūriu.
Žinoma, esama visokio optimizmo. Išeivijos literatūrologas Rimvydas Šilbajoris kartą gražiai pajuokavo, jog jis meldė Dievo prailginti jam gyvenimą tiek, kad jis sulauktų Lietuvos nepriklausomybės. Dievas, anot Šilbajorio, buvo tiek išmintingas, kad pasielgė dar įdomiau. Jis neprailgino jam gyvenimo, bet pagreitino istoriją.
Tad esama paprasto ir istorinio optimizmo. Istorinis optimistas tiki, kad viskas bus gerai, tik jis to nesulauksiąs (prisipažinsiu, aš ir save laikau istoriniu optimistu). Tomas Venclova yra pridūręs, jog esama dar dviejų optimizmo atmainų – strateginio ir apokaliptinio. Strateginis reiškia, jog tikima, kad viskas bus gerai, tik nežinoma, kada. O apokaliptinis optimistas tiki, kad viskas bus gerai, tik niekas to nesulauks ir nebus kam to paliudyti.
Tad verta prisiminti senąjį gerąjį disidentų tostą – „už mūsų beviltišką reikalą!“ Labai gali būti, kad Putinas Rusiją valdys ne metus ar du, kaip mėginama pranašauti, o dar dvidešimt.
Iš to niekaip neseka, kad mes turime savo gyvenimą paversti pragaru ir gyventi kasdien tik gandais apie jo sveikatos būklę ar jo aplinkos pasiryžimą jam surengti nelaimingą atsitikimą. Nes baigsis tuo, kad nugyvensime savo gyvenimą ne kurdami sau ir Lietuvai, o aptarnaudami Putino mitą.
Reikalas gali būti beviltiškas kelerių metų perspektyvoje, bet didžiai prasmingas savo šalies ir Europos tolimesnės ateities kūrimo požiūriu.
Reikia neatiduoti blogiui savo veiklos lauko ir jį nuolat dirbti, o ne burti iš kavos tirščių, kada blogis mirs.
TAIP PAT SKAITYKITE: Žurnalistikos superžvaigždė Michaelas Weissas: „Esame nepasiruošę blogiausiam scenarijui“
