Jau nebe taip drąsiai, bet bent jau mąstančioji visuomenės dalis, išdrįsta kaltinti pačias smurtą ir prievartą patiriančias moteris. Pasidžiaukime tuo. Jau imame apsiprasti su lyčių demokratijos, visų piliečių lygybės demokratinėje visuomenėje sąvokomis.
Tačiau apmaudu stebėti, kaip iš šio nusikaltimo ir žmogaus teisių pažeidimo vėl ir vėl daroma sensacija, kai praskleidžiamos auksinių narvelių šilkinės užuolaidos ir eilinį kartą tampa akivaizdu, jog kaip danguje, taip ir ant žemės.
Smurtas ir prievarta puikiausiai gali būti ir auksiniame narvelyje, nes jėgos ir galios nelygybė tarp moterų ir vyrų, sukelianti diskriminaciją ir smurtą, yra būdinga mūsų partiarchalinei visuomenei. Ta pati jėgos ir galios nelygybė, į kurią taip noriai bedame pirštu mažiau likimo pamalonintų mūsų bendrapiliečių gyvenimuose.
Eurobarometro duomenimis, Lietuvoje gausu žmonių, pažįstančių ir smurtautojų, ir smurtą patiriančių asmenų savo artimoje aplinkoje.
Tai gal pagaliau nustokime apsimetinėti, kad to nežinome, nė neįtarėme, kol koks nors aukštą padėtį visuomenėje užimantis asmuo nepritalžo savo gyvenimo draugės, kurią gerbti ir mylėti įsipareigojo leisdamas į orą baltus balandžius fotoaparatams spragsint, gyvenimo būdo žurnalams (ar ne ironiškai skamba?) liežuvaujant.
Gal nustokime apsimesti naivuoliais tik dėl to, kad taip mums patogiau gyventi, o miesčioniui patogumas yra pirmoji religija, net ne antroji ar trečioji (žinoma, turima galvoje alus ir krepšinis), ar kas dėl to suabejos?
Eurobarometro duomenimis, Lietuvoje gausu žmonių, pažįstančių ir smurtautojų, ir smurtą patiriančių asmenų savo artimoje aplinkoje. Tiesą sakant, jų netgi rekordiškai daug. Tai ar vien tik su degradavusiais asmenimis visi bendraujame?
Todėl visai nesuvokiamas ažiotažas, kurį sukėlė dizainerio Aleksandro Pogrebnojaus smurtas prieš savo žmoną ir 1,5 metų sūnų. Taip taip, ir jų abiejų mažametį vaiką, nes vaikai, gyvenantys smurtinėje aplinkoje Lietuvoje jau ir įstatymų pripažįstami nukentėjusiaisiais, jei kam dar nepakako sveiko proto tą suprasti.
Jei tu muši jo motiną, jis baigs kalėjimu. Teįsidėmi šią liūdną tiesą tie, kas mano, kad smurtą galima pateisinti aptakiu ir taip sofistikuotai skambančiu žodžiu provokacija.
Sakysime tiesiai – neoru yra pilietiškam, atsakingai į gyvenimą žvelgiančiam žmogui kalbėti apie provokacijas, kai kalbame apie konstitucinių teisių pažeidimą. Regis, akivaizdu, kad suaugęs veiksnus asmuo pats atsako už savo veiksmus – ir prieš Dievą, ir prieš savo artimą, ir prieš įstatymą.
Neoru kaltinti auką dėl to, kas jai nutiko. Juk nekaltiname pavogto automobilio šeimininko, kad buvo pavogtas jo automobilis, nekaltiname vandens, kad jį užteršė, miško, kad jį iškirto – įtai stovėjo, siūravo ir, oi, kaip provokavo tūlą pasipelnyti trokštantį pilietį, tiesa?
Ką bendra, sakysit, turi sutuoktinio sumušta moteris ir iškirstas miškas? Tai, kad ir šiuo, ir anuo atveju piktnaudžiauta savo galia, galia pasielgti taip, kaip, iš anksto žinome, elgtis nedera. Nedera, bet galima – niekas nepamatys, o jei ir pamatys, gal ramiai pro šalį praeis, atsakomybės bus išvengta.
Dar šiek tiek apie nenuoširdų ažiotažą. Prieš keletą metų pastarojo skandalo herojus buvo viešinamas gyvenimo būdo žurnalų kaip originalus pokštininkas. Mat jis kišenėje nešiojosi labai mažo dydžio moteriškas kelnaites ir sakėsi ieškąs sėdynės, kuriai šis drabužėlis tiktų. Labai šmaikštu, tiesa? Tiesiog pasakų princas iš pasakos apie Pelenę.
Bet pamąstykime blaiviai – kokį simbolinį pranešimą mums siunčia šis šmaikštuolis? Ko jis ieško mums po nosimi mosuodamas moteriškomis kelnaitėmis? Ar tai nėra seksizmas per se – pleibojų, matote, domina tik viena moters kūno dalis (apie sielą nė nekalbėsime!), pasturgalis.
Štai jums ir pars pro toto arba visą reiškinį reprezentuojanti jo dalis – pasturgalis. Moteris, kaip sekso objektas, moteris, kaip objektas, daiktas, turintis atitikti tam tikrą standartą (dydis) ir atlikti tam tikrą funkciją (kūno dalis, kuri paieškoma).
Ar atsirado bent vienas sąmoningas pilietis, pabandęs sustabdyti šias subtilias patyčias, šį mandagų pranešimą moteriškajai pasaulio pusei – jumyse mes įžvelgiame tik užpakalį, pageidautina, labai mažą (iš čia, regis, nebetoli ir taip dažnai pastaruoju metu minėta netyra meilė vaikams). Ar sustabdė kas šią eskapadą mūsų visų tolerancijai išbandyti rimtai pastebėdamas/pastebėdama, kad tai – nejuokinga? Ei, kolega, šiuo objektu eventualiai gali tapti mano sesuo ar net dukra, man nepatiktų šios pažinties aplinkybės, kaip ir pasaulėžiūrinis jos pagrindas, jei leistume sau taip išsireikšti.
Gal santuoka su 21 metais jaunesne mergina, kaip ir išryškėjusi santuokinių įsipareigojimų traktuotė – tai logiškas šios istorijos tęsinys? Jei nesistebėjome atvirai demonstruojama panieka moterims, ko jau taip stebimės konkrečiu elgesiu su viena iš jų? Poelgiai kyla iš pasaulėžiūros, tiesa?
Įdomu, gal net simptomatiška tai, jog A.Pogrebnojaus smurtavimo kontekste galvas ir vėl pakėlė įvairūs Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priešai.
Ir prašmatnių vakarėlių lankytojams, ir juos šlovinantiems gal būtų paaiškėjusi paprasta tiesa, kad panašias vertybes išpažįstančiam pleibojui – bėda už kampo?
Tad leiskite paklausti, kur pasibaigia mūsų išgirtoji tolerancija ir kur prasideda bendrininkavimas dar neįvykusiame, bet jau bręstančiame nusikaltime? Ar net skatinime nusikalsti? Prisiminkime Baudžiamąjį kodeksą: tas, kas veikimu ar neveikimu...
Taigi ar neskamba ši, jau kriminaline tapusi istorija, kaip kaltinimas ir mums, sąmoningai, nesąmoningai ar pusiau sąmoningai dalyvaujantiems panašiose vienu kuriuo pagrindu – lyties, rasės, religijos, odos spalvos, seksualinės orientacijos... – vykstančiuose asmenų ir jų grupių diskriminavimo procesuose? O jei esame bendrininkai, tai ir turime dalintis atsakomybe su tais, kas tas veikas įvykdė.
Įdomu, gal net simptomatiška tai, jog A.Pogrebnojaus smurtavimo kontekste galvas ir vėl pakėlė įvairūs Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo priešai. Tie patys, kurie agitavo prieš Stambulo konvencijos pasirašymą ir ratifikavimą, gąsdindami visuomenę įvairiais pačių sukurtais baubais.
Vienas absurdiškiausių, bet plačiausiai eskaluojamų jų šūkių, argumentais nepavadinsi, buvo vaikučių gelbėjimas nuo puolančių pedofilų (jei kas nežino, tai čia ta pati netyra meilė vaikams).
Kaip jau minėta, smurtą prieš moteris šeimoje įveikti skatinančią konvenciją pasirašyti, ratifikuoti ir nedelsiant įgyvendinti būtina visų pirma nuo smurto ginant vaikus. Prisiminkime - jei muši jo motiną, jis baigs kalėjimu.
Jei visuomenė ir valstybė, jai atstovaujančių institucijų pavidalu vienareikšmiškai stoja aukos pusėje ir apgina ją nuo smurtautojo, šis dėsningumas nebegalioja. Taigi, prisidengiant vaikais iš tiesų buvo ginama vyrų teisė toliau smurtauti prieš savo moteris.
Dabar A.Pogrebnojaus byloje įstatymo priešai vėl darniomis gretomis puola atakon, šaukdami, kad Įstatymas griauna šeimas, ir moterys juo neva piktnaudžiauja. Nepasiduokime provokacijoms, kolegos. Kai policininkams leido nešiotis ginklus, irgi būta nuogąstavimų, kad jie pradės šaudyti gatvėse. Žinoma, taip neatsitiko, atsakingi ir orūs pareigūnai pateisino ir iki šiol pateisina pasitikėjimą jais.
Ar ne dar viena moterų niekinimo ir diskriminacijos atmaina kelia galvą, įtaigojant, kad jos nevertos pasitikėjimo, nei jas ginančių įstatymų, kad geriausiai, ko jo bobai reikia, žino jos vyras? Manyčiau, kad taip. Melagingų pranešimų apie smurtą šeimoje pasaulyje fiksuojama mažiau, nei melagingų pranešimų apie automobilių vagystes. Taigi mes mokomės – ir kaip visuomenė, ir kaip tos visuomenės atstovai, atsakingi piliečiai.
Ir pabaigai. Leiskite perduoti geriausius linkėjimus policijos komisariatui, kurio teritorijoje įvyko minimas nusikaltimas. Kiek dar moterų turės nukentėti, kol išsilaisvinsime nuo iliuzijos, kad Senamiestyje gyvena inteligentai, tad pas mus čia smurto nėra? Ar ši vadovybės garsiai išsakoma nuostata neprisideda prie tam tikro pareigūnų demoralizavimo? Ar drauge neskatiname ir nebaudžiamumo pojūčio inteligentų tarpe? Tegul policija gaudo varguolius miegamuosiuose rajonuose, pas mus čia smurto nėra.
Yra tik labai mažų kelnaičių standarto neatitikusių moterų, kurios turi nuolankiai kęsti savo pono ir valdovo nuotaikų svyravimus ir netrukdyti policijai aiškintis rimtų nusikaltimų. Tačiau atsibuskime pagaliau, ponios ir ponai. Smurtas prieš moteris šeimoje – tai nusikaltimas ir žmogaus teisių pažeidimas.
Jis vienodas lūšnoje ir rūmuose, ir tik mūsų aktyvi pilietinė pozicija ir nebendrininkavimas gali ir turi jį sustabdyti.
Lilija Henrika Vasiliauskienė yra Vilniaus miesto Specializuotos pagalbos centro direktorė
