Pakalbėkime skaičiais. Be Darbo partijos ir Artūro Zuoko Lietuvos laisvės sąjungos reinkarnacijų, iki Lietuvos socialdemokratų darbo partijos (LSDDP) įsikūrimo šalyje pastaruosius šešerius metus nesusikūrė nė viena nauja politinė partija.
Žinoma, ir dėl iš įvairiausių perbėgėlių susibūrusios LSDDP kokybinio naujumo gali kilti pagrįstų abejonių. Tačiau Lietuvos politinėje padangėje, pastaruoju metu mačiusioje nebent partijų pavadinimų perrašymą, tai bent šis tas naujo.
G.Kirkilas neslepia: suburti naują partiją lengva nebuvo. Net ir politikos vilkai apsiskaičiavo. Iš pradžių planavę, kad partija kainuos 7-8 tūkst. eurų, galiausiai išleido dvigubai. Ir leido, kaip sako, savo asmeninius pinigus, tik to kol kas, deja, neišeina patikrinti.
Įvairaus plauko politinių organizacijų, per rinkimus virstančių rinkimų komitetais, kasmet vis daugėja. Jau net sunku suskaičiuoti, kiek iš viso jų egzistuoja ir ruošiasi kitų metų savivaldos rinkimams.
Kiti pastarieji bandymai kurti naujas partijas buvo dar nesėkmingesni. Antano Guogos „Klestinčios Lietuvos“ neliko nė kvapo: kadaise registruotas domenas būsimai politinei jėgai ir tas jau ištrintas. Kitų liberalų – Marko Pauros ir Dariaus Udrio svajonės apie naują partiją žlugo vos pradėjus skaičiuoti, kiek pinigų ir darbo reikia naujos politinės jėgos statyboms. Ir kiek reiktų laukti, kol atsirastų bent regima galimybė tokiam dariniui išgyventi be injekcijų.
Vienas teisininkas, konsultavęs naujos politinės jėgos kūrimu užsisvajojusius liberalus, atvirai pripažino, kad patarė verčiau pradėti nuo asociacijos ar kitokios formos organizacijos, o kojas rinkimuose apšilti su jos pagrindu sukurtu visuomeniniu rinkimų komitetu. Skaičiuota, kad taip pradedančioji partija ir pinigus drąsiai galėtų rinkti iš bet kokių šaltinių, ir 2000 steigėjų jai nereikėtų.
Tik liberalai esą atsakė, kad jie taip negali – juk nesukursi skaidrių liberalų atskalūnų iliuzijos imdamas ne ką nuo Eligijaus Masiulio dėžučių besiskiriančią paramą. Nenorėjo meluoti ir nutarė geriau jau likti visai be naujos partijos, nei su jos parodija.
Logiška ir gan sąžininga. Bet toli gražu ne visi siekiantys valdžios nori pasirodyti šventaisiais.
Įvairaus plauko politinių organizacijų, per rinkimus virstančių rinkimų komitetais, kasmet vis daugėja. Jau net sunku suskaičiuoti, kiek iš viso jų egzistuoja ir ruošiasi kitų metų savivaldos rinkimams. Viena ranka atvėrusi jiems lygiavertes su partijomis galimybes varžytis dėl rinkėjų balsų vietos rinkimuose, valstybė pamiršo įdėti bet kokius saugiklius, kad šie judėjimai nevirstų sparčiai besidauginančiomis lengvesnėmis partijų versijomis su vienu esminiu privalumu – galimybe beveik nekontroliuojamai imti bet ką ir iš bet ko.
Iš valstybės kišenės realiai išgyventi gali tik tos politinės partijos, kurios laimi rinkimus. O kaip juos laimėti toms, kurios jokio finansavimo negauna? Pastarieji Seimo rinkimai parodė: į skolą arba apgaule. Arba abu sykiu.
Vien praėjusiuose savivaldybių rinkimuose dalyvavo 58 visuomeniniai komitetai. Neabejojama, kad kitais metais jų bus dar daugiau. Visuomeninių komitetų šalininkai, pavyzdžiui, Seimo narys Povilas Urbšys, sako, kad toks komitetų suklestėjimas – tikra demokratijos šventė ir atsakas „sistemai“.
Tik čia turbūt buvo pamiršta, kad demokratijos pamatas – tai ne palaida visuomeninių komitetų bala, o, pirmiausia, stiprios tradicinės partijos.
Bet juk daug gražiau agituoti už tai, kas nesivadina partija, tiesa? Štai net prezidentė 2013-aisiais pareiškė, kad vien žodis „partija“ jai kelia alergiją.
„Turiu alergiją narystei bet kokioje politinėje partijoje. Kadangi prieš 23 metus turėjau priklausyti vienai partijai, dabar stengiuosi to vengti“, – interviu „Deutsche Welle“ sakė D.Grybauskaitė. Prezidentė tada akcentavo, esą, jos nuomone, profesionalams partinio užnugario išvis nereikia.
Ir tai nebuvo tik žodžiai. Būtent prezidentūroje kilo ir iš prezidentūros buvo palaikomos dauguma partinę sistemą užkonservuojančių ir partijas žlugdančių iniciatyvų. Nuo naujų partijų steigėjų skaičiaus padvigubinimo iki griežto draudimo partijoms gauti juridinių asmenų paramą. Sakyta, kad šias aukas kompensuos valstybinis finansavimas.
Tai buvo iš tikrųjų, sakykime, kampanija skolon siekiant dotaciją gauti. Manau, kad kiekvienas iš dabartinių Seimo narių, kurie dalyvavo rinkimuose, prisidėjo prie tos situacijos, kad šiandien skolos yra sumokėtos.
Vis dėlto dabar iš valstybės kišenės realiai išgyventi gali tik tos politinės partijos, kurios laimi rinkimus. O kaip juos laimėti toms, kurios jokio finansavimo negauna?
Pastarieji Seimo rinkimai parodė: į skolą arba apgaule. Arba abu sykiu.
Mažosios Naglio Puteikio Centro ir Dariaus Kuolio „Lietuvos sąrašo“ partijos skolinosi. Vieni, kartą rinkimams jau ėmę SMS kreditus, 2016 m. į Seimą ėjo iš kitos partijos ir šešių draugų pasiskolinę 9 tūkst. eurų. Kiti 10 tūkst. eurų paskolą ėmė iš vieno partijos nario. Abi šios partijos, Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimu, dėl neteisėto finansavimo buvo perduotos prokurorams.
Prokurorai tebeturi vargo ir su tais, kurie paskolomis paimtus pinigus vadina tik patys ir tik savo gynybinėse kalbose. Žinoma, čia apie „MG Baltic“ neteisėtai maitintą Liberalų sąjūdį, kurio buvęs pirmininkas E.Masiulis įtariamas rinkimams paėmęs kyšį, o kiti buvę nariai – paramą savo viešosioms įstaigoms ir fondams realiai naudoję partijos reikmėms. Ir to neužteko. Dar 800 tūkst. eurų Liberalų sąjūdis skolinosi iš banko ir iki šiol vargsta mėgindami šią skolą grąžinti.
Tik Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai (LVŽS) viskas ėjosi daug lengviau. Bent kol kas „valstiečiai“ nei domina prokurorus, nei vaikšto pasiaiškinti į STT. Nors jie taip pat vienu ypu išbandė abu variantus: ir skolinosi, ir apgaudinėjo. Skolinosi ne iš bankų, o iš, pavyzdžiui, žiniasklaidos, kai už reklaminę informaciją susimokėjo nelyginant kaimiečiai už „bambalį“ – tik po dotacinės „algos“ iš valstybės, o prieš rinkimus viską gausiai užsisakinėjo į skolą. Žiniasklaida neturėjo pasirinkimo – arba reklamuok į skolą, arba liksi be reklamos.
„Tai buvo iš tikrųjų, sakykime, kampanija skolon siekiant dotaciją gauti. Manau, kad kiekvienas iš dabartinių Seimo narių, kurie dalyvavo rinkimuose, prisidėjo prie tos situacijos, kad šiandien skolos yra sumokėtos. Mes laimėjome rinkimus, gavome didelę dotaciją ir tos skolos yra atiduotos, kurios buvo kredituojamos į priekį su mokėjimų atidėjimais“, – 15min studijoje atvirai apie LVŽS rinkimų kampaniją pasakojo S.Skvernelis.
Tuo pačiu LVŽS ir jos pirmininko Ramūno Karbauskio įvaizdis už „Agrokoncerno“ milijoną buvo gerinamas įvairių su pačiu pirmininku susijusių įstaigėlių pastangomis. Ir nors partijoms draudžiama imti tiek pinigines, tiek nepinigines aukas iš verslo, R.Karbauskis, moralizuodamas su „MG Baltic“ pietavusiam Gabrieliui Landsbergiui, į veidrodį nenori pasižiūrėti ir nuosavo verslo paramos savo partijai nuodėme nelaiko. Atvirkščiai – ja didžiuojasi.
VRK nerado jokių pažeidimų, nes neužfiksuota, kaip „Agrokoncerno“ savininkas R.Karbauskis tarėsi su LVŽS pirmininku R.Karbauskiu, ką šis gero padarys „Agrokoncernui“, kai pateks į Seimą. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Taigi LVŽS atvejis įrodė, kad jokios finansavimo taisyklės negalioja ne tik nekontroliuojamiems visuomeniniams komitetams, bet ir oligarchinėms partijoms. Kaip neseniai svarstant renginius, kuriuose už „Agrokoncerno“ pinigus buvo reklamuojamas R,Karbauskis ir jo svita, pastebėjo VRK pirmininkės pavaduotojas Vincentas Vobolevičius, čia niekas nekaltas, nes nėra jokių laiškų ir telefoninių pokalbių išklotinių, kurios rodytų, kad „Agrokoncernas“ mainais už finansinę paramą ir reklamą iš LVŽS ko nors būtų prašęs.
Perfrazuojant – VRK nerado jokių pažeidimų, nes neužfiksuota, kaip „Agrokoncerno“ savininkas R.Karbauskis tarėsi su LVŽS pirmininku R.Karbauskiu, ką šis gero padarys „Agrokoncernui“, kai pateks į Seimą. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.
Nes būtent tokiu būdu legitimizuojamas dar vienas antipolitikos naujadaras – oligarchinės partijos be politikų. Nes verslininkams juk galima finansuoti savo partijas ir eiti į Seimą. Tik svarbu prieš tai garsiai nesikalbėti su savimi, kad jokie įrašai STT nepasiektų.
O LVŽS net neslėpė, kad jiems ant demokratijos taisyklių nusišvilpt. Koalicijos partnerius ji rinkosi ne pagal ideologiją, o iš išskaičiavimo. Ir politikoje žadėjo ne politikus, o profesionalus, kuriems, kaip kadaise sakė prezidentė, partinio užnugario išvis nereikia.
Tik štai tiems „profesionalams“ stojus prie valstybės vairo, net ir didieji partijų heiteriai sutriko. Paaiškėjo, kad politika be politikų vis dėlto kvepia ne gėlėmis, o chaosu.
Ir daug kas krūptelėjo, kai pernai prezidentės metiniame pranešime išgirdo ne įprastą partijų daužymą, o pareiškimą, kad stabiliai demokratinei valstybei vis dėlto nepakanka su visa žagre į Seimą įvirtusių profesionalių valstiečių. Reikia profesionalių politikų. Ir stiprių partijų.
„Išplauta partinė atsakomybė ir atskaitomybė leidžia suvešėti įvairioms populizmo atmainoms. Tradicinių partijų uždarumas, savanaudiškumas ar net kriminalizacijos atvejai atveria kelią vis mažiau pasiruošusiems politikos naujokams.
Chroniškas koalicijų trapumas neužtikrina žmonėms saugumo jausmo, be aiškaus partinio užnugario pradėjo strigti ir pertvarkos. Todėl pats laikas investuoti į partijų kokybę ir partinius žmones. Politinis pasirengimas valdyti valstybę yra gyvybiškai svarbus ir tikrai ne vienos dienos reikalas“, – pernai pavasarį iš Seimo tribūnos kalbėjo šalies vadovė, o jos žodžiai smigo naujokams „valstiečiams“ į paširdžius.
Vis dėlto apie investicijas, deja, net prezidentams lengviau kalbėti, nei ką nors daryti.
Kol kas D.Grybauskaitė nepripažįsta suklydusi ir pati pasmerkusi partijas ubago daliai. Dar daugiau – ji ir toliau kartoja, kad gerai tik ten, kur partijų išvis nėra.
Štai ir VRK, pasak prezidentės, esą dirbtų daug geriau, jei joje nebūtų partijų atstovų. Ir nesvarbu, kad būtent nepartinė pirmininkė Laura Matjošaitytė savo pastaraisiais veiksmais kelia daugiausia abejonių. Matyt, kai jau sergi alergija, tai aplink regisi vien dirgikliai, kuriuos taip ir norisi sunaikinti.
O to tik ir laukia tie, kurie šiandien, išvertę kailius, vėl sėda prie naujų visuomeninių rinkimų komitetų stalų. Štai penktadienį Tomo Pačėso, Ričardo Malinausko ir Artūro Margelio suburta asociacija „Už Lietuvą“ nė neslepia, kad jos tikslas nėra tik savivalda. Ko gero, niekas nenustebs šiuos ponus pamatęs ir rinkimuose į Europos Parlamentą, kuriuose pseudokomitetams taip pat bus leidžiama dalyvauti.
Vienintelė kliūtis jiems – Seimo rinkimai. Tik čia kol kas komitetai nepageidaujami. Nors, kaip jau parodė „Vieningo Kauno“ ir LVŽS bendradarbiavimo pavyzdys, nesunkiai ir juose randa partinį stogą, po kuriuo gali sulįsti, o reklamai vis tiek naudoti savo komitetų vardus (ir pinigus?).
Neslėpkim, kad ir tie, kuriems galbūt nepavyko tyliai nupirkti partijų, pažiūrėję į R.Karbauskio patirtį gali pamatyti, kad lengviau ne pirkti svetimas kojas, o į politiką eiti patiems subūrus naują ar perėmus kokią merdinčią sąjungą.
Todėl būtent dabar, likus dar metams iki rinkimų, laikas galvoti, ką darysime su savo politine sistema, kad neatsitiktų taip, jog partiniai politikai bijos su verslininkais ir pietų nueiti, o tuo tarpu kiti verslininkai nieko nesibaimindami patys kurs savo koncernų partijas arba slapta nekontroliuojami pirks „palengvintas“ partijų versijas – visuomeninius komitetus ar asociacijas.
