Žinoma, galima prisiminti viską – Sąjūdį, mūsų akyse vykusias didžiules visuomenės permainas, žmonių nuotaikų, net jų žvilgsnių ir balsų pasikeitimą po 1988-ųjų. Ir vis dėlto sunku atsikratyti jausmo, kad 1990-ųjų kovo 11-oji buvo stebuklas.
Ji buvo stebuklas, nes niekam nepavyko išprovokuoti lietuvių eiti muštis su rusais, lenkais ar žydais. Subliuško Kremliaus naratyvas apie „pribaltus fašistus“, kurie zoologiškai nekenčia visų rusų, lenkų ir žydų, todėl esą ir siekia atsiskirti nuo reformuojamos ir humaniškos SSRS, kad galėtų duoti valią savo neapykantai ir ksenofobijai.
(Dieve, kaip niekas ten nesikeičia... Turbūt neseniai mus palikęs šviesus ir taurus Rusijos istorikas Jurijus Afanasjevas buvo teisus kalbėdamas apie Rusijos nesikeitimo ir nepakeičiamumo matricą...)
Ji buvo stebuklas, nes mūsų akyse sovietinė liaudis virto politine tauta.
Ji buvo stebuklas, nes ne tik tie, kurie niekada nesusitaikė su Lietuvos nelaisve ir izoliacija, bet ir prie sovietmečio pakankamai gerai prisitaikę ir anaiptol nuo jo nekentėję žmonės akyse pradėjo keistis ir tapo patriotais.
Nesu cinikas ir nepuolu teigti, kad visi jie vaidino ar persimainė per naktį. Viskas gerokai paprasčiau ir sykiu sudėtingiau.
Sukrečia ir laisvė, ypač kai ji ateina be ilgų uvertiūrų – staiga. Kai mes suprantame, jog visas ligšiolinis mūsų gyvenimas buvo neautentiškas, fiktyvus, bekraujis, besielis, paskendęs mele ir saviapgaulėje.
Žmonės keičiasi. Jie turi galios ir valios ne tik perrašyti savo biografijas, klastoti jas ir mėginti nugyventi svetimą gyvenimą, bet kartais ir ryžtingai atsikratyti baimės ir tapti žmonėmis sau ir kitiems. O ypač žmonės keičiasi, kai juos kas nors sukrečia.
Sukrečia mus ištikusi liga, baimė, meilė, mirtis. Sukrečia ir laisvė, ypač kai ji ateina be ilgų uvertiūrų – staiga.
Kai mes suprantame, jog visas ligšiolinis mūsų gyvenimas buvo neautentiškas, fiktyvus, bekraujis, besielis, paskendęs mele ir saviapgaulėje. Kai pradedi branginti kiekvieną savo gyvenimo akimirką ir taip ją išgyventi, tarsi ji būtų paskutinė – idant patirtum jos vertę.
Italų filosofas ir sociologas Francesco Alberoni savo studijoje apie meilę „Innamoramento e amore“ („Įsimylėjimas ir meilė“, 1979) rašė, jog dviejų žmonių meilė yra socialinio sąjūdžio prototipas.
Lygiai kaip vienas kitą pamilę ir vienas be kito negalintys gyventi žmonės ūmai atsikrato savo praeities, kuri jiems atrodo buvusi fikcija, socialiniai sąjūdžiai sukuria kolektyvinį pojūtį, kad viskas, kas mus taip ilgai supo, kas mus valdė ir kuo mes gyvenome, buvo netikra ir todėl turi būti atmesta ir išsižadėta.
O juk Lietuva Sąjūdžio metais buvo panaši į įsimylėjusį žmogų. Niekas nebebuvo svarbu, išskyrus Lietuvą ir viską, ko apie ją iki tol nebuvo galima rašyti ir kalbėti. Mūsų akyse vienu metu gimė politinė tauta ir visuomenė.
Sąjūdžio minios, ryte ryjančios kiekvieną kalbančių poetų žodį, man iki šiol atrodo tikras stebuklas. Ar jūs įsivaizduojate šiandien daugiatūkstantines minias, kurios užgniaužusios kvapą klausytųsi ne tik eilių, bet ir painių, daugiaprasmių, neaiškių poetų samprotavimų apie politiką, tiesą ir gėrį? Aš – ne.
Po daugelio metų įdėmiai įsiklausęs, ką Sąjūdžio gimimo lemtingomis dienomis mitinge Vingio parke kalbėjo Sigitas Geda, apstulbau – tai buvo paini ir semantinių labirintų kupina Ezopo kalba, kurią nuolatos nutraukdavo skandavimai ir ovacijos. Ji buvo apie tiesą ir melą, poeziją ir politiką, tautą ir pasaulį, ji buvo kupina metaforų ir poetinių aliuzijų.
Šiandien niekas nesuprastų, ką tada kalbėjo genialus poetas. O tuo metu mums atrodė, kad tiesiog akyse gimsta tiesa ir pati socialinė tikrovė. Kas tai, jei ne meilė – ne tik kaip pasija, bet ir kaip tikrovės konstravimo būdas?
Juk meilė yra kalbėjimas, kaip egzistencinė būtinybė, o ne kalbėjimo turinio loginė analizė ar politinis slaptų žinučių šifravimas. Lietuviai tada klausėsi Sigito Gedos kalbos panašiai, kaip fra Lorenco slapta sutuokti Romeo ir Džuljeta klausėsi vienuolio žodžių – jie buvo jų viza į laimę, lygiai kaip mums poetų žodžiai Sąjūdžio metais tapo viza į laisvę.
Žinoma, 1990-aisiais mes mėginome atsispirti sunkiai nugalimai masinei euforijai ir viską racionaliai paaiškinti: Baltijos valstybės esą juk turėjo išsivaduoti, tai buvo tik laiko klausimas, juk Vakarai mūsų okupacijos ir aneksijos niekada nepripažino, o mūsų valstybės, istorinės atminties ir modernaus politinio pasakojimo pamatus paklojo ikikarinė Lietuva ir t.t.
Taip, bet... visame tame buvo stebuklo elementas.
Vakarai ir dabar nepripažįsta Ukrainos deformavimo ir destabilizavimo – Krymo aneksijos ir hibridinio karo pasekmių bei jų legitimacijos Rusijos oficialiame diskurse ir politikoje.
Na ir kas? Toks lėtas smaugimas ir kankinimas galėjo ištikti ir mus. Šiandien Sirija tampa dėmesio nuo Rusijos karo nusikaltimų Ukrainoje atitraukimo keliu, o tada Persijos įlankos reikalai galėjo atitraukti Vakarų dėmesį nuo mūsų ir kitų dviejų Baltijos valstybių.
Mes sakėme, kad Lietuvos kultūros pakilimas 1968–1976 m. (o ypač iki Romo Kalantos susideginimo 1972-aisiais) suformavo naują inteligentiją ir sąmonę, kuri anksčiau ar vėliau turėjo tuos žmones atvesti iki nepriklausomybės ir laisvės – tai esą buvo tik laiko klausimas.
Taip, bet... juk kultūros pakilimo būta ir kitose SSRS „respublikose“, įskaitant ir Rusiją. Vien aukštesnis poezijos, teatro, kino ir menotyros lygis negali iškovoti šaliai nepriklausomybės.
Matydamas, kas ištinka didžiąją nelaisvos šalies inteligentijos dalį (dabartinė Rusija yra kone tobulas pavyzdys), dar labiau suvokiu, koks lūžis mano paties gyvenime įvyko po kovo 11-osios.
Deja, nūdienos tikrovė šitą patvirtino daugiau nei įtikinančiai. Ukrainoje ir Bosnijoje-Hercegovinoje netrūksta puikių rašytojų, menininkų ir intelektualų – tik, deja, abiem atvejais buvo padaryta viskas, kad šių šalių kelias į oresnę politinę egzistenciją būtų kaip galima ilgesnis ir labiau kankinantis.
Mus ištiko laisvė. Nebuvau nei Sąjūdžio narys, nei mitingų žmogus, todėl rašau su giliausia pagarba apie tuos, kurie buvo. Netylėjau, rašiau, kalbėjau, bet tai nesuteikia man jokios teisės savęs priskirti kategorijai tų, kurie 1991-ųjų sausio 13-ąją buvo prie TV bokšto ar budėjo prie Seimo.
Kovo 11-oji mane ištiko baigiant rašyti disertaciją Palangoje. Išgirdęs per radiją, kas įvyko, nuėjau prie jūros susidėlioti minčių ir susivokti. Supratau, kad įvyko stebuklas.
Kiekviena diena vis labiau didino mano pagarbą savo šaliai ir jos žmonėms, kurie paskelbė nepriklausomybę ir vėliau apgynė ją.
Kovo 11-osios dėka aš tapau laisvu žmogumi. Laisvė mane ištiko kaip esminis gyvenimo įvykis.
Ši diena mane išvadavo nuo nemalonios, bet, deja, labai realios perspektyvos anksčiau ar vėliau susidėti su Šėtonu, kad būtų spausdinamos mano knygos, o aš galėčiau dirbti profesoriaus darbą. Czesławas Miłoszas „Pavergtame prote“ įtikinančiai aprašė būdus, kuriais režimas anksčiau ar vėliau suvilioja intelektualus, jei jie nesirenka kankinio arba emigranto kelio.
Gal aš viso to ir būčiau išvengęs, mano amžius ir šeimos istorija, laimei, mane apsaugojo iki Sąjūdžio, bet kovo 11-osios dėka man neteko patirti net ir tokios dilemos. Matydamas, kas ištinka didžiąją nelaisvos šalies inteligentijos dalį (dabartinė Rusija yra kone tobulas pavyzdys), dar labiau suvokiu, koks lūžis mano paties gyvenime įvyko po kovo 11-osios.
Tad ačiū kovo 11-ajai ir mus ištikusiai laisvei.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Diena, kada antrą kartą gimė Lietuva
