Prosenelis jiems daug pasakoja apie pokarį, tremtis ir partizanus, piešia okupacinės sistemos rūstybes, bet jie labai mėgsta mano istorijas, nes jos vaiko akimis matytos, išragautos ir vis dar gyvos. Man laisvė turi savo skonį. Visiškai tikrą.
Buvo 1988-ųjų vasara, man aštuoneri. Kaime, į kurį seneliai išėję į pensiją išvažiavo gyventi, leisdavau visas vasaras. Nuo mažens labai norėjau būti laisva ir savarankiška, todėl nuolat susikurdavau sau naujų žygių.
Senelis juokaudavo, kad jei žiemą išeičiau į mišką žibučių, tikrai su jomis ir grįžčiau. Kartą sugalvojau ir po ilgų įkalbinėjimų gavau leidimą viena nuvažiuoti į tuometinio rajono centrą – Uteną.
Vienai iš kaimo su dviem autobusais nukeliauti į Uteną tuo metu atrodė visiška Amerika. Kelionė prasidėjo penkių kilometrų žvyrkeliu, kur porą kartų per dieną kursuodavo vairuotojas Dulkė (tokia buvo jo pavardė), su turbūt dar Stalino mirties metų gamybos autobusą primenančiu tratančiu vaiduokliu ant ratų.
Jame važiuoti buvo tas pats, kas įjungtame dulkių siurblyje, dauguma langų ten jau dešimtmečius gerai nebeužsidarė, o skylės grindyse buvo tokio dydžio, kad reikėdavo prilaikyti batus, kad pakeliui nepamestum.
Bet Dulkė, visada besišypsantis pro apdulkėjusius ūsus, labai išdidžiai surinkdavo atokiausių kaimelių kolūkiečius ir dulkėdavo su jais iki artimiausio miestelio – Užpalių.
Tą saulėtą birželio dieną kartu su jais, savo pirmąją beveik piligriminę gyvenimo kelionę pradėjau ir aš. Dar nežinojau, ką joje atrasiu, bet jaučiau, kad to nepamiršiu niekada. Užpaliuose sulaukiau jau naujesnio autobuso ir su švariai persirengusia, susišukavusia darbo liaudimi betoniniais keliais, žvelgdama į romantiškus socrealizmo pakelės peizažus, padabintus „Belarus“ traktoriais, artėjau prie Utenos miesto mūrų.
Jau net aštuonmetėje galvelėje buvo užkoduotas išlikimo sovietinėje sistemoje instinktas – įtempti visas jusles ir parvilkti namo uždraustą mamutą. Tik ką galima gauti Utenoje?
Ir kai jau stovėjau centrinėj stoty, supratau, kad atėjo mano laikas žygdarbiui – turiu kažką gauti ir parvežti namo. Tuo metu, kai vartojimas buvo nulinis ir nereikėjo gaišti laiko renkantis tarp naujausių drabužių kolekcijų ir pasaulio virtuvių, nes jų tiesiog nebuvo, visas buitinis gyvenimas sukosi apie natūrinius mainus ir nuolatinę geresnio kąsnio paiešką.
Mūsų šeimoje ta buitis buvo labai nenomenklatūrinė – tiktai ne pirmoje vietoje, bet aš žinojau, kad močiutė per šventes iš kažkur gauna žirnelių, mama iš draugės Maskvoje – geros kavos, o tuščios parduotuvės su kefyru ir batonu – tik optinė apgaulė. Tikras laimikis turi būti gerai paslėptas!
Todėl jau net aštuonmetėje galvelėje buvo užkoduotas išlikimo sovietinėje sistemoje instinktas – įtempti visas jusles ir parvilkti namo uždraustą mamutą. Tik ką galima gauti Utenoje? Ir tada šovė išganinga mintis – Utenos mėsos kombinatas!
Buvau girdėjus, kaip kaimynė prie šaltinio gyrėsi, kad iš ten kažką gero parsivežė. Tikslas tapo pasiekiamas ranka – tereikėjo išsiaiškinti, kokiu miesto autobusu iki ten nuvykti ir netrukus aš jau stovėjau prie didžiulio vietinės architektūros šedevro – gamyklos ir krematoriumo hibrido.
Mane pasitiko viltingas vaizdas – eilė. Eilės tuo metu buvo labai geras ženklas – vadinasi, tikrai kažką gero parduoda. Pradžioje net nebandžiau aiškintis, ką gero šįkart, skubiai stojau į eilę, nes žinojau, kad eilės yra tokio ilgumo reikalas, kad pakeliui galima ne tik sužinoti, ką šiandien atvežė, bet ir išklausyti kaimynų gyvenimo istorijų ar net įsimylėti.
Logika neapgavo – labai greit aš jau žinojau, kokio delikateso laukė ši alkanų, bet vis tiek po sovietine saule besišypsančių žmonių vargo procesija. Aš stovėjau eilėje prie kiaulės kojų!
Bet kai tau aštuoneri, kiaulės kojos skamba vienodai gerai ar blogai kaip ir išpjovos ar sprandinės. Nelabai įsivaizdavau, ką su jomis ten daro, bet eilė juk – rimtas reikalas, kvepiantis „deficitu“. Turbūt po poros valandų išmušė ir mano sėkmės valanda, priartėjau prie didelių svarstyklių ir stambios balta krakmoline karūna pasipuošusios pardavėjos.
Ir, o Dieve, išgirstu, kad man prieš nosį pasibaigė tos kiaulių kojos! Tačiau greitai atskrieja viltis, pardavėja nuramina – „kojos baigėsi, bet yra galvų“. Galvų? Kieno galvų? Na, kiaulių, žinoma!
„Šiaip galvos juk turėtų būti dar geriau nei kojos“, – vaikiška logika ramiai sudėliojo viską į savo vietas. „Prašau, duokite man vieną kiaulės galvą“, – užtikrintai tiesiu pinigus už pirmąjį savo gyvenimo mamutą. Ir prieš mano akis ant svarstyklių kresteli tikrų tikriausia kolūkio paršelio galva.
Nafnafui nepasisekė, bet man – tiesiog nusišypsojo Fortūna! Įsidėjusi tą galvą į močiutės tinklinį maišelį, skriste išskridau iš kiaulių galvų kombinato į laisvę.
Jei šiandien gatvėje išvystume aštuonmetę mergaitę, drąsiai žygiuojančią su kiaulės galva tinkliniame maišelyje, turbūt ant kojų būtų sukeltos visos vaikų teisių tarnybos, o tada tai buvo niekuo nestebinantis vaizdelis. Skaudžiai sarkastiškas – kaip ir visa tuometinė sistema, absurdo teatras, su kiaulių galvom vaikų maišeliuose ir vaizdu bei išmone joms prilygstančiomis „bonzų“ galvom centro komitetuose.
Tą vasarą įvyko pirmasis Sąjūdžio mitingas. Kiaulių galvos po truputį ėmė riedėti. Vaikai į rankas pasiėmė vėliavas ir kartu uždainavo apie laisvę.
Ir kai kaimo žvyrkeliu su Dulke dundėjau namo, ant kelių pasidėjus turbūt dvigubai už savąją didesnę nukirsdintą gyvulių ūkio kiaulės galvą, ir apžiūrinėjau vargšę perkreiptą jos fizionomiją, tas sąstingis jos veide ir buvo to meto stagnacijos atspindys – sovietinis orveliškas negyvas totemas, vaiko – gyvybės ir įgimto laisvės siekio – rankose.
Tą vasarą įvyko pirmasis Sąjūdžio mitingas. Kiaulių galvos po truputį ėmė riedėti. Vaikai į rankas pasiėmė vėliavas ir kartu uždainavo apie laisvę.
Mano racionalioji biochemikė močiutė, išvydus tą avangardinį grįžtančios medžiotojos vaizdą, net išmetė kopūstą eidama iš daržo – juokėsi ir pyko. Bet jaučiau, kad pyko ne ant manęs, o kad tokiame pasaulyje turėjo augti vaikai.
Mes, vaikai, jau tuo metu puikiai suvokėme, kas vyksta. Kalba apie atgimstančią laisvos Lietuvos viltį buvo tokia visaapimanti, kad tame gyvenome nuolat. Mes dar nežinojome, kas yra Michaelas Jacksonas, bet galėjome išvardinti visas Molotovo-Ribbentropo pakto pasirašymo aplinkybes.
Tačiau dabar suprantu, kad vaikystėje pirmiausia viską pažinome savo juslėmis. Jos buvo įjungtos ne mažiau nei ausų lokatoriai. Ir dabar per tuos išgirstus, paragautus ir užuostus prisiminimus viskas atgyja. Jei paklaustumėte, koks yra mano vaikystės garsas – tai kiekvieną pavakarį įjungta senelio gergždžianti radija, per radijo trukdžius bandanti pagauti „Amerikos balsą“.
Mano kvapas – serbentų rugpjūtį, tų, kuriuos dėžutėje vežėmės į Baltijos kelią. Mano skonis – vakarykščių patirpusių sumuštinių „Roko maršo“ autobuse. Ta artėjanti laisvė vaikystėje labiausiai viliojo nepatirtais, kito pasaulio naujais skoniais ir kvapais, kurie kažkodėl mums buvo uždrausti. Jie atrodė neįtikėtinai viliojantys, kaip ir laisvos Lietuvos vizija.
Buvo tik ką nuvilnijęs gėlių žiedais nubarstytas Baltijos kelias, jau visiškai drąsiai milijonai širdžių įkvėpė laisvės oro ir susikibę rankomis deklaravo stovėsią vienybės kelyje į kitą gyvenimą.
Tačiau viskas dar skambėjo ore, poezijoje, o tuo metu savo mirties konvulsijose tampėsi paskutiniai sovietinio gyvenimo prozos likučiai. Baltijos kelio gyvoji grandinė, grįžusi namo, vis dar rikiuodavosi į eiles prie „deficitų“.
Vieną rugsėjo dieną su klasioke Daura pro Katedros aikštę keliavome namo, kirtusios tuometinį Sereikiškių parką tradiciškai ruošėmės kopti į Bekešo kalną, o ten jau – gimtasis Užupis. Tačiau staiga išvydome milžinišką eilę.
Sovietmečiu buvo toks mistinis reiškinys – daržovių parduotuvės. Daržovių ten dažniausiai būdavo trijų rūšių – bulvių, burokų ir kopūstų. Dar kartais rudenį atveždavo ir obuolių. Tačiau labiausiai įstrigę atminty tų parduotuvių interjerai. Tiksliau jų nebuvimas – tai buvo paprasčiausi daržovių sandėliai, su dideliais geležiniais narvais, prikrautais purvinų morkų.
Tądien mes tikrai praradome savo sovietinę nekaltybę. Paragavom uždrausto vaisiaus, pažinom tą jausmą ir buvom tikros, kad iš mūsų jo atimti jau niekas nebegalės.
Ten visada tvyrojo drėgmės ir pelėsio kvapas, bet svarbiausia – tos košmariškos kolūkio gėrybių šmėklos veikė pačiose gražiausiose Vilniaus vietose. Pilies gatvės pradžioje kaip tik ir buvo ta parduotuvė, nuo kurios eilė tądien driekėsi beveik iki Katedros aikštės.
Iškart buvo aišku – prieš akis neeilinis įvykis. Arba nusileido marsiečiai, arba atvežė sovietiniam žmogui uždraustų vaisių. Ir tai buvo bananai! Tie kvepiantys geltoni bumerangai, kuriuos matėme tik nuotraukose, tie gundantys neragauti pažinimo vaisiai, kurie laisvame pasaulyje buvo prieinami net beždžionėms!
Ramiai praeiti pro šalį jau nebegalėjome – jei bananams iš už tūkstančio mylių pavyko prasiveržti pro geležinę uždangą, tai mums įveikti kelių šimtų pirkėjų eilę turėtų būti ne sunkiau. Supratome viena – jei stovėsime toje milžiniškoje eilėje, tikrai bananų mums nebeliks. Nes tiek bananų, kiek buvo eilėje žmonių, į tą mažą parduotuvėlę negalėjo tilpti.
Reikėjo kito plano. Ir jis gimė. Aš padaviau savo kuprinę draugei, o kadangi pusę vaikystės buvau metro dvidešimties ir svėriau vos dvidešimt penkis kilogramus, nusprendžiau tai paversti savo privalumu. Giliai įkvėpiau oro ir atsitūpusi nėriau pro tarpdury susigrūdusių kojų spūstį vidun. Taip ant kelių, pro penkiasdešimtį vienodai pilkų atspalvių sovietinių batų, pelėsiais ir kerpėm apaugusiom grindim, aš šliaužiau paragauti laisvės.
Vingriai, kaip mažas žalčiukas, šliuoždama pažinimo medžio kamienu, artėjau prie tikslo. Kai pagaliau išnirau prie prekystalio, prieš save išvydau eilės prieky stovinčią didelę moterį kailine kepure. Tada Biliūno „Kliudžiau“ akimis pažvelgiau į ją pro sutaršytus plaukus ir išlemenau: „Aš labai noriu paragauti bananų...“.
Aiškiai suveikė vilkės motiniškas instinktas ir didžioji moteris savo krūtim mane prispaudė prie prekystalio. „Pirk!“ – išgirdau savo laisvės pranašės žodžius. Taip visa purvina, susivėlusi, bet su šešiais bananais rankoje aš išnirau jau į kitą pasaulį Pilies gatvėje. Jie buvo mano rankose – pirmieji laisvės vaisiai!
Ir kai su klasioke susėdome ant Bekešo kalno jų paragauti, žemyn į Vilnių žvelgėme jau kitomis akimis. Tos ateities vilties kregždės, kurios nardė po kojomis, mums pavydėjo to jausmo, nes tądien mes tikrai praradome savo sovietinę nekaltybę. Paragavom uždrausto vaisiaus, pažinom tą jausmą ir buvom tikros, kad iš mūsų jo atimti jau niekas nebegalės. Tas pirmų bananų skonis buvo toks saldus gal dar ir todėl, jog jautėme, kad jis – ne apie bananus.
Tada jau viskas vyko labai greitai – mitingai, koncertai, rinkimai, o po pusmečio – atkurta Lietuvos Nepriklausomybė. Įvyko! Taškas. Pranešimas pasauliui. „Lietuva jau laisva! Dvasioje ir teisėje laisva!“, – skelbė pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis kovo 11-osios vakarą.
Laisvė yra tada, kai supranti, kad būti yra daugiau nei turėti. Kai gali turėti visą pasaulį, bet renkiesi tik tai, kuo tiki ir ką myli.
Tie skambūs žodžiai turėjo ir gilų turinį. Aplink – sovietų kariuomenė, KGB, visa sistema dar stagnacinė. Reikia nuo pamatų kurti naują valstybę. A.Brazauskas savo kabinete V.Landsbergiui pasakojo, kad Maskvoje jam rodė krūvą bylų – kiek sovietai į mus investavo ir klausė, iš ko mes gyvensime, juk nieko neturime. Tačiau jau po metų Didžiosios Britanijos premjerė M.Thatcher, pasikvietusi V.Landsbergį į savo kabinetą, vienu sąmoju viską sustatė į savo vietas: „Jūs juk viską jiems gaminote, jie iš jūsų gyveno, o ne jūs! Dabar gyvensite sau.“
Taip griuvo kolūkiai ir Lietuvoje ėmė likti ne vien kiaulių galvos, o ir kitos jų dalys. Tiesa, dar laukė sunkiausi – blokados metai. Pamenu, po Sausio agresijos įvykių namie sulaukėm ypatingų svečių. Mano dėdė A.Kaušpėdas, tuomet jau užgrobtos Lietuvos televizijos direktorius, pasikvietė pas mus namo CNN televizijos vadovus, atvykusius čia padėti visko netekusiai jaunos šalies televizijai.
Tada restoranų beveik nebuvo, o, be to, buvo pavojinga, todėl mano mama ruošė vakarienę, o mes su broliu klausėmės neįtikėtinų istorijų apie laisvą pasaulį. Tąvakar nusprendžiau, kad stosiu į žurnalistiką ir susitariau, kad atvažiuosiu dirbti į CNN, gavau iš jų net vizitinę kortelę, ją saugau iki šiol. Pamenu, kaip vienas svečias, visas nušvitęs, iš mūsų vonios atsinešė už talonus pirktus skalbimo miltelius, nes ant jų rado ir angliškus užrašus. Tada jis pasakė: „Jūs jau tikrai laisvi!“.
Bet labiausiai man įstrigo, kad gavome dovanų CNN striukes su pasaulio žemėlapiu ir tikrą amerikietišką rožinę kramtomą gumą, iš kurios buvo galima pūsti didelius burbulus. Jos skonis ir spalva buvo tikrai kito pasaulio dimensija! Aš iki šiol nežinau, kodėl, bet sovietai niekaip nesugebėjo pagaminti tos tikros ryškios amerikietiškos „pink“ spalvos. Ir man tuomet atrodė, kad tai buvo didžiausias jų pralaimėjimas. Todėl tą vakarą, pūsdami didelius rožinius burbulus, su broliu klausėmės svečių iš CNN pasakojimų apie Ameriką, o Amerika jau buvo mūsų namuose. Mes jautėme, kad viskas, dabar jau tikrai viskas! Nors tankai dar čia, bet mes jau esame to kito – laisvo – pasaulio dalis.
Važiuodama tuo pačiu žvyrkeliu į kaimą šiandien vėl prasilenkiu su su Dulke, tačiau dabar jis nauju autobusu vežioja modernaus ekologinio ūkio, atstatyto kolūkio griuvėsiuose, darbininkus.
Nuo tų laikų savo rankinėje visada turiu rožinės kramtomos gumos. Ir vis dar pučiu burbulus. Simboliška, jog mūsų šeimos bičiuliai, grįžę iš Japonijos, Nepriklausomybės pradžioje atidarė pirmąjį Lietuvoje japonų maisto restoraną „Tobira“ ir ten, su dideliu būriu draugų, tradiciškai švęsdavome kovo 11-ąją. Nes tai apie laisvę.
Važiuodama tuo pačiu žvyrkeliu į kaimą šiandien vėl prasilenkiu su su Dulke, tačiau dabar jis nauju autobusu vežioja modernaus ekologinio ūkio, atstatyto kolūkio griuvėsiuose, darbininkus.
Šiandien, švenčiant dar vieną mūsų laisvės gimtadienį, aš esu ir laimingiausia mama pasaulyje, nes mano vaikai nėra matę kiaulės galvų, bananų paragavo dar su mamos pienu, o kramtomos gumos jiems iš viso nereikia.
Nes laisvė yra tada, kai supranti, kad būti yra daugiau nei turėti. Kai gali turėti visą pasaulį, bet renkiesi tik tai, kuo tiki ir ką myli. Laisvė tikrai turi savo skonį ir didžiausia jos vertybė, kad tie skoniai – kiekvienam skirtingi.
Vienodai pilkų atspalvių batų laikai baigėsi, o spalvų, kvapų ir garsų begalybėje nebereikia kovoti dėl išlikimo. Šiandien mūsų laisvės trajektorija – kokybinis šuolis – vertikalė, kiekvieno mūsų unikalus ir kartu visų bendras siekis kurti klestinčią, kvepiančią ir spalvingą ateities Lietuvą! Ačiū, kad esi, mano pavasari, mano laisve! Vardan Tos!
