Adomui Mickevičiui (Adamui Mickiewicziui) ji buvo mitologinė žemė, dvelkianti istorija ir neturinti jokios dabarties ar juolab ateities. Panašiai į Lietuvą žvelgė ir didieji XIX a. lingvistai, kuriems lietuvių kalba buvo stebuklas, bet kada galėjęs išnykti ir todėl šaukte šaukęsis skubaus dėmesio ir tyrinėjimų.
Taip mąstė vokietis Augustas Schleicheris ir prancūzas Antoine’as Meillet. Abu jie tikėjo indoeuropietiškąja prokalbe, kurią siekė rekonstruoti. Abu neabejojo, kad iš gyvųjų kalbų jai pati artimiausia yra lietuvių kalba, kurios tarmes todėl ir reikia skubiai užrašinėti, kol jos dar gyvos. Meillet paleido į pasaulį sparnuotą frazę apie tai, jog jei nori išgirsti, kaip kalbėjo mūsų protėviai, reikia važiuoti į Lietuvos kaimus.
Kitaip tariant, moderniosios Lietuvos gimimas XIX a. ir jos tapimas politiniu faktu 1918 m. vasario 16 d. buvo stebuklas. Czesławas Miłoszas, turėdamas omeny aušrininkus ir varpininkus, yra pajuokavęs, kad moderniąją Lietuvą iš nebūties prikėlė saujelė filologų.
Pridurčiau, kad Lietuva gimė kaip nauja tauta ir valstybė, o ne kaip LDK tęsinys, bet jai, skirtingai nuo pasaulio politiniame žemėlapyje pirmą kartą atsidūrusių kitų Baltijos tautų (latvių, estų ir suomių, kurie iki Antrojo pasaulinio karo buvo laikyti Baltijos tauta ir valstybe), neprireikė iš naujo išrasti savo istorijos ir genezės.
Moderniosios Lietuvos gimimas XIX a. ir jos tapimas politiniu faktu 1918 m. vasario 16 d. buvo stebuklas. Czesławas Miłoszas, turėdamas omeny aušrininkus ir varpininkus, yra pajuokavęs, kad moderniąją Lietuvą iš nebūties prikėlė saujelė filologų.
Apie naująją Lietuvą, išlaikiusią LDK istorijos dvelksmą ir paslaptį, bet sykiu patekusią į nedidelių šalių kategoriją, Czesławas Miłoszas pasakė, jog gera gimti mažoje šalyje, sukurtoje ir sykiu sukūrusioje didelę istoriją bei žmogišką patirtį. Štai jo žodžiai iš Nobelio paskaitos Švedijos mokslų akademijoje, 1980 m. gruodžio 10 d. Stokholme gaunant Nobelio literatūros premiją:
„Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gamta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos. Aš kalbu apie Lietuvą – padavimų ir poezijos kraštą. Mano šeima jau šešioliktame amžiuje kalbėjo lenkiškai, lygiai kaip daugelis šeimų Suomijoje kalbėjo švediškai, o Airijoje – angliškai; todėl aš esu lenkų, ne lietuvių poetas. Bet Lietuvos gamtovaizdžiai, o gal ir jos dvasios niekados manęs neapleido.“
1918 m. vasario 16 d. naujai gimusi Lietuva niekada netapo vien kilmės ir kraujo lietuvių tėvyne. Kad ir kokios būtų buvusios nacionalizmo pagundos ir išmėginimai ano meto Europoje, Lietuva buvo daug geresnė ir svetingesnė savo žydams, nei antisemitizme paskendusios Vokietija, Prancūzija ir net JAV.
Verta prisiminti faktą, kad Henry Fordas iki Antrojo pasaulinio karo finansavo bjaurios ir grėslios antisemitinės klastotės „Siono išminčių protokolai“, sukurptos carinės Rusijos politinės policijos Ochrankos, vertimą ir leidimą JAV.
Viename iš laiškų, kurį istorikų dėka yra tekę skaityti, ano meto Lietuvos žydas, atsidūręs JAV, rašo savo šeimai, kad ji tik nesugalvotų pasekti jo pėdomis ir vykti į JAV – mat čia pilna antisemitizmo, pasak jo, o Lietuva esanti daug geresnė žydams nei JAV. Tad anaiptol ne visada žydo išvykimas iš Lietuvos į Vakarus reiškė patį geriausią jo gyvenimo scenarijų.
Nors Lietuvoje būta voldemarininkų platinto antisemitizmo, apskritai Lietuvos elitas juo nepersiėmė ir šiam užkratui sėkmingai atsispyrė. Antanas Smetona, kad ir ne demokratas, bet tikrai nebuvo žemažiūris ir siaurakaktis nacionalistas – priešingai, Petrapilio universiteto auklėtinio ir klasikinio filologo Smetonos būta ne ksenofobo, o ganėtinai europietiško, išsilavinusio ir su žydais bei kitomis mažumomis pakankamai gerai sutarusio valstybės vadovo.
Pačius geriausius ir pagarbiausius žodžius Lietuvos žydai galėjo tarti apie tokius lietuvių inteligentus kaip Stasys Šalkauskis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Vincas Krėvė-Mickevičius, kurie savo kūryboje ir viešuose pasisakymuose visada skleidė pakantą ir kilniadvasišką požiūrį į žydus ir kitus Lietuvos kitakilmius žmones.
Esame kultūra, kuri domina kaimyninių šalių apsišvietusius sluoksnius, o kai kurie tampa Lietuvos gerbėjais ir patriotais net ir būdami svetur.
Ikikarinės Lietuvos, kaip esą provincialios ir uždaros valstybės, paveikslo, kurį mėgstama siūlyti, niekaip neatitinka faktas, kad Lietuva buvo atvira svetimšaliams profesoriams, kurie Kaune tapo tikromis intelektualinėmis žvaigždėmis. Pakanka paminėti VDU profesorius rusų filosofą ir kultūros istoriką Levą Karsaviną, suomių kilmės (ir kartu suomių, švedų, vokiečių ir rusų kultūrų žmogų) filosofą Vosylių Sezemaną, šveicarų kalbininką Alfredą Senną.
Tomas Venclova yra rašęs apie didelių kalbų ir kultūrų gravitacinius laukus, kurie traukia kitų kultūrų žmones, o nemenką jų dalį paverčia savais. Anot jo, ir nedidelė Lietuva turi tokį savo gravitacinį lauką, kuris istoriškai yra traukęs kitų kultūrų atstovus.
Pridurčiau, kad šį gravitacinį lauką Lietuva išsaugojo iki šiol. Esame kultūra, kuri domina kaimyninių šalių apsišvietusius sluoksnius, o kai kurie tampa Lietuvos gerbėjais ir patriotais net ir būdami svetur.
Niekada neužmiršiu, su kokia meile apie Lietuvą kalbėdavo jos patriotas ir pilietis, genialus rusų violončelininkas Mstislavas Rostropovičius – 1991 m. sausio dienomis jis Ispanijos karaliaus akivaizdoje pertraukė savo koncertą tam, kad perskaitytų kreipimąsi, raginantį apginti Lietuvą nuo Sovietų Sąjungos kruvinos savivalės ir smurto. Tai jis, Slava Rostropovičius, yra pasauliniame violončelininkų forume Japonijoje apsisprendęs atstovauti Lietuvai, o ne savo gimtajai Rusijai.
Lygiai taip pat visada prisiminsiu, su kokia meile apie Lietuvą kalbėdavo didžioji balerina Maja Pliseckaja ir jos vyras, kompozitorius Rodionas Ščedrinas. Neabejoju, kad tai buvo ne vien jų duoklė Lietuvos pilietybei. Pilietybę esame suteikę įvairiems asmenims iš užsienio, tarp jų yra ir tokių, kurie jos tikrai nenusipelnė.
Šiuo atveju prabilo Lietuvos gravitacinis laukas – jei šalis gali pažadinti sau tokią iš svetur atvykusio žmogaus meilę, tai daug ką apie ją pasako. Pridursiu, kad egzistuoja didelis sluoksnis litvakų, gyvenančių Izraelyje, Pietų Afrikoje, JAV ir kitose šalyse, kuriam Lietuva brangi kaip jų pačių arba jų tėvų šalis.
Todėl Vasario 16-oji yra ne vien mūsų šventė. Ji – nuostabioji ir didžioji mūsų valstybės gimimo diena, bet sykiu ji yra data, žyminti kai ką daugiau.
Moderniosios Lietuvos gimimas buvo būtinas Baltijos regionui ir Rytų Vidurio Europai – pagaliau be Lietuvos aš neįsivaizduoju visos Europos. Be Lietuvos savo istorinės tapatybės niekaip nesurinktų ir nepalaikytų ne tik lietuviai, bet ir visos kitos istorinės bendrijos ir tautos, kurios čia gyveno šimtmečius.
Be Vasario 16-osios nebūtų buvę ir Kovo 11-osios. Be jos Europos istorinis išsivadavimo iš imperijų ir laisvų, nepriklausomų politinių tautų gimimo procesas būtų nepilnas ir negalutinis.
Galiausiai be vasario 16-osios nebūtų XX ir XXI a. Lietuvos. Diena, kada antrą kartą gimė Lietuva, žymi dieną, kada mes galime padėkoti Dievui ir Istorijai už Tėvynę. O kartu už buvimo prasmės pojūtį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Veidaknygės žmogus
