Prisiminkime, kuo tos klaidos prasidėjo. 2009 m. liepą prezidente inauguruota D.Grybauskaitė, susitikusi su tuomečiu generaliniu prokuroru Algimantu Valantinu, kalbėjo tik apie tai, kad prokuratūrai paliks visišką nepriklausomybę ir ragino į kitus politikus, kaip ir į ją pačią, nekreipti dėmesio.
Tačiau praėjo vos keturi mėnesiai ir ta pati D.Grybauskaitė jau barė prokuratūrą už prastai vykdomą ikiteisminį Drąsiaus Kedžio skundų tyrimą ir reikalavo prokuratūrą pertvarkyti. Tokiu būdu šalies vadovė pati įsikišo į vieną sudėtingiausių Lietuvos istorijoje bylų ir atsidavė minios gundymams.
Bandydama laviruoti ji dar kelis mėnesius vis kartodavo, kad pats generalinis prokuroras A.Valantinas lyg ir neblogas, bet tuo pačiu metu „ant kilimo“ taršė ne tik generalinį, bet ir jo pavaduotojus vis reikalaudama atsiskaitinėti už konkrečias tiriamas bylas. Žinoma, pirmiausia, tą pačią Garliavos klampynę. Nenuostabu, kad jau 2010 metų sausį prezidentė su džiaugsmu pasirašė išsireikalautą A.Valantino atsistatydinimo pareiškimą. Ir dar pabrėžė, kad ir jo pavaduotojai prokuratūrai vadovauti negali net laikinai.
Neabejoju, kad tai buvo skaudžiausias per pastarąjį dešimtmetį prokuratūrai suduotas politinis smūgis. Juk prezidentė, neapgindama A.Valantino, aiškiai stojo ne teisybės ieškotojų, bet rėksnių pusėn. Tai vėliau ne kartą ji pati garsiai patvirtino. „Kiek žinau, Neringa Venckienė vykdo teismo sprendimą ir siūlo atiduoti dukrą, tai yra atiduoti mergaitę, jei mergaitė su tuo sutinka ir pati nori eiti pas mamą“, – 2012 m. sausį žurnalistams užtikrintai rėžė D.Grybauskaitė.
Ar dar galima tikėtis, kad trečias kamikadzė, kuris norėtų šliurpti prokuratūroje privirtą pliurzą, išvis atsiras?
Progą išsižadėti šių savo žodžių prezidentė turėjo tą pačią vasarą spaudos konferencijoje. Tačiau prezidentė to nepadarė. „Kodėl aš turėčiau atsiimti, aiškintis ir daryti kažkokius teorinius palyginimus? Ir iš viso, ar Lietuvoje nėra kitų problemų?“ – tuomet, paklausta apie Garliavos istoriją, išrėkė prezidentė.
Lygiai taip pat prezidentė elgiasi ir dabar. Antradienį susikvietusi Seimo valdybą prezidentė neatsiprašė, kad penkerius metus laikė poste iš bėdos po A.Valantino nuvertimo generaliniu prokuroru paskirtą nykų Darių Valį ir nepaprašė pagalbos ieškant naujo prokuratūros vadovo. Ne, ji net nesiaiškino, kodėl iš tikrųjų Seimas atmetė du iš eilės jos siūlytus kandidatus į generalinio prokuroro postą, ir neklausė, ką daryti, kad trečias būtų palaimintas.
Vietoj to prezidentė vėl vaidino užkulisinių žaidimų visažinę ir pažėrė, kaip dabar aiškėja, greičiausiai niekuo neparemtų kaltinimų trims Seimo nariams neva jie prokuroro klausimą derina su kažkokiu Radvilu iš Kaišiadorių ir dar priverčia visą Seimą balsuoti pagal vieno kaimiečio valią.
Kaip gimė ši istorija, labai įdomu. Jei kas klaustų manęs, ko gero, spėliočiau, kad iš Seimo su antra nepatvirtinta kandidate grįžusi Teisės grupės vadovė Rasa Svetikaitė prezidentės buvo priversta paaiškinti, kas čia įvyko.
Ir negi patarėja pasakys, kad tai mes, prezidente, nesugebėjome Seimui tinkamai jų pristatyti, kad numetėme pavardes, kaip išmaldą – be jokios teisės abejoti, pagalvoti ir apsvarstyti? Prezidentė neklysta, todėl beliko ieškoti, kuo apkaltinti Seimą.
Čiuptasi seno blogo būdo. Prikurti naujų mitų apie korumpuotus parlamentarus, kad tik pačios prezidentės reitingų niekas nekrustelėtų. Apdergti už akių kitai pusei nė nesuteikiant progos pasisakyti. Ak, tiesa, juk J.Sabatauskas po paros prašymų išmeldė priėmimo po dviejų savaičių. Tik ne vienas, kaip norėjo, o kartu su komitetu. Matyt, taip lengviau nei žiūrėti tik į dvi atsakymo laukiančias J.Sabatausko akis.
O prezidentė darbinių pokalbių nekomentuoja ir „pažymos“ kilmės neaiškina. Nepripažįsta savo klaidų ir net nesuverčia kaltės ją suklaidinusiems patarėjams, nors juos bent išbarti už dviejų kandidatų sudeginimą Seime gal būtų ir ne pro šalį.
Prezidentė dabar Seimo prašo suteikti teisėjams galimybę sugrįžti į darbą po kadencijos prokuratūroje. Gal tai tas paskutinis šiaudas bandant įtikinti naują Pilypą iš kanapių, kad pabūtų generaliniu prokuroru. Nors gal, kaip paskutiniuosius metus su D.Valiu, su juo niekas prezidentūroje nė nesikalbės. Nors gal, kaip A.Valantino neskirdama Vilniaus apygardos teismo teisėju, paskui prezidentė jam pati užkirs kelią siekti bet kokios karjeros.
Ar visa ši šešerių metų istorija – demokratinės valstybės vadovės elgesys? Ir ar po viso to dar galima tikėtis, kad trečias kamikadzė, kuris norėtų šliurpti prokuratūroje privirtą pliurzą, išvis atsiras?
Greičiausiai ne šiemet.
Belieka palinkėti stiprios sveikatos amžinam laikinajam Dariui Raulušaičiui toliau dirbti be atostogų ir ligų. Prezidentės labui tikiuosi, kad bent jis nesugalvos atsistatydinti.
