Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Leonidas Donskis: Politkorektiškumas ar savęs klasifikavimo džiaugsmas?

Mūsų žiniasklaidoje lyg ir eina į pabaigą žaidimas į vienus vartus. Su didžiosiomis grėsmėmis – „liberastais“, „tolerastais“ ir „leftistinėmis žertvomis“ – narsiai kovojantys tolimos dešinės portalų komentatoriai, regis, jau sulaukė kitos pusės reakcijos. Prasidėjo diskusija apie politkoretiškumą ir jo pavojus.
Leonidas Donskis
Leonidas Donskis / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr.
Temos: 1 Leonidas Donskis

Tenoriu tik šį bei tą pridurti ir įvardyti dar kelias problemas, kurios su šiais svarstymais susijusios. Paprastai vengiu savo patirties eksponavimo ir aprašinėjimo, bet šį kartą teks nusižengti šiai taisyklei – nes kai kas nesipasakoja, kol neįrodai, jog tai atkeliavo ne iš knygų, o tiesiog iš tavo paties gyvenimo.

Viskas šiame pasaulyje turi savo tamsiąją pusę – tas pats politkorektiškumas gali virsti arba moraline monopolija, arba nepatinkančios nuomonės tramdomaisiais marškiniais, bet kol jis veikia kaip viso labo pilietinis mandagumas (t.y. „civility“ anglų k.), neleidžiantis įžeisti žmogaus už jo spalvą, kilmę ar tapatybę, laikyti jį blogio ištakomis yra kolosali kvailystė.

Jei mūsų komentatoriams neišeina kitaip laimėti masių palankumo, o tik pilant purvą, šmeižiant ir įžeidinėjant žmones bei menkinant jų orumą, tada, žinoma, politkorektiškumas tampa kliūtimi.

Sykiu verta pastebėti, kad neretai politkorektiškumui priskiriami dalykai nedaug ką su juo turi bendra. Pavyzdžiui, lyčių lygybės, kvotų, pozityvios diskriminacijos, preferencinio traktavimo dalykai gali būti siejami su liberalia politika, bet jie nėra politkorektiškumas. Tai viena.

Antra, pačios šios praktikos yra ne ideologijos ar idėjų politika, o paprasčiausios socialinės inžinerijos reikalas (anglų kalba puiki perskyra tarp „policy“ ir „politics“ viską sudėlioja į vietas – čia mes susiduriame su „policy“).

Politkorektiškumas yra viso labo žmogaus orumo paisymas ir jo nežeminimas lyties, kilmės, seksualinės orientacijos ir tapatybės pagrindu. Ir ne daugiau.

Žmonija žaidžia modernius savęs ir kitų klasifikavimo žaidimus. Juos laikau gan atgrasia technokratijos ir socialinės inžinerijos forma. Puikiai pamenu, kaip JAV universitetuose nuolat gaudavau anketas aprašyti savo rasę, kilmę, tautybę ir t.t. Iš pradžių uoliai vykdžiau šiuos sistemos pageidavimus, kol pagaliau sukilau prieš manęs laikymą statistiniu vienetu ir atsisakiau tai daryti.

Kas tu esi? Tai klausimas, su kuriuo gyvenant gimė Williamo Shakespeare’o „Hamletas“. O čia sistema visą tavo asmenį ir sielą patalpino klausime, ar tu esi kaukazietiškos rasės (taip, ji toje dokumentacijoje tėra kitas terminas baltajai rasei nusakyti), ar afroamerikietis, ar JAV senasis gyventojas (t.y. indėnas). Toliau seka kiti klausimai , ar tu vyras, ar moteris ir t.t.

Tokius žmonijos klasifikacinius žaidimus vadinu geranoriškomis kvailystėmis. Deja, tai ne liberalizmas, kaip daugelis pas mus šventai tiki, o jo karikatūra. Socialine inžinerija mielai užsiima be išimties visos politinės jėgos ir partijos, tik kiekviena jų tai daro savaip.

Neįtikinėju, kad mes galime apsieiti be socialinės inžinerijos ir kontrolės. Tikriausiai ne. Bet bent jau nevadinkime šitų dalykų laisve. Socialinė kontrolė nėra laisvė ir niekada ja netaps. Žmogaus pavertimas statistika pagal apibrėžimą negali būti laisvės aktas.

Ar aš sutinku su kvotomis? Deja, taip. Man jos nepatinka, nes iškreipia laisvę ir kūrybinę konkurenciją, bet aš nežinau kito būdo, kaip kompensuoti skriaudą ir žalą, istoriškai padarytą ilgai persekiotiems ir nereprezentuotiems žmonėms. Mažumoms ir marginalizuotiems žmonėms turi būti garantuota vieta ten, kur jie buvo ilgai neįleisti.

Tik pridursiu – visa tai nėra politkorektiškumas. Pastarasis yra viso labo žmogaus orumo paisymas ir jo nežeminimas lyties, kilmės, seksualinės orientacijos ir tapatybės pagrindu. Ir ne daugiau. O čia mes susiduriame su socialine inžinerija ir kontrole, kurių esmė – ne laisvė, orumas ir individualybė, o sistemos stabilumas ir socialinių įtampų bei konfliktų prevencija.

Kad ir kaip būtų, problemų čia pakanka į valias. Vieną iš jų įvardinčiau kaip suabsoliutintą tapatybės politiką, kuri mūsų akyse baigia nusiaubti visą Vakarų kairę. Užuot gynusi darbininkijos teises ir interesus ar mėginusi apsaugoti bent jau labiausiai išnaudojamus sluoksnius, kairė Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje apleido šią klasikinę savo teritoriją ir perėjo į išgrynintą tapatybės politiką.

Tau turi būti leista būti tuo, kuo tu nori ir kas esi. Puiku, bet savaime tapatybė nėra jokia vertybė. Ypač fiksuota. Į ką veda perdėtos tapatybės politikos versijos? Į apverstą stigmatizaciją. Į vertimą vyrus teisintis už tai, kad jie yra vyrai. Tai jau komiškas siužetas, bet mūsų dienomis jis tampa vis dažnesnis.

Aš iki šiol nesuprantu, kaip ir kodėl Lietuvoje, kurioje bent jau humanitarinių ir socialinių mokslų profesūros tarpe moterų yra daugiau nei vyrų, nėra buvę ir iki šiol nėra universiteto rektorės moters. Lygiai kaip beveik (o gal ir visiškai) nėra stambiausiųjų verslo bendrovių moterų vadovių. Šitos, mano akimis, esminės problemos čia niekas nekelia. Bet gali išgirsti pasipiktinimą, kodėl dalyvavai diskusijoje, kurioje buvo vien vyrai.

Tokių kvailysčių viršūne tapo mano patirtis viename akademiniame renginyje Krokuvoje, kur aš turėjau dalyvauti diskusijoje apie Rytų Europos žydų likimą.

Su savo ukrainiečiu draugu, kuris turėjo ten pat kalbėti, prieš diskusiją sutikome kolegę iš JAV, kuri pokalbio metu atvirai pasakė, jog ją žeidžia tai, kad lenkai kolegos kviečia tik vyrus į tokius renginius.

Nusijuokęs pasakiau jai, jog ne mes rengiame forumą, esame tik svečiai – galų gale, jog mielai susikeisčiau su ja vietomis, jei būčiau tai žinojęs. Galiausiai pasakiau, kad noriu daugiau sužinoti apie jos knygas ir darbus, nes tai, kad mes esame vyras ir moteris, niekaip neatsako į mums svarbesnius klausimus.

To nebereikėjo. Diskusija buvo mirusi. Žmogus mane matė pirmą kartą gyvenime, bet jau žinojo, kad mano prigimtinė nuodėmė niekaip neturėjo manęs vesti į šį forumą. Net ir faktas, kad Holokausto metu išžudytos mano giminės istorija bei šeimos patirtis leidžia kažką pasakyti apie žydų likimą, nebegelbėjo.

Grėslusis ir baisusis politkorektiškumas yra viso labo tik Vakarų visuomenių liberalaus konsensuso dalis, kurios esmė – nežeminti žmonių ir jų viešai neįžeidinėti.

(Ne kartą esu galvojęs, kad žodžius, jog visa mano asmens vertė yra mano kilmė ir kraujas, laikyčiau įžeidimu. Jei pradėčiau kelti klausimą, kodėl dėl savo kilmės aš negavau kokio nors valstybinio apdovanojimo ar premijos, išniekinčiau savo profesiją ir kūrybą. Jei man paskirtų ją už kilmę, aš jos atsisakyčiau.)

Šiuo atveju mes susiduriame ne su politkoretiškumu ir net ne su karinga feminizmo versija (feminizmas lyg ir kovoja už moterų teises, o ne prieš vyrus). Veikiau tai moderniosios barbarybės atmaina, pagrįsta įtikėjimu, jog visa mūsų esmė slypi mus apibrėžiančiame ir pagrindžiančiame kontekste.

Tai deterministinė moralinė logika, kuri teigia, jog visa mūsų esmė yra grupė – rasė, klasė, rūšis arba gyva ir organiška kultūra. Tiesą sakant, kažkoks apverstas rasizmas, ir tiek.

Galiausiai, lieka dar vienas prietaras, skelbiantis, kad politkorektiškumas yra naujakalbė – na gal ne orveliškoji, bet judanti daugmaž ta pačia kryptimi. Prisipažinsiu, vienu metu taip maniau ir aš pats. Su kolega iš Estijos esame linksmai šaržavę politkorektišką žodynėlį ir siūlę savo vedinių bei naujadarų.

Pavyzdžiui, jei pasakoje apie Snieguolę negalima sakyti „nykštukas“ (idant neįžeistum tų, kurie yra neaukšti), reikia jį įvardyti kaip „asmenį su vertikalia negalia“ („a vertically challenged person” anglų k.). Galiausiai įsismaginome tiek, kad žydą apibrėžėme kaip „asmenį su tautine negalia“ („an ethnically challenged person“ anglų k.). Mano kilmė man leidžia taip juokauti apie save, laimei.

Vėliau pagyvenus ilgiau Vakaruose man vis labiau aiškėjo, kad mes šaržavome reiškinį, o ne aptarinėjome ar analizavome jį. Tai buvo jautraus žodynėlio šaržas, ir tiek.

Žinoma, anaiptol ne mes vieni tą darėme. Čikagos humoristas Jamesas Finnas Garneris parašė itin juokingas savo „Politiškai korektiškas pasakaites prieš miegą“ („Politically Correct Bedtime Stories“ anglų k.), kuriose, pavyzdžiui, Raudonkepuraitė aprašoma kaip savigarbi jauna moteris, drąsiai pasitinkanti miške „macho“ stereotipų kupiną patriarchijos atstovą vilką. Ir taip toliau, ir panašiai.

Vis dėlto tai buvo pokštas, ir ne daugiau. Humoro dar niekas neuždraudė ir į juoko kultūrą nesikėsina. Todėl netikiu ir naujakalbe – tam ir egzistuoja literatūra, kad ji atmestų visas šitas mūsų epochos pagundas ir jėgos lauko kuriamas nesąmones. Grėslusis ir baisusis politkorektiškumas yra viso labo tik Vakarų visuomenių liberalaus konsensuso dalis, kurios esmė – nežeminti žmonių ir jų viešai neįžeidinėti.

Beje, ir paties politkorektiškumo termino pavertimas pejoratyvu (menkinamuoju terminu) susijęs su tolimos dešinės JAV komentatoriumi, į kurį kaip du vandens lašai darosi panašūs mūsų agresyviai dešinieji komentatoriai (ypač vienas iš jų).

Tai Rushas Limbaugh – rėksmingas ir JAV pietinių valstijų „raudonsprandžių“ (ar tiesiog chamiškų ir nepraustaburnių mužikų) kalba kalbantis komentatorius, tapęs JAV žiniasklaidoje daugmaž tuo, kuo politikoje mūsų akyse virto Donaldas Trumpas. Rushas Limbaugh išpopuliarino su panieka minimą terminą „politiškai korektiška“.

Todėl ir verta susimąstyti apie realias, o ne iš piršto laužtas problemas. Visų pirma apie savęs ir kitų klasifikavimą, vienas kito stigmatizavimą ir laikymą ne žmonėmis, o statistikos ir rūšies vienetais.

Galiausiai apie bailumą ir neprincipingumą, kurie taip pat nieko bendra neturi su politkorektiškumu.

TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Neapykanta, mano meile...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos