Mano močiutė siekė maksimalios nepriklausomybės. Mopedą vairavo, mokėjo santechniką pasitaisyti. Pamenu, jau kai jos rankas suko artritas, Anelė dar gebėjo paknibinėti tualeto bakelį, kad vanduo kibirais netekėtų.
Dukros išvyko mokytis į Kauną ir Vilnių, o ji, būdama keturiasdešimties, irgi sėdo į autobusą ir šiaušė kuo toliau iš Gudkaimio, taip pat ir vyro, mano senelio. Nenuostabu, kad bėgo. Aplinkinių kaimų pavadinimai šiurpą kelia. Prapuoleniai, Varpučiai. Anuodu skiria Juodupė.
Močiutės pabėgimas į Alytų apsamanojo legendomis. Aiškūs keli dalykai. Pradirbusi didžiąją gyvenimo dalį pieninėse, Anelė pakeitė profesiją. Stojo į siuvėjų kursus, įsidarbino siuvimo fabrike, gavo bendrabutį. Vėliau, Nepriklausomybės metais, įsigijo mažą butuką.
Močiutei iš paskos atsikraustė senelis Klemensas. Bet kelnes jų partnerystėje visuomet mūvėjo Anelė. Ji žinojo, kur Nemunaityje rudmėsės ir kelmučiai, žiemą pačios konservuotais grybais ir uogomis aprūpindavo save bei senelį, dukras, anūkes.
Tik dabar močiutė Anelė man vis labiau simbolizuoja moterų emancipaciją, kuri yra išlaisvėjimas ir, dievaži, močiutė Anelė jos ragavo.
Išėjus į pensiją, jos amatas gelbėjo bendraujant su gydytojais. Net kai močiutės regėjimas nusilpo, visada pataisydavo kokios gydytojos kostiumėlį, pasiaurindavo pažįstamo gydytojo švarką. Paskutiniais gyvenimo metais butas aštuntame aukšte Vidzgiryje su langais į pušyną močiutei tapo kalėjimu – pirmajame aukšte į gatvę vedę laiptai buvo neįveikiami. Bet jai pakakdavo susukti telefoną ir jos išpuošti gydytojai patardavo, kur geriau kreiptis, kokių vaistų ieškoti.
Tik dabar močiutė Anelė man vis labiau simbolizuoja moterų emancipaciją. Tik dabar, pavėluotai, išgyvenu šį nušvitimą – baigdama doktorantūrą Amerikoje, suskaičiusi apsčiai knygų apie moterų kovą dėl savo teisių, kone kas savaitę su studentais dalindamasi naujais atradimais apie svarbias moterų intervencijas mene, kine, populiariojoje kultūroje ir socialiniuose judėjimuose.
Emancipacija yra išlaisvėjimas ir, dievaži, močiutė Anelė jos ragavo. Tarkim, aš tik dabar mokausi vairuoti. Nežinau, ar būdama 40-ties drįsčiau vėl kibti į mokslus ir keisti profesiją. Neatsistebiu močiutės valia nutraukti jos netenkinusius ilgalaikius santykius. Galėčiau iš jos pasimokyti ir mainų ekonomikos, kurią ji įvaldė valandas prie siuvimo mašinos paversdama kreditu gydytojams.
Pamenu, močiutė turėjo mažai skaitinių. Kelios jos indaujoje sustatytos knygos buvo apie partizanus, Vytautą Landsbergį ir Jėzų Kristų. Šventoji močiučių trejybė. Maniškė nelabai skaitė tas knygas. Užtat mėgo dainuoti, daug dainų buvo apie laisvės kovas. Ir dar močiutė buvo įstabiai linksma pasakorė. Jei sveikata būtų leidusi, šiandien būtų stand-up žvaigždė, taptų gaivia atsvara mūsų jaunai vyriškai stand-up kultūrai.
Dabar apmaudu, kad močiutės pasakojimų neužrašiau, neįrašiau. Tarp Vilniaus, Dublino, Utrechto ir Niujorko išsibarsčiusiose užrašų knygutėse telikę keli jos susakyti receptai. O juk galėjau pakonspektuoti ne tik apie žlėgtainį ar varškės sūrį.
Galėjau jos drąsiau paklausti, ką ji tais metais, kai laisvė Lietuvai tebuvo svajonė, manė apie asmeninę laisvę. Kaip ji jautėsi, kai būdama keturiasdešimties, gyvenimą praleidusi nykštukiniuose kaimuose, išsikraustė į miestą? Kodėl pabėgusi priėmė senelį (jis nebuvo blogas žmogus, bet nelemta jiems buvo turėti praturtinančių santykių)? Galėjau močiutės paklausti, ką jai žengus pėdomis Niujorko siuvėjų, savo išsilaisvinimą pajutusių fabrikų ūžesy ir streikuose, reiškė dalintis erdve su jūra moterų „Dainavos“ fabrike ir siūti, siūti, siūti?
Kai prieš porą mėnesių kursiokė iš Ispanijos pasiūlė surengti vieną iš Kovo 8-ajai universitete skirto minėjimo renginių (Amerikos švietimo įstaigose visas kovas vadinamas Moterų istorijos mėnesiu, vasaris skirtas juodaodžių istorijai, o balandis – LGBT judėjimo paveldui), kolegė iškart pabrėžė: „Ne Moterų dienos minėjimas, o Dirbančių moterų dienos minėjimas.“
Taip ir buvo. Moterų teisių judėjimo ištakos – ne universiteto koridoriai, o fabrikas; ne neįkertamos knygos, o lakoniškai surašyti atsišaukimai; ne tik moterų klausimai, bet ir gausūs antikariniai protestai Pirmojo pasaulinio karo metais; ne trys iškilios politikės, o šimtai bevardžių moterų, supleškėjusių industriniuose gaisruose, kurių buvo galima išvengti. Šias istorijas išgirdau tik perskridusi vandenyną. Ar jos jau aptariamos mūsų mokyklose ir universitetuose?
Turime per mažai pasakojimų apie mūsų močiutes ir mamas, jų patirtis, jų išsilaisvinimo akimirkas ir vizijas.
Lietuvoje moterų emancipacija dažnai tereiškia kelias iškilias politikes, porą humanitarių akademikių ir vieną kitą pusiau akademinę konferenciją. „Papūsk tu man į uodegą“, – pasakytų Anelė apie tokius emancipacijos simbolius. Tiesos grūdo jos pastaboje būtų.
Lietuviškuose „feminizmo ekskursuose“ tikrai per daug akademizmo, elitizmo ir abstraktumo.* Per mažai šiuose ekskursuose skirtingų kartų, įvairesnių socialinių sluoksnių ir juose nepakanka populiariosios kultūros. Turime per mažai pasakojimų apie mūsų močiutes ir mamas, jų patirtis, jų išsilaisvinimo akimirkas ir vizijas.
Laimė, Kovo 8-oji, sovietmečiu subanalinta iki tulpių, Lietuvoje minima vis plačiau, drąsiau. Jau turime ir eitynių, ir protestų. Ilgainiui išmoksime solidžiau kalbėti apie moterų teisių judėjimą. Gal kada net nebereiks Kovo 8-ąją pernelyg kabintis į pavyzdžius iš Vakarų pasaulio, nes geriau pažinsime artimesnes istorijas ir joms suteiksime deramą dėmesį.
Anksčiau savo močiutės tikrai nelaikiau išsilaisvinusia moterimi. Neatitiko Anelė – pienininkė iš Vilkaviškio rajono, Alytuje tapusi siuvėja – daugelio man anuomet žinomų emancipacijos ir feminizmo apibrėžimų. Šiandien turiu nuovokos mąstyti atviriau ir pagarbiau apie jos drąsą keistis, gebėjimą pakreipti skirtingas aplinkas savo naudai.
Neabejoju, kad savo socialiniuose ir artimųjų ratuose rastume daugiau panašių ir įstabesnių moterų. Labai svarbu, kol galime, perteikti jų patirtis tekstais, vaizdais, garsais. Tokie gestai bus solidaresni ir ilgaamžiškesni nei tulpės.
* Frazę skolinuosi iš Kanados lietuvės Karlos Gruodis sudarytos, 1995 m. išleistos feministinių tekstų antologijos „Feminizmo ekskursai: Moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo.“
TAIP PAT SKAITYKITE: Lina Žigelytė: Įsivaizduoti laisvę
