Išvykdama iš Vilniaus ieškojau, kur gauti Ukrainos vėliavėlę (nepavyko, nes jos Vilniuje tiesiog išgraibstytos). Tikėjausi, kad vietoj „Hello“, mes Belgijoje ir JAV vienas kitą sveikinsime žodžiais „Slava Ukraini“. Laukiau, kad planuota renginių tema smarkiai keisis, nes šiandien NATO, Europa, JAV turi daug svarbesnių klausimų nei kibernetinis saugumas, o ir jis, beje, gali būti aptariamas Krymo okupacijos kontekste.
Tačiau jau pirmą vakarą supratau, kad čia turėsiu visai kitą užduotį. Teks priminti pasauliui, kad V.Putino daina Ukrainoje ta pati, kurią mes girdėjome prieš 24 metus. Ir mus vadino ekstremistais, naciais. Ir mūsų ekonomines galimybes išgyventi be Rusijos vertino nuliais. Ir mūsų disidentus kaltino parsidavus blogiems Vakarams. Bet mes išgyvenome. Stiprūs dvasia plikomis rankomis atsilaikėme prieš „ginti“ atvykusius Rusijos tankus.
Pasaulis šitai pamiršo? Dabar net JAV valstybės departamente visokios Rusijos ekspertėmis prisistačiusios markovos rimtais veidais gali sau leisti kalbėti niekus apie Krymą, kuris be Rusijos neišgyvens?
„Ne, mes nieko nedarysime“, „Nieko negalime padaryti“, „Atrodysime kaip kvailiai, tačiau kitaip nebus“, „Krymas visada buvo Rusija“, – tai dažniausios frazės, skambėjusios iš aukštas pareigas užimančių JAV ir NATO pareigūnų bei kariškių.
Jie Krymą jau palaidojo Rusijos kišenėje. Įšaldytas konfliktas garantuotas. Jei V.Putinas ten nesustos, jie pasiryžę atiduoti ir visą Ukrainą? Paskui Moldovą? O kur toliau?
Jie Krymą jau palaidojo Rusijos kišenėje. Įšaldytas konfliktas garantuotas. Jei V.Putinas ten nesustos, jie pasiryžę atiduoti ir visą Ukrainą? Paskui Moldovą? O kur toliau?
Nesakau, kad laikas traukti ginklus. Yra ir kitokių kovos priemonių.
Sankcijos – labai gerai. Naftos rinkos perėmimas – dar geriau. Dar viena priemone Rusijai tramdyti, pavyzdžiui, galėtų būti Atlanto Tarybos nario, eksperto Harlano Ullmano siūlyta kibernetinė ataka prieš įtakingiausius V.Putino draugus oligarchus. Ir, be abejo, aktyvus Rusijos kuriamų mitų griovimas.
Nemoku blokuoti sąskaitų. Todėl pati ėmiausi su V.Putino propagandos įkvėptais žurnalistais diskutuoti dėl jų įsikaltų teorijų. Aršiausiam Rusijos gynėjui olandui parodyti, kur ir kaip V.Putinas meluoja, pakako dviejų vakarų. Ne tiek ir daug reikia, tiesa?
Bėda ta, kad mes, kaip Lietuva, Europos Sąjunga, kaip NATO, informaciniam karui tų dviejų vakarų neskiriame. Viešųjų ryšių centro Latvijoje NATO iki šiol neturi. O kol tiesa tyli, loja rusų skalikai. Ir, deja, ne visada vien iš Rytų pusės.
Nepaisant to, kad visi suprantame, jog Krymas okupuotas ir jau aneksuojamas, informacinį karą Vakarai kol kas pralaimi. Putiniškas propaganditas net Vakaruose tebeplinta it maras. O kol juo serga net JAV departamentuose dirbančios markovos, V.Putino vyrai be skiriamųjų ženklų laisvi žygiuoti nors iki pat Paryžiaus.
