Romanas tikrai vertas dėmesio, jame nestinga genijaus blyksnių ir puikių įžvalgų, nors man jis nepadarė tokio įspūdžio, kokį paliko „Elementariosios dalelės“ (Les particules élémentaires) ir ypač „Salos galimybė“ (La possibilité d’une île).
Kad ir kaip būtų, Michelis Houellebecqas dar kartą priminė apie save, Honoré de Balzaco ir Charles’o Baudelaire’o literatūrinį paveldėtoją – it chirurgo skalpelis tikslios socialinės analizės, gilaus psichologizmo ir poetiškai išsaugotos žmogaus paslapties meistrą. Rašytojas, eseistas, socialinis analitikas, repo tekstų autorius ir kino režisierius Houellebecqas neretai apibūdinamas kaip transrašytojas, o pats save jis laiko poetu.
Neretai linkstama gerokai susiaurinti Houellebecqo diapazoną pristatant jį kaip polemiką, anarchistą, literatūros chuliganą ir provokatorių, natūralistinių sekso scenų kūrėją. Iš tikrųjų, visko jame yra daugiau. Jo knygose apstu mokslo ir filosofijos įtakų, o jo pesimistinis žvilgsnis į žmogų ir modernią visuomenę neretai atveria niūriausių XIX ir XX a. filosofinių teorijų blyksnius – nuo Friedricho Nietzsche’s ir Otto Weiningerio iki Oswaldo Spenglerio.
Nedaug kas žino, kad jo būta kontininko – sociologijos mokslo tėvo ir pozityvizmo kūrėjo Auguste’o Comte’o vėlesnėje gyvenimo pakopoje išpažintos sekuliarios religijos (žmoniškumo religijos) pasekėjo. Štai iš kur toks Houellebecqo dėmesys religijai ir jos erzacams modernioje visuomenėje – mat jis pats jaunystėje pamėgino gyvento Comte’o sekuliariojo tikėjimo principu „gyventi kitiems“ (vivre pour autrui) – iš čia, beje, ir altruizmo terminas, kuriam pamatus paklojo Comte’as.
Karo teatru tampa mokykla ir universitetas, o ne literatūra, žurnalistika, žiniasklaida ar socialiniai tinklai. Tai pedagoginė distopija, kurioje kova vyksta už vaikus, jaunimą ir jų sielas.
Houellebecqas – itin sąmojingas ir vyriškai padermei negailestingas autorius. Jis „Salos galimybėje“ į pasaulį paleido sparnuotą savo frazę, jog „tiesa, kad gyvenimas prasideda sulaukus penkiasdešimties metų, bėda ta, kad jis baigiasi sulaukus keturiasdešimties“.
Jei „Salos galimybėje“ meilė nusakyta kaip aistros ir užuojautos lydinys, „Pasidavime“ ji apibūdinama kaip vyro dėkingumas moteriai už patirtą malonumą, lydimas baimės likti vienam.
Kaip niekas kitas, jis aprašinėja pačią tikriausią andropauzę ir vyro viduramžio krizę. Dėl jaunų moterų ir sekso pamišęs, erotinių fantazijų užvaldytas, jokios prasmės gyvenime ir kūryboje nebematantis intelektualus, egoistiškas, savęs gailintis, silpnas penkiasdešimtmetis – tipiškas Houellebecqo romanų protagonistas.
Jei vyrų erotinė vaizduotė nuolat siūlo po orgazmo apsiverkiančios moters viziją ir svajonę, Houellebecqas viską aprašo kitaip. Nebūtų prancūzas: tik dviejų autorių – žinoma, prancūzų – kūriniuose man teko skaityti, kaip po sekso ir patirto orgazmo ašaromis apsipila vyras. Tai aprašo Gustave’as Flaubert’as savo „Jausmų ugdyme“ (L’Éducation sentimentale, 1869 m.) ir Michelis Houellebecqas pasakojime „Lansarotė“ (Lanzarote, 2000 m.).
Apie ką gi jo skandalingasis romanas „Pasidavimas“? Kūrinio paviršiuje mes matytume ne daugiau, o tiesiog politinį košmarą – Prancūzija pasiduoda islamui ir išsižada savo laicizmo, t.y. griežto valstybės ir religijos atskyrimo koncepcijos. Radikaliai keičiasi visa pedagogika – būtent Švietimo ministerija po sudėtingų ir ilgų prezidento rinkimų bei derybų dėl kabineto atitenka „nuosaikaus“ politinio islamo partijai, kurios atstovas tampa šalies prezidentu.
Baimė, kad į valdžią neateitų Nacionalinio fronto kandidatė Marine Le Pen (kurią man teko „garbė“ daug kartų matyti ir girdėti Europos Parlamente), priverčia konservatorius ir socialistus – centro dešinę ir centro kairę – rinktis nuosaikaus islamo partiją. Mūsų akyse įvyksta metamorfozė – Prancūzija pradeda neatpažįstamai keistis.
Du dalykai šiame romane išties sociologiškai ir filosofiškai vertingi (neminiu literatūros – ji niekada neišsitenka sąvokose, konstrukcijose, idėjose ir įžvalgose). Visų pirma, ne kokios kitos, o Švietimo ministerijos užvaldymas – ypač žinant, kad dabartinės Prancūzijos mokyklos yra pats tikriausias politinio mūšio laukas. Ir tai atėjo ilgam. „Ekonomika ir ta pati politika yra tik akių dūmimas: kas kontroliuoja vaikus, tas kontroliuoja ateitį“ („Pasidavimas“, p. 79).
Didingos kultūros kapituliacija prieš kovingą religiją, kuri nebėra sava, bet kuri kone tobulai prisitaiko prie politinės katastrofos – šiuolaikinės Europos politinės klasės.
Viskas. George’o Orwello istorinė ištarmė 1984-uosiuose, jog kas kontroliuoja praeitį, tas kontroliuoja ateitį (o kas kontroliuoja ateitį, kontroliuoja dabartį), keičiasi mūsų akyse. Karo teatru tampa mokykla ir universitetas, o ne literatūra, žurnalistika, žiniasklaida ar socialiniai tinklai.
Tai pedagoginė distopija, kurioje kova vyksta už vaikus, jaunimą ir jų sielas. Niekas senų šunų nemoko naujų triukų – investuojama į jaunimą. Seniai patys mielai prisitaikys – ypač bestuburiai politikai ir intelektualai.
Antras dalykas, kurį Houellebecqas atveria tiesiog sukrečiamai, yra lėta šalies mirtis. Tai, ką mes laikome pavienių asmenų kvailybe, banalumu, ištižimu, kaprizais, charakterio neturėjimu, tarpusavio vaidais ir intrigomis, pasirodo, lėtai ir užtikrintai gali sugriauti šalį su visa jos istorija, tikėjimo ir netikėjimo tradicija, įtampomis, dramomis ir didybe.
Lieka tik vienas dalykas, kurio naujajai dogmai pasidavusieji nestokoja – malonumai ir komfortas, į kurį patenka pinigai, moterys, naujoji poligamija, senių santuokos su jaunomis moterimis galimybės, neriboti Saudo Arabijos, de jure ir de facto nusipirkusios Sorbonos universitetą 3, ištekliai ir... pasidavimas.
Taip, būtent pasidavimas – romano vertimas tikslus, nes būtent toks šio žodžio semantinis laukas yra peržaidžiamas jame (šiaip jau islamas siūlytų kertinę nuolankumo ir atsidavimo, o ne pasidavimo sąvoką). Didingos kultūros kapituliacija prieš kovingą religiją, kuri nebėra sava, bet kuri kone tobulai prisitaiko prie politinės katastrofos – šiuolaikinės Europos politinės klasės. Kaip pasakytų Arnoldas J.Toynbee, civilizacijos nusižudo pačios. Europa – ne išimtis.
Negabūs ir neprotingi intrigantai politikoje naujosios jėgos dėka gauna viską – savo pinigus ir populiarumą, lygiai kaip ir savo narkotiką – galią ir laiką TV eteryje. Ciniški profesoriai tobulai pritaiko nihilistinę XIX a. Europos intelektinę kultūrą ir filosofiją – su Nietzsche’s neapykanta ir panieka krikščionybei priešakyje – tam, kad pateisintų Europos, savo šalies, kultūros ir laisvės išsižadėjimą.
Kuo nugalimi intelektualai? Kas priverčia juos išsižadėti jų sekuliarizmo, krikščionybės ir nežabotos laisvės? Svetimos dogmos brutalumas? Prievarta? Baimė visko netekti? Ne. Nugalimi jie malonumais, poligamija ir naująja gyvenimo prasme beprasmių jų kovų ir intrigų liūne. Tiesiog išsipildo sena Leszeko Kołakowskio pranašystė. Anot jo, visiškas reliatyvizmas ir netikėjimas niekuo neišvengiamai atveda į totalitarizmą ar ideokratinį režimą.
Šis kūrinys nėra persunktas islamofobijos, kaip teigia beviltiškai paviršiumi slystantys ir įtarūs stigmatizavimo ir kalimo prie gėdos stulpo meistrai. Anaiptol – tai visų pirma kandi socialinė satyra, negailestingai išjuokianti Prancūzijos elitą, praradusį viziją, kryptį ir prasmės pojūtį. Tai tuščiavidurės ir tragiškos modernios – autistinės ir beprasmės, bet technologiškai efektyvios ir kaip niekada komfortabilios – civilizacijos kritika, o sykiu ir pedagoginė distopija.
Houellebecqo „Pasidavimas“ nėra pirmoji distopija, kurioje vaizduojamas nelaisvės ir savo orumo išsižadėjimo džiaugsmas. Jevgenijaus Zamiatino distopijoje „Mes“ skaitome pasakotojo prisipažinimą apie saldų savęs ir savosios laisvės išsižadėjimą bei atsidavimą aukštesnei, čia pat, Žemėje ir Valstybėje, mus globojančiai jėgai.
Kaip ir Aldous Huxley’io distopijoje „Puikus naujas pasaulis“, Houellebecqo romane mes matome tuščios, tik komfortu pagrįstos egzistencijos tragediją ir neviltį. Ji ir veda į pasidavimą.
Išvada: ne pirmą kartą pajutau, jog Michelis Houellebecqas yra konservatyvus modernybės kritikas su anarchisto ir kairuolio kauke. Kaip ir kiti distopijų autoriai, beje.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Karas kaip pramoga
