Tarsi nesusitarę į tą pačią sceną pakilo opozicinių krikdemų vadovas ir šalies vadovė. Pagal visus dramos reikalavimus: pirmasis viešu laišku visus aplinkui iškoneveikė ir čia pat pasiūlė draugauti. Šypt.
Antroji prabilo Prezidentė ir pasiūlė taikytis ir nesipykti. Šypt.
Koks šių atseit visai nesusijusių viešų veiksmų tikslas? Mano galva – lygioje vietoje sukurti konfliktą. Pradedamas dar vienas politinio sezono naratyvas: yra tie, geriečiai, kurie nori taikos (bet kažkodėl visada kariaudami) ir yra tie, kurie draugauti nenori.
Kam reikalinga ši dirbtinai kuriama įtampa ir nepasitikėjimas?
Mano subjektyvia nuomone – viskas dėl vykusių ir dar vyksiančių tyrimų. Jei dabartinė Seimo dauguma neišsigąs atspindžio upelyje ir imsis labai svarbių praeities istorijų, mes sužinosime gerokai daugiau ir daliai visuomenės labai nemaloniai nuskambėsiančių dalykų.
Ir ne verslas turės būti kaltinamas. Bent jau ne lietuviškas verslas. Pamatysime visai kitokius mūsų politikų veidus.
Bet sukurtoje tariamo karo atmosferoje beveik visus viešumon iškilusius faktus bus galima įvardinti politiniu susidorojimu.
Bet jei jau naujojo politinio sezono pradžioje prabilta apie karo padėtį, pasvarstykime, kur to karo priežastys ir kada jis prasidėjo? Dar daugiau: ar nėra taip, kad karu bandoma vadinti sumaištį asmeninėje aplinkoje?
Aš nesakau, kad dabartinė dauguma neturi galimybių tapti visus gąsdinančia ir įtampą keliančia jėga – visos valdžioje per ilgai būnančios ir valstybę su savo asmeniu pradėjusios tapatinti politinės jėgos (arba asmenybės) yra linkusios tą daryti.
Tačiau pastaruosius porą metų tokių tendencijų nematyti. Ir galima sakyti, kad tai yra bene vienintelis dabartinės opozicijos gerai daromas darbas – totali valdančiųjų kontrolė.
Bet jei jau naujojo politinio sezono pradžioje prabilta apie karo padėtį, pasvarstykime, kur to karo priežastys ir kada jis prasidėjo? Dar daugiau: ar nėra taip, kad karu bandoma vadinti sumaištį asmeninėje aplinkoje?
Esu įsitikinęs, kad neseniai kilusi tariamos įtampos tarp politinių jėgų tema – dirbtina ir tyčia eskaluojama. Ji nukreipia mus nuo pagrindinio ir labai seniai vykstančio karo: politinių grupių ir visuomenės.
Bet apie šį karą nei krikdemų vadovas, nei šalies vadovė nekalba.
O būtų verta, nes:
a. būtent dabartinė krikdemų partija turi prisiimti atsakomybę už tai, kad pasitikėjimas Seimu smuko ir nebepakyla, partinė sistema degradavo iki uždaros, o joje karjerą galima padaryti tik artimos draugystės arba giminystės būdu. Kiti tokios situacijos kaltininkai – socialdemokratai – šiandien yra gulintys, o gulinčių niekas nemuša. Todėl ir aš patylėsiu. Tik viena pastaba: jie turi galimybę išmokti pamoką ir sugrąžinti partiją į politinę kairę, o struktūrą reformuoti pagal atviros organizacijos modelį, garantuojantį lyderystę gabiems, o ne saviems.
b. būtent dabartiniai krikdemai (ir socialdemokratai, kurie dabar guli) yra atsakingi už tai, kad Lietuvoje įsigalėjo nematomas politikos ir verslo tandemas, darantis įtaką valstybės reikalams. Asmeniškai manau, kad didesnė kaltė tenka ne verslininkams, o politikams. Kodėl taip manau? Nes jau kuris laikas politinės valdžios siekis yra resursų valdymas, o ne idėjos, programos, paruoštos reformos. Godumas bendrų piliečių resursų valdymui yra bemaž neslepiamas, o štai tikra politinė intelektualinė veikla yra pakeista politinės rinkodaros substitutu.
c. būtent partijos yra kaltos dėl to, kad Lietuvoje niekaip neįsitvirtina vidurinis sluoksnis, kad vyrauja stambaus, o ne smulkaus verslo diktatūra.
d. būtent dabartiniai aukščiausieji politikai yra kalti dėl baimės atmosferos, kurią sukūrė valdymas slaptomis pažymomis bei niekaip nesuvaldomas teisėsaugos struktūrų siautėjimas: nutekinama informacija, triukšmingos, žmonių likimus sutraiškančios tyrimų pradžios ir niekuo nesibaigiantys procesai. Suprantu, kad mano paminėtos temos – ne tokios plokščios kaip kažkieno įsivaizduojamas politinis nesutarimų karas (nebūkim biedni, bet būkim teisingi: juk iš tiesų šiandien politikoje karo retorika svaidosi tik viena partija).
Mano paminėtoms temoms išnagrinėti reikia laiko, sąžinės ir pastangų. Bet būtent tas karas – lėtai rusenantis valstybės karas prieš savo piliečius, šiandien yra svarbiausias. Jis mus žudo, verčia emigruoti ir skursti. Visi kiti karai tėra tik menki nesusipratimai atskirų žmonių galvose.
