Linas Kontrimas: Kaip suvaldyti politikų siautėjimus?

Formaliai žiūrint, mes visi esame valdžioje. Kažkas savo balsą atidavė asmeniui, kitas – partijai, o trečias – niekam, nes nėjo balsuoti, bet šitaip irgi prisidėjo prie valdžios formavimo.
Linas Kontrimas
Linas Kontrimas / Asmeninio archyvo nuotr.

Vienų rinktieji yra daugumoje, kitų – mažumoje, bet nepasiduokime iliuzijoms – visi išrinktieji yra valdžia. Ir tik nuo jų pasirinkimo priklauso, kaip jie tą gautą valdžią išnaudoja: bendram gėriui kurti ar savo interesams ginti.

Visą tai mes dabar matome politinėje scenoje. Akivaizdžiai ir tiesmukai. Matome ir mums tai nepatinka. Supranta tą ir valdžioje esantys pozicijos-opozicijos politikai. Todėl ieško, kaip nuraminti nepatenkintus rinkėjus. Ir sugalvojo siūlymą nei į tvorą, nei į mietą – reikia mažinti Seimo narių skaičių.

Mano subjektyvia nuomone, geriausias vaistas nuo politinės tironijos – svarstymas apie idealią politinę sistemą.

Kodėl ne didinti? Kodėl iš viso nepanaikinti renkamų atstovų institutą, o palikti tik etatinių darbuotojų įstaigą su pavadinimu „Seimas“?

Ne be politinių partijų pagalbos Seimo populiarumas yra kritęs dramatiškai žemai. Tačiau politinės partijos nekelia viešai gyvenimo kokybei svarbesnio klausimo: kaip turi keistis pačios partijos, kad jų darbo kokybė pakiltų bent 30 proc.?

Gal reikia susimažinti partijos narių skaičių iki realaus? Gal reikia atsisakyti nuolankumu ar šeimyniniais ryšiais grįstos partinės karjeros galimybių? Gal verta riboti ribotų žmonių patekimą? Gal verta uždrausti partijos žmonėms reikštis viešoje erdvėje kitomis, su politine dienotvarke nieko bendro neturinčiomis temomis?

Akivaizdu, kad patys politikai, o ypač gavę valdžią, savęs riboti nenorės. Todėl piliečių pareiga yra diskutuoti patiems ir diskutuoti taip žvangiai, kad į diskusiją nori nenori įsitrauktų ir piliečiai-politikai.

O klausimai tikrai svarbūs: ar šiandien politikams nesame suteikę per daug galių? Kokia politinė tvarka geriausiai atitinka piliečių lūkesčius?

Klausimai svarbūs, sunkūs ir – neatsakomi iki galo. Kiekvienas laikas diktuoja vis naujus požiūrius ir sprendimus. Aktyvios visuomenės reaguoja ir keičiasi, pasyvios – nedaro nieko, o dar blogiau – degraduoja.

Politinėje filosofijoje visada taip: arba samprotaujama apie idealią politinę sistemą, arba kuriama tokia, kuri atitiktų kažkokį užsakymą.

Užsakomosios politinės sistemos neaptarsiu – joje daugeliui teko gyventi. Kitas žinome iš istorijos – fašizmas, nacizmas. Kažkokia užsakomosios politinės sistemos forma randasi dabartinėje Rusijoje.

Paminėti verti tik du dalykai: tokiose sistemose mažėja objektyvios informacijos vertė (ji išstumiama vietą užleidžiant pseudoįvykiams bei valdomai/paperkamai žiniasklaidai) ir antra – mažėja piliečių įsitraukimo poreikis bei galimybės.

Pasigirsta įspėjimų, kad ir Lietuvoje Valstiečių ir žaliųjų sąjunga kuria kažkokią uždarą, draudimais ir reguliavimu pagrįstą sistemą.

Veikiausiai yra truputį sureikšminama vienos partijos galia, bet jei jau randasi bijančių, pats laikas pradėti kalbėti apie tai, o kokios mes norime politinės tvarkos. Reikia kalbėti garsiai ir daug, kad netektų gailėtis, jog vėl kažkas už mus nusprendė ir aš čia niekuo dėtas. Išvažiuoju.

Mano subjektyvia nuomone, geriausias vaistas nuo politinės tironijos – svarstymas apie idealią politinę sistemą. Kodėl?

Dabartis žmogaus niekada netenkins. Sukūrus kažką naujo, o kartai – gero, norisi judėti toliau. Tokia mūsų prigimtis. Tad nuolatinis svarstymas apie idealią būseną kartu yra ir nuolatinis kintančios bei nebetinkančios dabarties lyginimas su trokštama būsena.

Ar Seimo narių skaičiaus sumažinimas ir yra tai? Baikite, nemanau.

Mūsų bėda – per daug pasyvūs ir išgyvenimo užguiti piliečiai bei itin neadekvačia galia besimėgaujantys (kai kurie) politikai.

Keisti padėtį reikia pradėti keičiant situaciją tose dviejose grupėse.

Pirmieji – piliečiai. Neįsitraukimas į politinius, valstybės, savivaldybės reikalus jau kirto mums patiems. Emigracija yra tik išraiška. Blogesnė pasekmė – apatija. Daugelis jau nebežino, kokia Lietuva turi būti, kokios norisi. Na, žinom, ko iš jos norim – D.D.P.i.G. (duok daugiau pinigų ir greitai).

Kas sakė, kad demokratija yra ar turi būti pasyvi būsena? Kas melavo, kad laisvė politiniame procese yra lygu nieko neveikimui?

Esu įsitikinęs priešingai: ypač šiuo metu demokratinis režimas privalo piliečius įdarbinti atlikti savo pareigų. Trys darbai. Pirmas – privalomas dalyvavimas rinkimuose. Antras – renkamų politikų kontrolė. Trečias – nuolatinis domėjimasis, kur ir kaip nukeliauja sumokami valstybei piliečių pinigai.

Suprantu, kad skamba žiauriai. Patikėkite, žiauresni dalykai laukia, jei tęsime apsnūdusios visuomeninės būsenos laiką. Aš tik siūlau kalbėtis ir keisti pasyvų pilietiškumą į aktyvų. Būdų yra visokių. Pradžiai siūlau tuos aukščiau paminėtus tris.

O dabar – apie politikus. Grubiai tariant, jie yra visų piliečių pinigais apmokami tarnautojai (ne valdininkai). Bet kas įvyksta po rinkimų? Mandatas dalį žmonių staiga taip išlaisvina, kad jiems laisvė nušvinta kaip galimybė daryti viską, išskyrus savo tiesioginę porinkiminę priedermę – tarnauti.

Partijos savo veiklai gauna pinigų iš biudžeto. Jau čia slypi neteisybė: kodėl vienos gauna, o kitos, nors ir nėra parlamente, – ne? Gal pinigų dalijimo metodika nėra teisinga? Ar vienoms pažiūroms ir ideologijoms išlaikymas garantuotas, o kitoms – susimeskite patys?

Nėra teisinga ir atsiskaitymo už gautus pinigus metodika.

Jau ir šiais dviem klausimais politikai galėtų pasukti galvas ir pateikti racionalių sprendimų.

Tačiau svarbesnė sritis – politinė valdžia. Kokių tik ten portugališkai tariant „frutas“ nesukrinta. Kodėl? Nes gerai neveikia abi grandys: rinkėjų ir politikų. Apie rinkėjus pasisakiau, dabar jau man ramiau, bet knieti šį tą pasiūlyti ir politikams.

  1. Griežtai tikrinti tikrą narystę. Visuose skyriuose, visoje Lietuvoje. Jei atrandama, kad bent 7 proc. narių yra tik „ant popieriaus“ – „uždaryti“ tokią partiją ir padėti „ant lentynos“. Nesvarbu, kokio dydžio ir svarbumo partija būtų.

  2. Vienas žmogus – vienuose rinkimuose. Jokių „pabūsiu ir šitame, ir dar tame sąraše, o kur papulsiu... visur bus gerai“.

  3. Griežtai riboti vieno žmogaus buvimo poste kadencijų skaičių. Maksimaliai – dvi kadencijos iš eilės.

  4. Uždrausti į valdžią patekusiems žmonėms dalyvauti gyvenimo būdo laidose: nuo šiol (ak, koks suvaržymas!) – tik dalykinė, politinių žinių medija.

  5. Pakeitus, perbėgus iš partijos į partiją, žmogus nedalyvauja kituose rinkimuose, dirba aktyvų partinį politinį darbą.

  6. Partijų agitacija – tik susitikimuose su rinkėjais akis į akį. Jie neina? Ieškokit būdų. Be to, įvedus visuotinį ir privalomą dalyvavimą rinkimuose bei išrenkamųjų politikų kontrolę – eis, čia bus juk bendras gėris.

  7. Sudaryti sąlygas atšaukti savo partiečius iš renkamų postų. Atšaukimo mechanizmu galėtų naudotis ir rinkėjai.

  8. Gal verta mažinti ne Seimo narių skaičių, bet kadencijos trukmę?

  9. Gal verta svarstyti apie dviejų rūmų: Senato ir Seimo atsiradimą?

  10. Gal būtina turėti privalomuosius referendumus visais svarbiais, bet Konstitucinės tvarkos neliečiančiais klausimais, o tokie referendumai piliečiams būtų privalomi?

Šitokių minčių, patarimų, idėjų galėtų būti ne dešimt ir ne šimtas. Jei tik rastųsi noras aktyviai ieškoti atsakymo į klausimą, kaip suvaldyti politikų siautėjimus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų