Atrodytų, panika, neracionalūs sprendimai jau praeityje, o gebėjimai ar įgūdžiai racionaliau skaičiuoti pinigus ir planuoti pirkinius – geroji sunkmečio pamoka. Tačiau tas nusiraminimas ir racionalumas dar labai trapus. Galima spręsti iš to, kaip staiga atsirado ir pasklido gandai apie neva didėsiančią cukraus kainą, kaip žmonės į tai reagavo ir kaip tie gandai materializavosi.
Erzeliuko dėl cukraus kainų metu pinigų srautai buvo kur kas mažesni negu tuo metu, kai brango nekilnojamasis turtas. Tačiau elgesio motyvai, dėl kurių žmonės pirko cukraus daugiau negu įprastai, buvo panašūs. Vieni – todėl, kad nusipirkus dabar ir pigiau, nereikės pirkti vėliau ir brangiau, o cukrus juk negenda (nebent užpuola skruzdėlės arba cukrus sudrėksta). Kiti skubėjo pasinaudoti galimybe uždirbti: dabar nusipirkti pigiau, kad vėliau galėtų brangiau parduoti.Stipriausios finansinius sprendimus lemiančios emocijos – baimė ir godumas – niekur nedingo.
Kai prekių ir paslaugų kainos didėja, o pajamos, jei ir didėja, tai kur kas lėčiau, atrodytų, racionalu pirkti daiktą šiandien užuot atidėjus pirkinį iki rytdienos. Tačiau, vargu, ar racionalu pirkti plataus vartojimo prekių keleriems metams į priekį ir už jas mokėti didesnę kainą jau šiandien, nes ateityje neva bus dar brangiau. Pasirodo, kad stipriausios finansinius sprendimus lemiančios emocijos – baimė ir godumas, nepaisant nekilnojamo turto kainų bumo, o vėliau ekonomikos nuosmukio pamokų, niekur nedingo.
Svarbu ir tai, kad emocijos ne tik skatina žmogų neracionaliai elgtis su savo uždirbtais ir dar neuždirbtais pinigais, bet ir vėliau klaidingai aiškinti savo sprendimų teisingumą. Taip, šiandien cukrus vis dar kainuoja brangiau negu prieš keletą mėnesių. Gandai materializavosi, lūkesčiai išsipildė. Tačiau priežastimi buvo tie patys lūkesčiai. Skirtumas tarp didžiausios ir mažiausios cukraus kainos rinkoje šių metų vasario mėnesį – beveik 60 proc. (arba 1,66 Lt už kilogramą), kai, pavyzdžiui sausį didžiausia kaina už cukrų buvo tik 0,9 Lt (arba 33 proc.) didesnė už mažiausią.
