Ar žmogus gali neatpažįstamai pasikeisti? Ar jame gali taikiai sugyventi dvi skirtingos asmenybės? Ar toks žmogaus skilimas gali būti ne patologiškas, o visiškai „normalus“? Jei taip, ką su žmogumi padaro mūsų tikrovė, jei toks susidvejinimas vis dėlto įmanomas?
Ką gi, laikas atverti kortas – omeny turiu rusų kino režisierių Vladimirą Bortko. Patys garsiausi jo filmai, pelnę jam šlovę – tai Fiodoro Dostojevskio „Idioto“ ir Michailo Bulgakovo „Šuns širdies“ bei „Meistro ir Margaritos“ ekranizacijos. Jose nebuvo nė krislo to dvilypumo, kuris jau seniai kaip šešėlis persekioja už Bortko dar didesnio kino menininko, Nikitos Michalkovo, kūrybą.
Jei Michalkovas po savo genialių čechoviškų filmų (ypač po „Meilės vergės“ ir „Nebaigtos pjesės mechaniniam pianinui“) pradėjo vis labiau keistis ir krypti į protu sunkiai suvokiamą siekį sutaikyti sovietinį režimą su jo sunaikinta senąja Rusija ir jos monarchija, Bortko pasirinko tokius kūrinius ir visų pirma tokį rašytoją, kur dvilypumo surasti tarsi neįmanoma.
Žinoma, ir pats Michailas Bulgakovas nėra iki galo aiškus ar juolab monolitiškas – jis toks ir negalėjo būti Stalino epochoje, nes paprasčiausiai būtų neišgyvenęs. Stalinas mėgo jo „Turbinų dienas“, nes Bulgakovas genialiai atvėrė ikirevoliucinės Rusijos mirtį – juk Stalinas paprasčiausiai mėgavosi Rusijos agonija, ypač jos psichologine tikrove, atsivėrusia žmonių akyse, galvose ir net jų santykiuose.
Neįmanoma paaiškinti, kaip Stalinas leido gyventi „Lemtingų kiaušinių“, „Šuns širdies“ ir „Baltosios gvardijos“ autoriui.
Bulgakovas atidavė duoklę Stalinui ir savo vėlyvąja dramaturgija mėgino jam įtikti. Kita vertus, neįmanoma paaiškinti, kaip Stalinas leido gyventi „Lemtingų kiaušinių“, „Šuns širdies“ ir „Baltosios gvardijos“ autoriui. O ką jau kalbėti apie „Meistrą ir Margaritą“ – romaną, kuriame suvestos visos sąskaitos su sąžine, tiesa, istorija, blogiu ir jo užvaldytu XX amžiumi.
Stalinas, kurį šiandien mėginama reabilituoti Rusijoje, nužudė Rusiją ir jos inteligentiją. Stebuklas, kad jis dar paliko gyvus tokius rusų kultūros genijus, kaip Michailas Bulgakovas, Ana Achmatova, Sergejus Eizenšteinas, Dmitrijus Šostakovičius ir Sergejus Prokofjevas. Stalinas nepasigailėjo Osipo Mandelštamo, bet pasigailėjo Bulgakovo. Kodėl?
Gali būti, kad katei tiesiog patiko drąsi pelė. Juk žinomas faktas, kad Bulgakovas, apimtas nevilties po to, kai MCHAT’as (Maskvos meninis akademinis teatras) atmetė visus jo pasiūlymus ir pjeses, pasiprašė partijos ir vyriausybės išleidžiamas gyventi į užsienį. Stalinas nedelsdamas pats jam paskambino telefonu ir paklausė, ar tai tiesa.
Bulgakovas nesudrebėjo, nepabūgo ir atvirai pasakė, kad į užsienį išleidžiamas prašosi tik todėl, kad negali išgyventi ignoruojamas teatrų. Jam, kaip rusų rašytojui, nieko svarbesnio negali būti už gyvenimą Rusijoje ir rusų kalbos aplinkoje, bet tokiam žingsniui esą jį pastūmėjo neviltis.
Už šio niūraus istorinio anekdoto (jis paremtas faktais) slypi tiesa, kad Bulgakovas Stalino atžvilgiu laikėsi ambivalentiškos pozicijos.
Stalinas pasakė Bulgakovui supratęs reikalą ir pasiūlė netrukus paskambinti į MCHAT’ą pasiteirauti, ar jų pozicija dėl jo pjesių nepasikeitė. Tą padaręs Bulgakovas išgirdo drebantį teatro administratoriaus balsą ir jo prašymą greičiau atnešti jam savo naujus darbus, kurie be galo domina teatrą.
Už šio niūraus istorinio anekdoto (jis paremtas faktais) slypi tiesa, kad Bulgakovas, net ir parašęs kūrinius apie tai, kaip barbariško ir apokaliptinio režimo buvo nužudyta jo tėvynė su visa savo didinga kultūra, Stalino atžvilgiu laikėsi ambivalentiškos pozicijos.
Jam buvo aišku iš pat pradžių, kad Stalinas yra šėtoniška figūra, bet sykiu jam atrodė, kad toje nežmoniško žiaurumo ir totalinio nihilizmo, Dievo ir pačios žmonijos paneigimo epochoje Stalinas įgijo šekspyriškos blogio didybės ir monumentalumo – it Williamo Shakespeare’o dramų herojai Makbetas ir Ričardas III.
Grįžkime prie Bortko, kuris pasirinko Bulgakovo kūrinius savo ekranizacijoms. Jo „Šuns širdis“ buvo neabejotinas „Perestroikos“ eros filmas, kuriuo buvo pamėginta suvesti sąskaitas su sovietine istorija.
Bulgakovo apysakos ir Bortko filmo personažo Švonderio, antrojo galios ir įtakos ešelono revoliucijos entuziasto, kartu profesoriaus Preobraženskio namo valdybos pirmininko, nuostabiai suvaidinto ukrainiečių komiko Romano Karcevo, pavardė net tapo bendriniu vardu ir „homo sovieticus“ sinonimu. Sąjūdžio metais Lietuvoje švonderiais buvo vadinami tie, kuriuos Rusijoje šiaip jau vadino „sovokais“, t.y. sovietiniais žmogiškais vienetais.
Ir vis dėlto šioje istorijoje lieka klaustukų. Profesorius Filipas Filipovičius Preobraženskis, kurio vaidmenį Bortko filme genialiai sukūrė didis rusų aktorius Jevgenijus Jevstignejevas, anaiptol nėra itin aiški figūra. Taip, jis didžiulio talento medikas, bet sykiu ir ganėtinai ciniškai bendrininkauja su režimu gydydamas partijos aristokratiją nuo venerinių ligų ir atjaunindamas juos, kad jie galėtų toliau tęsti romanus su jaunomis moterimis.
Ar kas nors, matęs šiuos Bortko filmus, galėjo įtarti, kad šitas kino menininkas vieną gražią dieną neatpažįstamai pasikeis ir išduos visus idealus, kuriuos gynė Bulgakovas?
Kad ir kaip būtų, šiuolaikinio daktaro Fausto ir sykiu Mary Shelley Victoro Frankensteino lydinys Preobraženskis (magas, kurio net pavardėje koduota pasaulio užkerėjimo arba atkerėjimo funkcija – „preobrazit’“ rusų kalba reiškia neatpažįstamai pakeisti, transformuoti) išsižada savojo eksperimento. Bolševikai savojo eksperimento neišsižada ir neišsižadės – tokia šio kūrinio žinia. Sykiu ir puikaus filmo žinia – kad ir kaip jį vertintum, filmas sukurtas talentingai.
„Meistras ir Margarita“ tapo kita didžiąja Bortko sėkme. Filmas pagal didžiausią XX a. Rytų Europos romaną, atvėrusį blogio ir niekšybės banalybę ir gelmę. Pasak į Maskvą atkeliavusio Šėtono Volando, žmonės yra žmonės – vieni kitus gali išduoti dėl galios, turto, įtakos, šlovės. Taip visada buvo, nieko čia naujo nėra. Kita vertus, kai jie pamato skriaudą, ligą, nelaimę ar neteisybę, tada gali ir užjausti vieni kitus. Žmonės kaip žmonės, tik tas butų klausimas juos sugadino, anot Volando.
Bortko filme apstu filosofinių įžvalgų, metafizinės blogio gelmės, bet sykiu jo sėkmę lėmė tiesiog įstabūs aktorių vaidmenys. Volando vaidmuo laikytinas Olego Basilašvilio kūrybos viršūne – bet tą patį galima pasakyti ir apie kitus blogio personažus, Volando svitą. Aleksandro Abdulovo Korovjevas (Fagotas) ir Aleksandro Filipenkos Azazelo (Azazelis) apvainikuoja dažniausiai jų kurtus komiškus ir charakterinius vaidmenis. O gėris Bortko filme, tiesą sakant, itin banalus – jis gerokai banalesnis ir blankesnis už blogį.
O dabar eikime prie esmės. Ar kas nors, matęs šiuos Bortko filmus ir pamėgęs jo kūrybą, galėjo įtarti, kad šitas kino menininkas vieną gražią dieną neatpažįstamai pasikeis ir išduos visus idealus, kuriuos gynė jo pasirinktas didis ukrainiečių kilmės rusų rašytojas Michailas Bulgakovas ir kuriuos tarsi gynė jo Bulgakovo kūrinių ekranizacijos?
2014 m. kovo mėnesį Vladimiras Bortko kartu su grupe Rusijos meno ir kultūros veikėjų pasirašė kreipimąsi į Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kuriame pritarė Krymo okupacijai ir aneksijai. Šį gėdingą dokumentą pasirašė ne tik pasaulinio garso muzikai Valerijus Gergijevas ir Jurijus Bašmetas, bet ir Vladimiras Bortko bei aktorius Sergejus Bezrukovas, suvaidinęs patį Ješua Bortko „Meistre ir Margaritoje“.
Protu nesuvokiamas politikos ir literatūros simbolizmas. Ukrainiečių kilmės Bortko, pats užaugęs ukrainiečių dramaturgo Aleksandro Korneičiuko šeimoje ir vėliau studijavęs bei gyvenęs Kijeve, pasirašė dokumentą, kurį istorikai kada nors tikrai lygins su tuo, ką Gabriele D’Annunzio, Giovanni Gentile ir Umberto Boccioni rašė apie Italijos fašizmą ir dučę, ar ką Knutas Hamsunas kalbėjo apie nacių režimą ir fiurerį. Jį, kaip minėta, pasirašė ir Jėzaus (Ješua) vaidmenį atlikęs Sergejus Bezrukovas.
Protu nesuvokiamas politikos ir literatūros simbolizmas.
O nepasirašė jo Volando vaidmenį sukūręs Olegas Basilašvilis – vienas iš nedaugelio rusų kultūros meistrų, ne tik niekada nepataikavęs Putino režimui, bet ir įvardijęs jį kaip fašistinį iškart po to, kai Rusija išprovokavo konfliktą Gruzijoje ir užpuolė šią šalį. Retas derinys – pripažintas ir genialus aktorius, bet sykiu laisvas, gilus ir išdidus, niekam nepataikaujantis žmogus.
Likimo ir meno ironija, kad vienas iš didžiausių rusų teatro ir kino aktorių Basilašvilis kine dažniausiai vaidino arba silpnus ir pasimetusius inteligentus (prisiminkime jo Andrejų Buzykiną Georgijaus Danelijos „Rudens maratone“), arba ciniškus sistemos gudreivas (tokius kaip Jurijus Samochvalovas Eldaro Riazanovo „Tarnybiniame romane“), o realiame gyvenime buvo ir liko vienas iš nepalaužiamų, orių, laisvų ir išdidžių kultūros žmonių. Tiesą sakant, tai išmirštanti gentis.
Bortko, kuriam gegužės 7 d. sukanka 70 metų, neseniai pribloškė net ir Rusijos Valstybės Dūmos narius pareiškęs, jog Stalinas yra visos Rusijos stiprybės ir orumo pamatas. Su juo kalbėję televizijos žurnalistai apstulbo ir padarė pauzę Bortko pareiškus, jog visos aukos Stalino teroro ir „valymų“ metais buvo būtinos ir neišvengiamos. Paklausus, ar jis tą patį pasakytų apie savo šeimą, jei ji būtų sunaikinta, Bortko ramiai patvirtino – taip. Stojo nejauki tyla.
Kas jam atsitiko? Kaip galima sukurti „Šuns širdies“ kino versiją, o po to pačiam pavirsti Šarikovu? Ar tai orveliška dvejamintė, kada galima vienu metu išlaikyti dvi viena kitą radikaliai paneigiančias pozicijas ir nuostatas? Ar mobili tiesa, kaip pasakytų Erichas Frommas? Kas gali provokuoti tokią laikyseną? Kraštutinis nesaugumo jausmas? Ar ciniškas ideologinės ir politinės vėtrungės žinojimas, iš kur vėjas pučia?
Sakai Volandas – turi omeny Staliną. Sakai Stalinas – turi omeny Putiną.
Gal jis pamilo Volandą ir atsidavė blogiui filmavimo metu? Juk pastebėjo daugelis, kad jo filmas iš esmės yra apie Volandą, o ne Meistrą. Rusų menininkų tarpe jau seniai sklando prietaras, kad Bulgakovo „Meistras ir Margarita“ yra tarsi užkeiktas kūrinys, prie kurio anaiptol ne visiems galima prisiliesti. Suvaidinę šioje Bortko kino versijoje vienas po kito iškart mirė rusų aktoriai Kirilas Lavrovas (Pontijus Pilotas), Aleksandras Abdulovas (Korovjevas/Fagotas), Vladislavas Galkinas (poetas Ivanas Benamis).
Kita vertus, Volandas Vladimirui Bortko galėjo būti paprasčiausia Stalino kaukė. Sakai Volandas – turi omeny Staliną. Sakai Stalinas – turi omeny Putiną. Koks skirtumas, ką turi omeny, jei šiame žaidime pastatei ant blogio kortos ir žaisi iki lemtingo susitikimo su juo. Koks skirtumas, ką tu kalbi, jei tiesiog garbini jėgą ir niekuo daugiau netiki.
Blogis ir niekšybė – dalykai banalūs, bet kartu ir gilūs bei baisūs vienu ir tuo pačiu metu. Nelygu kaip į juos pažvelgsi. Banalu, kai tuo užsikrečia kiti. Baisu, kai tai ateina į tave patį arba kažką, kas tau artimas ir svarbus.