Tai numatė tik rašytojai. Geriausiai žinomi distopiniai romanai, įspėję žmoniją apie tai, kas jos laukia – Aldous Huxley’o „Puikus naujas pasaulis“ (parašytas 1931 m., išleistas 1932 m.) ir George’o Orwello „1984-ieji“ (parašytas 1948 m., išleistas 1949 m.). Kad ir kaip būtų, šie puikūs abiejų anglų rašytojų niūraus įspėjimo kupini romanai buvo paveikti mažiau žinomo rusų rašytojo.
Rusas Jevgenijus Zamiatinas 1923 m. parašė grėslią distopiją „Mes“, kurioje pavaizduota Vienintelė Valstybė, kontroliuojanti ir stebinti visus žmogaus gyvenimo epizodus. Stikliniuose pastatuose neįmanoma pasislėpti nuo masinio Vienintelės Valstybės gyventojų stebėjimo. Niekas neturi teisės užtraukti užuolaidų, išskyrus tais atvejais, kai atvykus sekso partneriui su rausvos spalvos bilietu įgyjama trumpalaikė teisė į privatumą. Šitas džiaugsmas čia taip ir vadinamas – tai privatumo valanda.
Miršta privatumas. Dingsta šeima kaip institucija. Galima turėti kiek tik nori ir išgali sekso partnerių, bet negalima viso gyvenimo nugyventi su vienu žmogumi ir vaikais taip išskaidant savo lojalumą ir ištikimybę – pastarieji turi būti skirti Vienintelei Valstybei ir jo vadovui Geradariui. Vaikus augina ir auklėja valstybė.
Žmonės nebeturi vardų ir pavardžių, tik numerius – pasakotojo vardas yra D-503. Jis įsimyli moterį vardu I-330. Šioji pasirodo besanti disidentė, su grupe savo vienminčių skaitanti valstybės uždraustas knygas – o uždrausta Vienintelėje Valstybėje visa humanistika, nuo grožinės literatūros iki filosofijos. Studijuojami tik gamtos ir inžineriniai mokslai.
Naujojo tipo fašizmo ideologijos esmė – ne oponentų vertimas kankiniais, o žmonių privertimas paklusti sunaikinant jų orumą.
Antikos filosofija laikoma ligos, vadinamos siela, sukėlėja, o ir visi humanitariniai mokslai skatina pavojingą susirgimą, vadinamą fantazija. Susirgus būtina pranešti valdžiai ir skubiai viską dokumentuoti – ir savo, ir kitų žmonių detales. Neišlaikęs įtampos tarp meilės moteriai ir valstybei, D-503 išduoda I-330 ir stebi, kaip ji su kitais suokalbininkais kankinama pastatuose be deguonies.
Ar išsipildė niūriausios distopinės pranašystės? Mes neabejojame, kad George’as Orwellas tiesiog genialiai išpranašavo Sovietų Sąjungos, nacistinės Vokietijos, maoistinės Kinijos ir Šiaurės Korėjos politiką bei laipsnišką žmoniškumo sunaikinimą totalitarinėje valstybėje. Bet ar galima jo įžvalgas pritaikyti Vladimiro Putino Rusijai?
Neabejotinai. Iki absurdo tvirtinant (ir tuo rizikuojant sukelti įtarimą, kad išprotėjo arba tą tvirtinantys, arba atkakliai tuo netikintys), jog Rusijos kariuomenės nėra Donbase, bet sykiu nuolat kartojant, jog būtina su Rusija tartis ir koordinuoti reikalus dėl Lugandonijos Rytų Ukrainoje, kone tobulai grįžtama prie to, kas „1984-uosiuose“ vadinama Dvejaminte – gebėjimu vienu ir tuo pačiu metu ginti dvi viena kitą paneigiančias mintis.
Piliečio branda pasireiškia tuo, kiek jautriai ir laiku jis pajunta būtinybę nuo vienos minties peršokti prie kitos. Tam reikia stebėti Geradario (Orwellas jį pervadina Didžiuoju Broliu) akis ir veido išraišką, sykiu ir skaityti partinę spaudą bei žiūrėti tiesos kupiną televiziją. Neseniai miręs šviesios atminties Rusijos istorikas ir disidentas Jurijus Afanasjevas šį fenomeną „perestroikos“ laikais pavadino savaip – agresyviai paklusnia dauguma.
Galiausiai šiame romane juk prabylama apie naujojo tipo fašizmą – be jokios ideologijos. Jo esmė – ne oponentų vertimas kankiniais, o žmonių privertimas paklusti sunaikinant jų orumą. Batas, mindantis žmogaus veidą, yra tobulas tokios simbolinės tvarkos simbolis.
Neapykantos Dviminutė ir kolektyvinės isterijos seansai TV demoralizuotoje ir zombintoje Rusijos visuomenės dalyje iš literatūrinės užuominos virto tikrove. Mes savo akimis pamatėme, kaip nuostabią kultūrą kažkada sukūrusi šalis gali dar kartą būti išvesta iš proto televizijos. Ir per itin trumpą laiką.
Kartu verta dėmesio Tomo Venclovos mintis, kad dabartinis Vakarų pasaulis yra labiau priartėjęs prie Aldous Huxley’o „Puikaus naujo pasaulio“ aprašytosios būklės, o ne prie Orwello scenarijaus pavojaus – pastarasis neabejotinai artimesnis Rusijai, Kinijai, Iranui kitoms Vakarų „alternatyvoms“.
Šeimos, meilės, draugystės ir įsipareigojimo dingimas asocialioje, fragmentuotoje, sekso ir narkotikų užvaldytoje visuomenėje, valdomoje malonumų kulto, genetikų eksperimentų, kurie ilgina gyvenimą ir apsaugo nuo ligų hierarchiniame pasaulyje, bet kokio prasmės ir buvimo kartu pojūčio dingimas – ar tai ne mūsų akyse vykstantis siužetas iš „Puikaus naujo pasaulio“?
O tokiame pasaulyje ir Vladimiras Putinas tampa pramoga, išsklaidančia technologinio žmogaus nuobodulį.
TAIP PAT SKAITYKITE: Leonidas Donskis: Karas jau buvo
