Taip ir mano rašinio klausimas, specialiai parašytas kaip dviprasmybė: ar vietoj politikos šiandien turime tik ryšius su visuomene ir – kiek ir ko politikai davė ryšiai su visuomene?
Tie, kuriuos išgirdus žodžių junginį „ryšiai su visuomene“, pradeda „imti nervas“, įspėju – nebeskaitykite, jums nepatiks.
1. Pradėkime nuo to, kuo ryšiai su visuomene praturtino politiką. Esminis indėlis – nenuilstanti pozicija, kad būtinas tiesioginis, gyvas ryšys su rinkėjais, o ypač – grįžtamasis ryšys.
Gali atrodyti keista, bet taip jau yra: partijos, politikai, ypač turtingi ir užsiėmę, mieliau renkasi reklaminį bendravimą su savo auditorijomis. Reklaminis būdas nėra joks blogis, išskyrus vieną atvejį – kai jis tampa vieninteliu. Tada politikus imi matyti tik plakatuose, filmukuose, laidose.
Netiesą sako tie, kurie teigia, kad ryšiams su visuomene svarbi tik forma. Įvaizdis ryšiams su visuomene visų pirmiausia – turinys
Tuo tarpu profesionalus ryšių su visuomene konsultantas laikėsi ir laikysis pozicijos – eiti į žmones.
Beje, reklaminis būdas stipriai sužalojo vieną tiesioginio bendravimo formą – politikų dalyvavimą masiniuose renginiuose. Jei politikai sektų ryšių su visuomene principais, jie renginiuose dalyvautų iš esmės: kalbėtų scenoje, vėliau – minioje, sušoktų – jei būtų šokama, sudainuotų – jei būtų dainuojama ir išvyktų bemaž paskutiniai, atsisveikinę su kiekvienu, tarsi jie patys čia viską būtų organizavę...
Bet dabar politikai masiniuose renginiuose dalyvauja reklamiškai: atvažiuoja, nusifotografuoja, pasako pabirų sakinių ir nei iš šio, nei iš to, visiems matant, dar renginiui nė neprasidėjus – išvažiuoja...
Antras ryšių su visuomene indėlis į šiandieninę politiką arba politinę komunikaciją yra turinys. Taip taip. Netiesą sako tie, kurie teigia, kad ryšiams su visuomene svarbi tik forma. Įvaizdis ryšiams su visuomene visų pirmiausia – turinys. Ar būna kitaip? Žinoma, bet dabar – ne ta tema.
Tad patinka jums ar ne, bet būtent ryšių su visuomene konsultantų (nemėgstate jų, tada – ryšių su visuomene principų) dėka politikai išmoko ruošti programas, sutelkti pagrindinius teiginius į trumpus sakinius, pateikti juos efektingai.
Ryšiai su visuomene visada laikysis pagrindinio principo – nėra turinio, nebus ir įvaizdžio. Gal todėl neretai patys konsultantai imasi kurti politines programas, nes jie geriausiai supranta: neturi ko pasakyti – niekas ir neišgirs.
Atrodytų keista, kad pagrindinių politinės veiklos principų – turėti ką pasakyti ir eiti tai daryti tiesiai žmonėms, laikosi ne kas kitas, o ryšių su visuomene konsultantai.
Bet man nėra keista. Mat šios srities žmonės yra veiksmo žmonės. Žinių, idėjų generavimas ir perteikimas kitiems, reakcijų sukėlimas, dialogas – visa tai ir dar daug kas, ką galime pavadinti valia veikti, yra ryšių su visuomene profesionalų kasdienybė. Jų kuriamas žinomumo stebuklas yra ne kas kita, o atkaklus, kasdieninis darbas. Veikiantis žmogus visada sulauks reakcijos.
Tad negalima kaltinti ryšių su visuomene ir šioje srityje dirbančių žmonių tuo, kad labai daug politikų susiviliojo ir iš šios profesijos lauko paėmė tik finalinį, statišką elementą – žinomumą.
Atkreipkite dėmesį: politikė ar politikas, vartojantis piktžodį „pijaras“, paprastai yra ne rimtas politikas, o dėmesio, paviršiaus vergas
Vadinasi, kažkas klaidingai suprato esmę – ryšiai su visuomene nėra statiški. Jie yra judėjimas, kaita, darbas, o platesne prasme – susitikimas ir dialogas su kaskart vis nauja ir nauja situacija.
Visi kenčiame dėl to, kad dalis politikų neteisingai, paviršutiniškai suprato ryšius su visuomene. Perėmė tik dalelę ir dar suvulgarino ją iki primityviausio lygio, įvesdami tik patiems politikams suprantamą terminą „pijarintis“.
Todėl ne iš ryšių su visuomene specialistų, o iš prastų politikų lūpų užuot girdėję apie politinę komunikaciją, politikos kultūrą, politines idėjas, jūs girdėsite žodžius „pijarintis“, „čia jis/ji pijarą daro“. Beje, atkreipkite dėmesį: politikė ar politikas, vartojantis piktžodį „pijaras“, paprastai yra ne rimtas politikas, o dėmesio, paviršiaus vergas.
Neteisingai supratę ryšių su visuomene prigimtį, politikai tampa priklausomi nuo reitingų, paminėjimų kiekio, ima jautriai reaguoti į žiniasklaidos kritiką, o savęs nepamatę eiliniame pramogų šou, suserga Dėmesio Stokos Sindromu – baisia lėtine liga.
Galima nesutikti ir sakyti, kad politika sėkmingai egzistavo ir iki modernių ryšių su visuomene atsiradimo. Sutinku, galima. Bet tada ryšiai su visuomene, bent jau mūsų politinėse platumose, buvo vadinami propaganda.
Neabejotinai ryšiai su visuomene tikrai pakeitė politiką, jai duodami savo įrankių. Pasekmės ir geros, ir blogos. Bet juk ne peilis yra kaltas, kad kažkieno ranka jį iš duonriekio paverčia skerdimo priemone.
2. Verta atkreipti dėmesį ir į kitą šio teksto pavadinimo niuansą: ar šiandien vietoj politikos turime tik ryšius su visuomene?
Negaliu nesutikti, kad dabarties politikoje yra labai daug tuščio demonstravimosi. Dar daugiau – nekonstruktyvios, nepagarbios, pernelyg emocionalios ir užgaulios retorikos.
Toks paviršinių dalykų suvešėjimas signalizuoja, kad daugiausia politikoje vyksta kova dėl dėmesio, netikrų ir tikrų, bet mažai reikšmingų įvykių gamyba, skambių frazių štampavimas siekiant ne žurnalistų, o klikiasklaidos dėmesio.
Šitokia situacija tikrai primena ryšių su visuomene virtuvę ir... nieko bendro su ja neturi.
Kaltinantys ryšius su visuomene, esą šie išstūmė politiką, renkasi paprasčiausią ir neteisingą dabarties politinės kultūros vertinimo kelią. Painioja pasekmes ir neįvardija priežasties.
O priežastis akivaizdi: politikos vietą užima interesai ir kova dėl galios, todėl politikos ir nebelieka. Ir ne ryšiai su visuomene čia kalti. Lygiai taip pat būtų galima apkaltinti ekonomistus, ypač tuos, kurie gyvenimo kokybės vertinimus primygtinai liepė suvesti į skaičius.
Tai, kad politikoje ėmė dominuoti ryšių su visuomene priemonės, o ne politinės batalijos – mūsų pačių reikalas. Jei nebekreipsime dėmesio į pigius politinius šou, kuriamus tik dėl formos, be jokios idėjos, be ketinimo kažką pasiūlyti konstruktyvaus – politika sugrįš.
Nes ji niekur nepasitraukė, tiesiog laukia, kol pasibaigs tuštybės siautėjimas. Kol asmeninio susireikšminimo manifestus ims keisti idėjos ir planai. Tada nebereikės kaltinti niekuo dėtų ryšių su visuomene.
