„Visų nenupirksite“, – pasakiau jau trenkdama durimis.
Ką tik žurnalistas M.Širvinskas prisipažino 8 mėnesius dirbdamas „Balsas.lt leidinių“ grupei priklausančiame savaitraštyje „Ekonomika.lt“ oficialiai gaudavęs tik pusę minimalaus atlyginimo, o 8 kartus didesnį atlygį – vokeliuose. Kaip pats prisipažįsta, jis jautėsi „it rydamas duonos riekę su kirmėlėmis“.
Marijus atskleidė ir tai, kad tas balsas.lt neformaliai priklauso V.Uspaskicho Darbo partijai, o ten dirbantys žurnalistai verčiami būti partijos propagandistais.
Kai mūsų „Valstiečių laikraštį“ nupirko tas pats „Balsas“, mes nieko nežinojome apie jo savininkus. Buvo skelbiama, kad tai – viešbučių valdytojai tėvas ir sūnus Mikniai, paskui paaiškėjo, kad visas akcijas valdo kažkokia Liudmila Ivleva (ar kas nors pažįsta tokią iškilią žiniasklaidos leidėją, ar yra ją matę?). Jau vien tai, kad slepiami tikrieji savininkai, Lietuvos specialiosios tarnybos turėtų domėtis „Balso“ kapitalo kilme.
Kai tik pasikeitė savininkas, 2010 metų pabaigoje „Krašto spaudos“ (taip vadinosi mūsų bendrovė) direktorius Žanas Panovas visiems darbuotojams išsiuntinėjo elektroninį laišką, kuriame liepė išsiimti verslo liudijimus, o kai „Balso“ generalinė direktorė Aušra Kurtkutė tą paliepimą pakartojo visuotiniame susirinkime, aš pasakiau, kad tai neteisėta, nes žurnalistai negali dirbti pagal verslo liudijimus. Pasakiau, kad mes nepaklusime prievartai pažeisti įstatymus.
„Valstiečių laikraščio“ vyr. redaktorius S.Jokūbaitis mane net skatino: būtinai paklausk Žurnalistų sąjungos ir Darbo inspekcijos. Žurnalistų sąjungos pirmininkas D.Radzevičius labai nustebo išgirdęs apie tokią prievartą, Darbo inspekcija patvirtino, kad tai neteisėta. Mes, beveik visi „Valstiečių laikraščio“ darbuotojai, pasirašėme kolektyvinį pareiškimą, kad nepažeidinėsime Lietuvos įstatymų ir su verslo liudijimais nedirbsime.
Be Darbo partijos narės Vitalijos Vonžutaitės redakcijoje nebuvo priimamas joks sprendimas, ji vadovaudavo net tada, kai turėdama ligonio lapelį neidavo į teismo posėdžius Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje.
Tada Ž.Panovas išsikvietė po vieną tris protesto organizatorius (A.Jockų, V.Mačėnaitę ir mane) ir pasakė: jei nesutinkate dirbti su verslo liudijimais, gausite įspėjimą apie atleidimą iš darbo. Visi trys įspėjimus ir gavome.
Viešame susirinkime Ž.Panovas dar pridūrė: „Galit skųstis, kur norit – Darbo ar Mokesčių inspekcijoms. Savininkai su jomis pasikalbės ir susitars.“
Aš jau net norėjau, kad mane atleistų iš darbo, nes pradėjo aiškėti, kas tikrasis „Balso“ savininkas. Be Darbo partijos narės Vitalijos Vonžutaitės redakcijoje nebuvo priimamas joks sprendimas, ji vadovaudavo net tada, kai turėdama ligonio lapelį neidavo į teismo posėdžius Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje.
Pagrindinis kovos tikslas buvo įrodyti bendradarbiams, kad teisybę galima rasti, kad mūsų valstybė nėra juodai korumpuota, o tokie sukčiai visko dar nenupirko. Todėl mes su A.Jockum rašėme skundus ir Darbo, ir Mokesčių inspekcijoms. Ir tyrėjai tyrė.
Labai tikėjomės, kad mus palaikys visi su verslo liudijimais priversti dirbti „Balso“ žurnalistai. Tačiau visi jie melavo tikrintojams. O mūsų redakcijos patalpose dirbantys „Balso“ reklamos berniukai net atvirai iš mūsų tyčiojosi, sakydami, kad nemokėti mokesčių TOKIAI valstybei yra garbė.
Buvo įdomių persivertimų. Laikraščio atsakingasis sekretorius R.Sabaliauskas pats pasiūlė steigti profsąjungą ir net priminė galimybę protesto vardan išleisti tuščią laikraštį su mūsų pareiškimu. Bet po poros dienų, kai jau steigėme profsąjungą, jis jau tylėjo kaip žemė, nesutiko ne tik būti profsąjungos pirmininku, bet net į narius neįsirašė.
Iš pradžių manėme, kad mūsų redaktorius S.Jokūbaitis su mumis bus išvien, tačiau netrukus jis jau pats grasino atleisti iš darbo dvi maketuotojas, jei jos neišeis iš profsąjungos.
Bet mes vis dar tikėjome, kad mums pasiseks. Mūsų profsąjungos pirmininkė I.Dubovičienė sukūrė kolektyvinės darbo sutarties projektą ir spaudė savininkų juristę (daugiau niekas iš savininkų su mumis nebendravo), kad tokia sutartis būtų pasirašyta (vėliau profsąjungos pirmininkę tiesiog išėdė: redaktorius ėmė kabinėtis prie jos straipsnių, nors ji labai darbšti ir profesionaliai rengdavo savo „Sodietę“ ir „Sodybą“. Irma pati išėjo iš darbo).
Mums padėjo kolegos žurnalistai iš kitų redakcijų – apie mūsų kovą rašė interneto portalai ir regioniniai laikraščiai. Jautėmės kaip Sausio 13-ąją. Prisimenu, kai A.Jockus pamatė delfi.lt Valstybinės mokesčių inspekcijos pranešimą („verslo liudijimai žurnalistams – nelegali netoleruotina veikla“), jis parašė man žinutę: „Mes laimėjom.“
Tačiau netrukus gauti VMI ir Valstybinės darbo inspekcijos (VDI) atsakymai pritrenkė. Tiesa, rado smulkių pažeidimų, pamatė, kad darbo sutartys sudarytos pusei ar ar net ketvirtadaliui minimalaus atlyginimo.
Už nesudarytą darbo grafiką generalinei direktorei A.Kurtkutei buvo paskirta administracinė bauda, bet pagrindinė tyrimų išvada tokia: „Pažeidimų, susijusių su darbo santykių įforminimu, UAB „Krašto spauda“ bei UAB „Balsas.lt leidiniai“ nenustatyta, kadangi abiejose įmonėse darbuotojai dirba pagal darbo sutartis. Objektyvių duomenų bei įrodymų, galinčių patvirtinti galimą darbuotojų nelegalų darbą arba apsimestinio pobūdžio sandorį patikrinimo metu nenustatyta.“
Pasakysiu iš karto – objektyvių duomenų bei įrodymų tikrintojai ir neieškojo. Nebuvo patikrinta, ar UAB „Balsas.lt leidiniai“ dirbantys žurnalistai turi išsiėmę verslo liudijimus, netikrinta, kokias pajamas ir iš ko jie gauna.
Pasakysiu iš karto – objektyvių duomenų bei įrodymų tikrintojai ir neieškojo. Nebuvo patikrinta, ar UAB „Balsas.lt leidiniai“ dirbantys žurnalistai turi išsiėmę verslo liudijimus, netikrinta, kokias pajamas ir iš ko jie gauna. Tikrintojams užteko žodinių direktorės ir darbuotojų paaiškinimų.
Apie tuos tikrinimus parašiau premjerui Andriui Kubiliui laišką, kurį pabaigiau taip: „Prisipažinsiu, svarsčiau įvairiausias versijas, kodėl VMI ir VDI atsakymai mums būtent tokie. Gal Vyriausybė liepia vengti „žiaurių akcijų“, kad nebankrutuotų bendrovės? Gal Vyriausybei politiškai nenaudinga mokesčiais prispausti UAB „Balsas.lt leidiniai“, nes pasipils riksmai, neva už valdžios kritiką smaugiama laisva spauda? Gal tyčia sukurtas vaizdas, kad inspektoriai nieko nerado, o „Balse“ jau dirba FNTT ar net VSD agentai (tikrai būtų tam pagrindo, ne šiaip sau ten didžiausia viršininkė yra teisiamoji Darbo partijos byloje V.Vonžutaitė, kurios oficialių pareigų niekas nežino)? Tačiau „Valstiečių laikraščio“ darbuotojai mano, kad tai paprasčiausia korupcija. O juk jau buvome patikėję, kad kovodami už savo teises padėsime ir savo valstybei įveikti sukčius.“
Po to mano laiško prasidėjo pokštai: VDI pasikvietė VMI ir ragino dirbti. Bet rezultatas vėl tas pats – tik biurokratinis atsirašinėjimas. Dar vieną laišką premjerui parašiau.
Premjeras jį persiuntė Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybai (FNTT). Gavau skyriaus viršininko Dainiaus Baršausko pasirašytą atsakymą apie tai, kad FNTT neturi kompetencijos vertinti VDI priimtų sprendimų, o „Juridinių asmenų teisingą mokesčių apskaičiavimą, deklaravimą ir sumokėjimą pagal kompetenciją kontroliuoja atitinkamo mokesčio administratoriai.“
FNTT tada vadovavo didysis kovotojas už teisybę, dabar liberalas V.Gailius. Matyt, tokiam menkam „Balsui“ laiko neturėjo, prioritetas buvo turgus.
„Valstiečių laikraščio“ žurnalistai man paskambino šią vasarą. Pasakė, kad verslo liudijimų nebereikia, jie jau gauna atlyginimą vokeliuose. Prašė padėti – gal mano vyras galėtų Seime papasakoti apie nelegalų darbo užmokestį. Paklausiau, ar jie viešai prabils? Tyla. Mano dukra žurnalistė bandė juos prakalbinti – nepavyko.
Ir štai dabar V.Uspaskichas perka rinkėjų balsus pažadais didinti minimalų atlyginimą iki 1 509 Lt.
