Lilija Bručkienė: Nuotolinis mokymas(is) – tikras ir apsimestinis

Pasibaigė antra nuotolinio mokymo(si) savaitė. Kokia ji buvo mokytojams? Beprotiška (visomis įmanomomis prasmėmis), įdomi, intensyvi, džiuginanti, nuvilianti, šokiruojanti, sekinanti, išsunkianti... Tokios potyrių, jausmų, atradimų amplitudės turbūt seniai mūsų bendruomenė nebuvo pajutusi.
Lilija Bručkienė
Lilija Bručkienė / Nuotr. iš asmeninio archyvo

Nuo bent minimaliai įvaldytų nuotoliniam mokymui skirtų technologijų, pirmųjų sėkmių ir virtualaus bendravimo su vaikais ir tėvais subtilumų, nuo pirmojo darbų antplūdžio sukrėtimo (kai po nakties atrandi 50–60 naujų tekstų, nors prieš eidama miegoti buvai visus atsiųstus jau ištaisiusi), nuo bandymo suvokti, kiek medžiagos pateikti vienai pamokai, kaip paaiškinti sudėtingas temas, kaip motyvuoti ir šiaip mokslams abejingesnius, iki šalyje nuskambėjusių skandalų, provokacijų, įžeidimų, kaltinimų.

Pagaliau daugeliui paaiškėjo, kad vis dėlto mokytojai reikalingi – ir tas vieno kompiuterio klavišo paspaudimas norint surasti pačios įvairiausios informacijos ir gauti žinių neveikia – reikia žmogaus, kuris paaiškintų, sudėliotų prasminius taškus, kuris vestų per informacijos pasaulį, rodydamas takelius ir klystkelius. Dėl vieno sutarėme visi – nuotolinis mokymas vyksta, bet kaip gera buvo eiti į mokyklą. Ir kaip norėtųsi kuo greičiau grįžti prie tos mielos rutinos.

Kai prieš kelias savaites rašiau – mokytojai susitvarkys, tik būtų gerai, kad valdininkai jiems netrukdytų – tai buvau kaip pranašė.

Ir kai prieš kelias savaites rašiau – mokytojai susitvarkys, tik būtų gerai, kad valdininkai jiems netrukdytų – tai buvau kaip pranašė. O gal tiesiog jau labai gerai žinanti Švietimo mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) darbo metodus?

Abiturientų mokytojus pasiekė net kelios tokios keistesnės jau įsakymų formas įgavusios naujienos. Visų pirma tai lietuvių kalbos ir literatūros įskaitos vykdymo tvarka. Kiek žinau, dėl jos nebuvo tartasi su oficialiomis lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams atstovaujančiomis organizacijomis. Tiesiog nuleista kaip visada nepagalvojus nei apie technines galimybes, nei apie prasmes ar įdedamo darbo ir rezultato proporcijas.

Dėl tokios įskaitos, kokia yra iki šiol, diskusijos kyla kiekvienais metais (kaip ir internetinėje erdvėje pasiūla moksleiviams nusipirkti iš anksto parašytas kalbas). Šitos įskaitos pažymio vertė niekinė – ji nedaro įtakos nei egzaminui, nei stojimui. Yra tik daug papildomo darbo mokytojui, nervinės įtampos mokiniui ir proceso imitavimo. Bet kol neišlaikoma šita niekinė įskaita, neleidžiama laikyti egzamino. Logiška būtų, kad dabartinėmis aplinkybėmis įskaita tiesiog būtų atšaukta (ir visai nesvarbu, kad dalis mokinių ją išsilaikė) arba organizuojama kokiu nors kuo paprastesniu būdu. Tai ne – sugalvota, kad vykdant įskaitą nuotoliniu būdu būtinai reikės kiekvieno mokinio kalbą fiksuoti skaitmeniniu garso ir vaizdo įrašu ir saugoti mokykloje pusę metų. Nors laikant įskaitą pamokų metu užteko dviejų mokytojų komisijos be jokių įrašų.

Dabar, kai mokykloje labai daug nežinomybės, įtampos, gerokai didesnis darbo krūvis, nueinama pačiu primityviausiu keliu – paraidžiui vadovaujamasi 2006 m. priimtu dokumentu – o kam čia valdininkams galvoti, stengtis, kurti naują ar senąją pritaikyti prie šiandieninių sąlygų? Kam tas vargas? Mokytojai ir mokiniai PRIVALĖS įgyvendinti, vadinasi, ištvers ir tai. Nors Lituanistų sambūris ir Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjunga balandžio 6 d. bendru sutarimu dėl šitos tvarkos oficialiai raštu kreipėsi į ŠMSM, į ministrą Algirdą Monkevičių, į Nacionalinę švietimo agentūrą ir išreiškė argumentuotą nepritarimą ir pasiūlymus, ką galima keisti, iš valdininkų pusės kol kas jokios reakcijos nebuvo. Gal valdininkų nuotolinio darbo internetinis ryšys stringa? Mokytojų, abiturientų ir jų tėvų bendruomenė vėl (ne)viltingai laukia ne imitacinių pokyčių.

Ar bus pakviesta susitelkti ir būti sąmoningiems – mėnesiuką padirbėti iš idėjos?

Kitas nutarimas – egzaminų sesiją pradėti birželio 22 d. Atsižvelgiant į dabartines sąlygas atrodo visai racionalu, tačiau yra keli aspektai, kurie keistai nutylimi ir tai kelia tam tikrų įtarimų. A.Monkevičius abiturientams pažadėjo, kad ugdymo procesas vyks iki egzaminų sesijos, tai yra visą birželio mėnesį. Tačiau jis „užmiršo“ vieną svarbią detalę – įvedus etatinio darbo apmokėjimo tvarką tos pačios ministerijos buvo įvesta formulė, pagal kurią dvyliktokų mokytojams mokama tik už 33 savaites, tai yra iki gegužės pabaigos. O kaip bus toliau? Bus pasiūlyta lėšų susirasti pačioms mokykloms (puikiai žinant, kad lėšų pagal tas ministerijos ,,protingąsias“ formules tiesiog trūksta). Ar bus pakviesta susitelkti ir būti sąmoningiems – mėnesiuką padirbėti iš idėjos?

Trečiasis aspektas – tai VBE taisymo sesija, kuri pagal dabartinį planą vyks liepos mėnesį, kai visi mokytojai atostogaus. Vėl ministras dievagojasi, kad prievartos nebus, dėl atlygio bus derinamasi su mokyklomis ir savivaldybėmis (vadinasi, lėšų neužteks) ir įstatymai tikrai nebus pažeisti. Taip ir įsivaizduoju minias mokytojų, ištroškusių dar padirbėti po tokio alinančio pavasario. Beveik iš idėjos. Štai čia man norėtųsi prisiminti istoriją, kai nepažeidžiant ŠMSM įstatymų ir darbo apmokėjimo tvarkų man kaip Brandos darbo vertinimo komisijos narei už pavasarį vykusį patikrinimą rudenį (!) į rankas buvo sumokėti nepilnai 5 eurai (maždaug už 10 val. aukščiausios kvalifikacijos reikalaujančio darbo). Viskas suderinta, legalu ir patvirtinta...

Keistai šiomis dienomis ministras interviu žiniasklaidai pabrėžė mokytojų polinkį į savanorystę. Gal tiesiog bando užbėgti už akių tiems nepatogiems klausimams, kurie būtinai kils? O žmonės darbą renkasi tam, kad paskui dirbtų neatlygintinai? Kodėl yra profesijų, kur net mintis nekyla kalbėti apie tai. Tačiau mokytojui vis primenamas pašaukimas, savanorystė, sąmoningumas (ką mes nuo kovo vidurio ir darome nuo paryčių iki išnaktų).

Galima įvairiai derintis, tartis, solidarizuotis, bet dabar savanorystė prisimenama tada, kai nenorima už darbus sumokėti. Nes ieškoti alternatyvų, pavyzdžiui, vidinių rezervų realiai mažinant valdininkų aparatą ministerijai pavaldžiose įstaigose, stabdant butaforinių reformų finansavimą, perskirstant lėšas yra gerokai sudėtingiau nei nuleidžiant įstatymus, įsakymus ir nurodymus.

Galima įvairiai derintis, tartis, solidarizuotis, bet dabar savanorystė prisimenama tada, kai nenorima už darbus sumokėti.

Dar galima apsimesti, kad nepatogių klausimų tiesiog nėra... Arba apsimesti, kad situacija suvaldyta ir sprendimai surasti... Arba apsimesti, kad su mokytojų bendruomene tariamasi...

Nuotolinis mokymas(is) yra ne tik apie mokytojus, mokinius, tėvelius – nuotolinis mokymas(is) yra ir apie valdininkų bejėgiškumą bei norą apsimesti...

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų