Sunkiausiomis akimirkomis raminausi, kad neuromokslininkai nustatė, jog žmogaus smegenys yra plastiškos, ir mes nežinome jų galimybių. Šiek tiek kitaip su akimis. Mokytojai įveikė tuos iššūkius ir dabar keliauja tolyn. Kas sėkmingiau, kas su didesniais/mažesniais trikdžiais. Bet tai ir yra gyvenimas.
Jau esu sakiusi – jeigu liktų tik tokia mokykla, tikrai keisčiau profesiją. Trūksta vaikų, bendravimo su jais, to įstabaus apsikeitimo žvilgsniais, žiniomis, patirtimis ir įspūdžiais, to neįtikėtino mokyklos ritmo pulsavimo, kuris įkvepia ir suteikia prasmės. Vietoj viso to gavau mažiausiai 10 valandų kasdienio spoksojimo į kompiuterio ekraną. Prasmės ir stiprybės suteikia mintis – tai laikina.
Ir štai ministras vakar pradžiugino – pranešė, kad nuo birželio 1 d. galima grįžti į mokyklas. Bet kodėl šitas jo sprendimas sukėlė daugiau nerimo nei džiugesio? Gal virusas pasitraukė ir yra visai saugu? Kitu atveju nelabai suprantu, kaip tas saugumas bus užtikrintas.
Vienoje klasėje mokosi 30 mokinių, per dieną kabinete apsilanko 100–110 vaikų, galima atverti tik 2 langus, pertraukų metu išvalyti, sutvarkyti, dezinfekuoti patalpų fiziškai tikrai neįmanoma ir dėl personalo, ir laiko stokos.
Vienoje klasėje mokosi 30 mokinių, per dieną kabinete apsilanko 100–110 vaikų, galima atverti tik 2 langus, pertraukų metu išvalyti, sutvarkyti, dezinfekuoti patalpų fiziškai tikrai neįmanoma ir dėl personalo, ir laiko stokos. Per pertraukas į koridorius vienu metu išgužės šimtai vaikų (didžiąsias mokyklas lanko 600–1000 mokinių). Dalis mokytojų yra vyresnio amžiaus, turi įvairių lėtinių ligų. O jų šeimos nariai? O kaip su maitinimu valgyklose?
Birželio gale per egzaminą klasėje galės būti 10 žmonių, birželio pradžioje 31? Čia tikrai tos pačios ministerijos sprendimai? O jeigu prasidės karščiai? Su siaubu prisimenu kelerių metų patyrimą, kai pamokas visi vedėme atviromis durimis, langais (ir lauke net šešėlyje išbūti beveik neįmanoma, be to dalis vaikų alergiški). Ir visa ta rizika dėl ko? Dėl dviejų savaičių? Apie argumentus, kad vaikai pasiilgo mokyklos, tėvai neturi kur jų palikti (o paskui, prasidėjus atostogoms, jau turės?), psichologai rekomenduoja, viskas bus gerai ir kitus panašius, net neverta kalbėti.
Pasirodo, juos toliau mokys nuotoliniu būdu. Atleiskite, kas mokys?
Dar labiau suglumino teiginys, kad ugdymo procesas bus užtikrintas ir tiems vaikams, kurie ateis į mokyklas, ir tiems, kurių tėvai nuspręs neleisti. Pasirodo, juos toliau mokys nuotoliniu būdu. Atleiskite, kas mokys?
Medžiagos paruošimas, parenkami metodai nuotoliniam mokymuisi labai skiriasi nuo tų, kurie yra tiesioginių pamokų metu, ir mechaniškai informacijos perkelti neįmanoma (jeigu norime mokyti, o ne imituoti). Todėl teiginys, kad mokytojas, pasiruošęs pamokoms ir jas vedęs, dar paskui atskirai ruošis nuotoliniam mokymuisi ir dirbs su tais vaikais, mažų mažiausiai rodo kalbančiojo nekompetenciją.
Čia gal taip tiesiog raminama visuomenė? Manau, visuomenei būtų gerokai ramiau, jeigu aukščiausio lygio valdininkai iš pradžių gerai išanalizuotų visą situaciją, aptartų galimai kilsiančias problemas, jų sprendimo būdus, pasekmes, o tik tada informuotų apie pokyčius. Nes ministro pozicija (beje, kaip ir kitų ministrų šios krizės metu) keičiasi dažniau nei mėnulio fazės. Manau, kad sprendimas grąžinti mokinius į mokyklas dviem savaitėms yra neišdiskutuotas, keliantis daugiau pavojų nei atnešantis naudos. Ir nors tikrai labai pasiilgau savo mokinių, ir dėl jų pačių, ir dėl jų šeimų ir artimųjų sakyčiau – gal kol kas nusišypsokime vieni kitiems, pasimojuokime kompiuterio ekrane ir mokykimės nuotoliniu būdu.
Ministro pozicija (beje, kaip ir kitų ministrų šios krizės metu) keičiasi dažniau nei mėnulio fazės.
Kitas opus klausimas – abiturientai. Liko gerokai ramiau, kai pasirodė jau konkretūs su saugumu egzaminų metu susiję sprendimai. Panašu, kad padirbėta rimtai. Tačiau kita informacija kol kas rodo, kad vis dar linkstama nutylėti, hiperbolizuoti, apsimesti, kad sprendimas rastas.
Pavyzdžiui, pranešta apie pakitusias sąlygas – abiturientai, jeigu pasikeitė jų planai, gali nebelaikyti kai kurių rudenį pasirinktų egzaminų. Užtenka lietuvių kalbos ir literatūros ir dar vieno. Bet juk taip visada buvo ir čia joks pokytis. Mokinys, kuris nuspręsdavo, kad jam pasirinkto egzamino nereikia, tiesiog galėjo į jį neatvykti. Ir visada užteko tų dviejų atestatui gauti. Dabar prašoma apie tai informuoti iki gegužės 18 d. – tik toks skirtumas.
Gal tos informacijos reikia, kad būtų aiškesnis centrų, stebėtojų, vertintojų poreikis? Tai taip ir pasakytų. Kam tada ta labiau reklaminė visuomenę klaidinanti akcija? Norint parodyti, kad yra dirbama? Užtenka tiesiog dirbti – visuomenė tikrai pamatys ir įvertins.
Kitas aspektas – abiturientų mokymas po gegužės 22 d. Tik priminsiu, kad įvedus etatinį darbo apmokėjimą (būtent ŠMSM iniciuotas pokytis) abiturientų mokytojams skaičiuojamos 33 darbo savaitės. Šiais metais egzaminų sesija prasideda birželio 22 d. Iki jos nuo paskutinės pamokos – visas mėnuo.
Ministras pusbalsiu užsimena, kad gal mokyklos organizuos pamokas, gal bus rastos galimybės kažko, kažkam, kažką... Ko, kam, kaip, už kokias lėšas? Čia reikėtų aiškaus ir konkretaus atsakymo.
Nes sprendimas, kad mokyklos pačios spręs – ne sprendimas, o stručio sindromas. Dabar tai visos respublikos abiturientų problema. Užmesti ją ant savivaldybių, mokyklų, mokytojų pečių negalima. Nes tada vienur vyks pamokos ir konsultacijos, kitur nevyks, vieniems bus sumokėta, kitiems ,,sumokės“ mobingu.
Ar išdrįs šitą problemą išspręsti ministras ir jo komanda? Ar vėl pasitenkins žodžių miglomis ir bandymu manipuliuoti nusukant nuo nepatogių klausimų į demagogijos lankas, permetant atsakomybę kitiems? O tai kam tada ta ministerija su savo dešimtimis pavaldžių įstaigų išvis reikalinga? Tik tam, kad pasakytų - sprendimas paliekamas mokykloms ir savivaldybėms? Ir jeigu bijoma nevienodų pasiruošimo sąlygų, tai centralizuotai neišsprendus šitos problemos bus sukurta puikiausia terpė tai nelygybei.
Su vienu ministro teiginiu tikrai sutinku - virusas turbūt dar sugrįš (galbūt ir kitais pavidalais) rudenį. Todėl jau dabar reikia galvoti apie ateities pokyčius: galbūt apie centralizuotą mokinių klasėse mažinimą, apie patalpų pritaikymą naujoms sąlygoms, apie tai, kaip apsaugoti vyresnius mokytojus, apie tai, kad gerokai pergrūstas mūsų programas reikia valyti nuo balastinės informacijos. Darbų, pareikalausiančių strateginių ryžtingų sprendimų, tikrai daug, laiko jiems pasiruošti mažai.
Ar karantinas išugdys naujų lyderių, greitai pamatysime. Jeigu paaiškės, kad sprendimai ir toliau tik imituojami ir deklaruojami, švietimo sistemos laukia ilga ilga žiema. Žiema, paveikta gerokai stipresnio viruso nei korona.
Lilija Bručkienė yra Lietuvos švietimo darbuotojų profsąjungos narė, mokytoja.
