Tiesiog noriu įgyvendinti jau seniai planuotą sumanymą ir parašyti po komentarą apie tris didžiąsias politines jėgas – liberalus, konservatorius ir socialdemokratus. Pradėkime nuo to, kas man artimiausia ir ką geriausiai pažįstu – nuo liberalų.
Iki šiol Lietuvoje mes susidurtume su gausybe netikėčiausių atsakymų į klausimą, kas gi yra tie liberalai. Kad ir kaip būtų, nieko smagesnio nėra už tai, kaip vieni kitus apibūdina priešiškos idėjinės ir politinės stovyklos – kiekviename konservatorių arba socialistų (ar socialdemokratų) pateiktame vertinime visada keistai deri karikatūra ir genialiai teisinga įžvalga.
Štai kaip liberalai vieno iš personažų lūpomis yra nusakomi Gabrielio Garcí a’os Márquezo romane „Šimtas metų vienatvės“: „liberalai [...] yra masonai, žmonės be dorovės, pasišovę iškarti kunigus, įvesti civilinę santuoką ir skyrybas, pripažinti lygias teises teisėtiems ir neteisėtiems vaikams, nuversti valdžią, suskaldyti kraštą ir paskelbti jį federacine valstybe“.
Juk liberalizmo esmė, jei tik liberalais besivadinantieji ją suvokia, yra ta, kad kovoji už tai, kas netobula, užuot suskirstęs pasaulį į teisiuosius ir nusidėjėlius arba šviesą ir tamsą.
O konservatoriai? „Visai kitokie esą konservatoriai, kurie valdžią gavę iš Viešpaties Dievo, jie kovoją už viešosios tvarkos ir šeimos moralės tvirtybę, giną Kristaus tikėjimą, patį valdžios principą, ir nieku gyvu neleisią šalies suskaldyti į autonominius vienetus“.
Kad ir kaip būtų, romano personažas Aurelianas, sukilimus prieš vadžią rengęs pulkininkas ir pilietinio karo didvyris, iš humanistinių paskatų renkasi liberalus, nors niekaip nesuvokia, kaip galima nekęsti vieniems kitų ir taip aršiai kovoti dėl dalykų, kurie neaiškūs, nepačiupinėjami ir iš esmės neįrodomi.
Juokingiausia, kad pašalinis efektas didžiajam rašytojui leido apčiuopti pačią liberalizmo esmę – tai yra kalbos ir literatūros genijus, atveriantis tiesą per pokštą ir metaforą. Juk liberalizmo esmė, jei tik liberalais besivadinantieji ją suvokia, yra ta, kad kovoji už tai, kas netobula, užuot suskirstęs pasaulį į teisiuosius ir nusidėjėlius arba šviesą ir tamsą.
Konservatyvūs komentatoriai liberalizmui tradiciškai nuolat prikišdavo moralinį naivumą, įtikėjimą tuo, kad blogis neegzistuoja ir todėl esą visos ydos kyla tik iš proto, išsilavinimo ir gerų įstatymų bei logiškai veikiančių institucijų stokos. Tiesa, blogio neigimas ir apskritai jo problemos atmetimas iš tikrųjų buvo XIX a. britų liberalų bruožas.
Žinoma, po Dostojevskio, Kafkos, Freudo, Koestlerio ir Orwello tai skambėjo neberimtai. Mes žinome, kad žmogus gali rinktis blogį ir kad išsilavinimas, logika ir racionalumas anaiptol jo nesustabdo. Liberalios teorijos šiuo požiūriu tikrai skamba naivokai – pats būdamas liberalas, šitą pripažįstu, nes tai akivaizdu.
Lygiai kaip netikiu, kad žmogus yra protinga būtybė – asmens protingumas, kaip ir jo(s) jautrumas, nėra nei duotybė, nei pradinė dispozicija (kaip pasakytų antropologai). Mes galime būti protingi ir moralūs, bet lygiai taip pat galime pereiti į beprotybės režimą ir nejautros laiko juostą.
Modernusis blogis buvo technologiškai našus, pramoninis, išsivystęs ir pažangus. Antrojo pasaulinio karo metais žydus neretai gelbėjo antisemitai, o įdavinėjo ir šaudė juos ne trogloditai, o protingi, apsišvietę ir jokios neapykantos jiems nejautę žmonės. Nieko asmeniško ten nebuvo, tik turtas, herojiškas pasakojimas ir naujos biografijos.
Šiuo požiūriu konservatyvus ir tragiškas istorijos bei pasaulio suvokimas mums gerokai labiau padeda suvokti žmonijos kančias, sielvartą bei blogį.
Ir vis dėlto aš ginu liberalizmą ir jo svarbiausią bruožą – kritinės distancijos su pačiu savimi pojūtį, savikritiką ir netikėjimą tuo, kad tu esi pranašesnis už kitus žmones vien todėl, kad gimei turto, saugumo ir prestižo zonoje, arba netikėjimą tuo, kad viena visuomenė, kultūra ar epocha gali būti kažkuo vertingesnė už kitą.
Nuo Johno Stuarto Millo laikų XIX a. Anglijoje (o lietuvių tarpe – nuo Santaros-Šviesos judėjimo pradžios 1957 m.) buvo žinoma, kad liberalas yra žmogus, savo autentišku apsisprendimu ir sąžine pasitikintis labiau, nei institucijomis ir valdžia.
Vertingiausias liberalizmas sandas man ir yra atsidavimas netobulumui.
Ironija čia ta, kad Millo laikais toks liberalas buvo laikomas radikalu. Šiandien tokį liberalą radikalu laikytų patys mūsų politiniai liberalai.
Jei politinio konservatizmo esmė buvo ir liko galios ir tikėjimo sąjunga – įtikėjimas tuo, kad tikėjimas, arba tradicija, yra tiek vertingas, jog jį būtina ginti galia, – liberalizmo pamatais tapo ne šiaip pasitikėjimas savo protu ir sąžine (kuo tikrai galima suabejoti kaip racionalios tvarkos pamatais) ir abejonė, bet supratimas, kad gini ne tobulybę, o tai, kas yra netobula.
Vertingiausias liberalizmas sandas man ir yra atsidavimas netobulumui. Žmogus – trapi, klystanti, save koreguojanti, netobula būtybė, bet vardan to, kad ji galėtų keistis ir taisytis, verta kovoti už tą orumo ir pagarbos pamatą, kuris ir leidžia žmogų įgalinti kritikuoti bei koreguoti save.
Niekaip kitaip nepaaiškinsi viso žmogaus teisių diskurso. Žmogus gal ir yra niekas prieš žmoniją arba imperiją, bet tu įsipareigoji būtent tam netobulam ir net nepažįstamam žmogui, o ne galiai, abstrakcijoms, sąvokoms ir esmėms. Mąstyti jomis gali ir turi, bet tik ne veikti praktikoje, kur prieš tave – gyvi ir kenčiantys žmonės.
Niekada nelaikysiu savęs nariu klubo, kuriam liberalizmas yra ne daugiau nei libertarizmo sinonimas ir ankstyvasis istorinis jo pavidalas. Man liberalizmas yra nepalyginamai daugiau, nei vien verslas, laisvoji rinka ir visa jos mitologija su „nematoma ranka“, nuasmenintu racionalumu ir t.t.
Jei rinkos technokratai ir ekonominės doktrinos (neoliberalizmo) aptarnaujantis personalas renkasi save laikyti tikraisiais liberalais, tai jų problema, bet tada aš pasilieku teisę savęs nelaikyti liberalu ta prasme, kokią jie teikia liberalizmui. Tad pakartosiu Woody Alleną: niekada nestosiu į klubą, kuris priima tokį narį kaip aš.
Rinkos technokratų ir korporacijų gynėjų apstu ir kitose politinėse jėgose – tarp konservatorių ir net socialdemokratų. Todėl su jais tapatinti liberalizmą man atrodo beprasmiška.
Pakartosiu Santaros-Šviesos minties giją. Liberalus suvienija ne organizacija ar bendra tradicija, ne noras saugoti ortodoksiją, o būtent ryžtas ginti revizionizmą – kitamanystę, nesutikimą ir galimybę save koreguoti per autentišką patirtį ir savikritiką, o ne „racionalią“ ir iš viršaus nuleistą institucinę praktiką.
Tad susimąstykime, kas yra liberalai nūdienos pasaulyje – valdžios medžiotojai ir retorikos meistrai, biurokratiją, ministerijas ir centrinę valdžią neigiantys tik tol, kol patys nepatenka į jėgos lauką? Ar pliuralizmą, žmogaus teises ir orumą, minties ir gyvenimo atvirumą ginantys, savikritiką ir visų pirma savosios stovyklos klaidų analizę didžiuoju politiniu ir etiniu prioritetu laikantys žmonės?
Man liberalas be savikritikos, iššūkio galios centrams ir sykiu tikėjimo, kad ginti reikia ne institucijas ir galią, o jų traiškomus žmones, yra liberalo groteskas, ir tiek.
Istoriškai liberalizmas griovė imperinės ir monarchinės galios centrus – tam, kad laimėtų ne monarchija, o respublika; ne karalius, o parlamentas; ne sostinė, o kiti miestai; ne valdiniai, o piliečiai. Jei šiandien liberalai tampa galios lauko – korporacijų, stambiojo verslo, ministerijų ir centro – gynėjais, su jais ir tokiu jų liberalizmu galima tyliai nutraukti paskutiniuosius saitus.
Ir vis dėlto nenoriu giedoti laidotuvių giesmės tam, kuo pats širdyje dar tikiu. Net jei žlunga politinis liberalizmas ir jam atstovaujančios partijos, turi kažkokiu būdu išlikti ir veikti akademinės bei intelektualinės erdvės, kurios tobulumo sąvoką palieka Dievui (arba Dantei, Bachui ir Rembrandtui), bet įsipareigoja ginti žmogaus teisę į klaidą, jos taisymą, savęs koregavimą visą savo gyvenimą ir, žinoma, netobulumą.
Gal liberalui dar įmanoma ta gyvenimo logika, kurią išpažino Umberto Eco – mąstyti atgal, bet gyventi tik į priekį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Kur ir kodėl vyksta civilizacijų konfliktas?
