Dėl šio kino filmo vargu ar kada netolimoje ateityje sutars ir jį daugiau ar mažiau panašiai vertins mūsų visuomenė. „Niekas nenorėjo mirti“ dar ilgai aštrins net ir tvardytis pajėgiančių ir į girtų smuklės vyrų žodyną nepereinančių žmonių santykius, kaitins retoriką ir didins valingą norą nesuprasti. Sykiu ir valingą norą užmiršti.
Tai vyks anaiptol ne dėl meninės šio filmo vertės. Patinka mums ar nepatinka šis Vytauto Žalakevičiaus filmas, bet prastu jį gali pavadinti tik žmogus, arba tiesiog neišmanantis kino kalbos, režisūros, operatoriaus darbo ir aktorių vaidybos kokybės, arba dėl politinių ir kitokių priežasčių siekiantis sumenkinti jį.
Gali būti, kad dar daug dešimtmečių Lietuva neturės tokio kino režisieriaus ir scenaristo, koks buvo Vytautas Žalakevičius. Gyvąja legenda pelnytai tapo jį nufilmavęs genialus lietuvių kino operatorius Jonas Gricius – nufilmavęs ne tik pačius geriausius lietuvių kino filmus, bet ir rusų kino klasiko Grigorijaus Kozincevo nemarias Williamo Shakespeare’o ekranizacijas – tokias, kaip „Hamletas“ (1964) ir „Karalius Lyras“ (1971).
Prie šio filmo dirbo istorinės mūsų kultūros asmenybės – dailininkai Vytautas Kalinauskas ir Algirdas Ničius, redaktorius – su lietuvių kinu daug metų glaudžiai susijęs rašytojas Grigorijus Kanovičius, kompozitorius Algimantas Apanavičius. „Niekas nenorėjo mirti“ – menininkų kartos brandos paliudijimas.
Gali būti, kad dar ilgai mūsų filmuose nesusidurs ir kartu nevaidins tokia plejada talentingų kino aktorių, kokia susitiko šiame filme. Be gyvųjų kino grandų – tokių kaip Juozas Budraitis ir Regimantas Adomaitis – pakanka paminėti jau išėjusius didžiuosius Bronių Babkauską ir Donatą Banionį, latvių kino ikoną Viją Artmanę ir ano meto estų kino žvaigždę (vėliau gyvenusį ir kūrusį Lenkijoje) Bruno Oją.
Tai puikus filmas. Filmas, savo verte ir kokybe pranokęs laikotarpį ir jo galimybes. Filmas, po kurio (kaip ir po jo pirmtako, kito puikaus Žalakevičiaus filmo „Vienos dienos kronika“, 1963) sekė kiti juodai baltos estetikos persmelkto, lėto, ne kino, o teatro aktorių specifinės, kiek pernelyg teatrališkos vaidybos nuspalvinto, prancūzų „naująjį kiną“ primenančio lietuvių kinematografo šedevrai – visų pirma režisieriaus Almanto Grikevičiaus ir Vytauto Žalakevičiaus (scenarijaus autoriaus) filmas „Jausmai“ (1968).
Santykis su sovietine praeitimi ir yra didžiausia lietuvių trauma, egzistencinio nerimo ir žudančio dvilypumo šaltinis.
Tad kur gi čia šuo pakastas? Kodėl „Niekas nenorėjo mirti“ yra lydimas tokio dvilypumo ar net meilės-neapykantos santykio? Todėl, kad jis yra tobulai neišsakytas ir neišreikštas daugelį tos pačios kartos žmonių kankinusios ir tebekankinančios patirties elementas.
Tai mūsų kolektyvinio kognityvinio disonanso kulminacija – stipriausia išraiška ir sykiu tobulas nutylėjimas, neišsakymas to, kas kankina, nes nepasiduoda aiškiam ir vienareikšmiškam vertinimui. Santykis su sovietine praeitimi ir yra didžiausia lietuvių trauma, egzistencinio nerimo ir žudančio dvilypumo šaltinis.
Filme pavaizduota tai, ką sovietinė propaganda vadino pokario klasių kova Lietuvoje. O iš tikrųjų – okupuotos ir aneksuotos Lietuvos kolektyvizacijos ir sovietizacijos tragedija, kurią ypač atveria suvokimas, kad anaiptol ne visi ėjo į kolūkius ar stojo į komjaunimą ir kompartiją iš meilės okupantui ar godumo vedini.
Pokario metais buvo tikrų sovietinės sistemos entuziastų ir idealistų. Ne visi buvo cinikai ir niekšai. Poetas Vladas Grybas anaiptol nemelavo savo eilėmis – jis tikėjo naująja sistema, o kai suvokė jos siaubą ir daromus nusikaltimus, prasigėrė ir jaunas nusižudė.
Lygiai kaip nemelavo savo jaunystėje „Kraują ir pelenus“, „Publicistinę poemą“ ir „Pušį, kuri juokėsi“ parašęs Justinas Marcinkevičius. Tik vieni mums tapo sovietiniais niekadėjais, o kiti – slaptais ir tinkamai neįvertintais patriotais. Tokia ta mūsų selektyvi atmintis.
Karas yra karas. Marodierių ir karo nusikaltėlių buvo ir tarp miško brolių – ne vienas ir ne du iš jų dalyvavo žydų žudynėse. Bet dėl marodierių juk nepradėsime niekinti Lietuvos patriotų ir partizanų, kurie galvas guldė už tragiškai beviltišką reikalą, nors svarbiausią tikslą ir pasiekė – apgynė šalies garbę. Okupantui buvo tinkamai pasipriešinta bent po karo.
O ar visi stoję į komjaunimą ir gynę režimą buvo nusikaltėliai ir kolaborantai? Didelė dalis – neabejotinai. Bet juk būta ir tokių, kurie tai darė iš kitokių paskatų. Kaip nustatyti teisiuosius ir nusidėjėlius karo mėsmalėje? Niekas į šį klausimą iki galo neatsakys. Atsakys tik istorijos teismas – ateities kartos ir jų kritiškas žvilgsnis į viską.
Lietuvos žydai turi teisę turėti savo nuomonę ir apie baltaraiščius, ir apie tuos, kurie vadovavo Lietuvos piliečių žydų žudynėms arba leido atvirai diskriminacinius ir antisemitinius įstatymus. Bet juk iš to neseka, kad visi iki vieno Laikinosios Vyriausybės nariai buvo niekšai ir antisemitai.
Kaip nustatyti teisiuosius ir nusidėjėlius karo mėsmalėje? Niekas į šį klausimą iki galo neatsakys. Atsakys tik istorijos teismas – ateities kartos ir jų kritiškas žvilgsnis į viską.
Tai karo kaina – vaikai iki galo gins savo tėvus ir jų reputaciją, net ir tiesos sąskaita. Tokia tad ir ta kaina – gyvenimas pusiau tiesa.
Būtent šio dvilypumo mes ir nepakeliame. Justas Paleckis ir Antanas Sniečkus posovietinei sąmonei yra arba nusikaltėliai, arba nepripažinti tautos herojai – atleiskite, bet lygiai tos pačios dilemos kyla vertinant ir kitą pusę.
O mums reikia aiškaus atsakymo. Tokio atsakymo nėra. Tokio atsakymo nerasime ir filme „Niekas nenorėjo mirti“. Ten – genialus neatsakymas ir neišsakymas.
Tik aišku, kad nužudytam partizanų vadui Aitvarui skauda. Lygiai kaip ir kitai pusei, kuri nenorėjo mirti, o dabar nenori prisiminti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Man skauda
