Bet tas garažas, apie kurį rašau, yra Palo Alto, Kalifornijoje. Lentelė prie jo skelbia, kad būtent čia prasidėjo Silicio slėnio istorija. Du Stanfordo universiteto studentai, W.R.Hewlettas ir D.Packardas, 1938 metais, savo profesoriaus paraginti, keliolikos kvadratinių metrų garažėlyje pradėjo ne tik verslą, bet visą technologinio proveržio istoriją.
Šiandien sunku rasti žmogų, kuris nebūtų girdėjęs Silicio slėnio pavadinimo. Be pasaulinio garso kompanijų, šiandien čia gyvuoja ir dar vienas svarbus dalykas: kūrybos, iniciatyvos, veiksmo dvasia.
Pulkas idėjų susitinka su pulku investuotojų, kurie investuoja pinigus net ir žinodami, kad tik vienetai iš jų finansuojamų idėjų išgyvens ir duos rezultatą. Tačiau tai ir yra svarbiausia: kurti, klysti, bandyti, vėl kurti, vėl klysti, vėl bandyti... Taip randasi Slėnis...
Mums istorija lėmė kitą likimą. Ir užuot mėgavęsi visai neprasto 1938-iems metams Lietuvos ekonomikos augimo vaisiais, mes jau po poros metų ilgiems dešimtmečiams buvome apraizgyti okupacijos tinklu, išpjauti, iššaudyti, išvežti, išvaryti.
Tai, kad šiandien savęs analizė nėra populiari arba bent jau nuosekliai, o ne punktyrais gyvuojanti – traumuotos ir kompleksuotos mūsų tapatybės požymis.
Eilinį kartą.
Verta paklausti: ar yra koks nors ryšys tarp prieškario pasidavimo be šūvio ir dabartinio klampaus vangumo visuomenėje, sumenkusios iniciatyvos ir taip giliai įsišaknijusio parsidavėliškumo (stipriausias jo požymis – visų atmainų korupcija, pradedant buitine, baigiant politine, tąja, šių dienų aktualiąja)?
Kodėl taip atsitinka, kad stiprūs kūrybiniai proveržiai, sąjūdžiai labai greitai nuslopsta ir užleidžia vietą elementariam buitiniam buhalterizmui, vertėms, be ne vertybėms?
Tautos charakterio analizė yra be galo įdomus, bet nūnai itin nemadingas užsiėmimas. Kaip ir gilinimasis į save – gali užsirauti ir susitikti su labai nemaloniais savo paties bruožais. Ką padarysi. Neįvardinęs, neaptaręs dalykų, gali tik apsimesti, kad jų nėra, neturi.
Tai, kad šiandien savęs analizė nėra populiari arba bent jau nuosekliai, o ne punktyrais gyvuojanti – traumuotos ir kompleksuotos mūsų tapatybės požymis.
Trauma neatsirado per naktį. Jai formuotis reikėjo ne vienos, gali būti, kad ir ne keliolikos kartų. Mėgindamas suprasti mus kankinančias traumas, ėmiau vartoti tokį terminą – įgimto laikinumo trauma. Mėginsiu pasidalinti šiuo požiūriu.
Mąstau, kad įgimto laikinumo trauma yra lyg valktis ant akių, lyg pančiai ant kojų. Šiai traumai rastis didžiausią įtaką padarė nuolatinis fizinio išnykimo pavojus. Pavojus būti sunaikintam ne tik asmeniškai, bet ir grupei: šeimai, genčiai, tautai.
Dirstelkite į istoriją. Nenoriu leistis į viduramžius. Užtenka laiko nuo unijos su Lenkija: beveik nebuvo tokio meto, kai laisvėje ir ramybėje galėtų užaugti ir subręsti bent dvi pilnos kartos. Pastebėkite, kad mūsų nedidelė Tėvynė, kas antra, rečiau – kas trečia karta vis patiria akistatą su priešu: okupantu arba masiškai šalį nusiaubiančia kokios nors spalvos armija.
Kokį ženklą tokia kardo ar kulkos grėsmė įspaudžia tautos charakterin? Ogi laikinumo. Žūtbūt išgyventi, materialinė egzistencija tampa (ir tai visiškai suprantama) svarbiausiu uždaviniu.
Nesikišti, neišsišokti… Stasys Šalkauskis apie panašius dalykus rašydamas vartojo sąvoką „primityvinis beformiškumas“. Beje, tarpukario mąstytojai gerokai drąsiau klausė ir rašė apie tai, kas mes esame, kodėl esame tokie, o ne kitokie.
Iš kartos į kartą perduodama laikinumo žymė subrandino tikrą įgimto laikinumo traumą. Ką ji reiškia žmonėms, savo prigimtimi kitados buvusiems labai bendruomeniškiems?
Ogi savanaudiškumo, susvetimėjimo suvešėjimą. Būtent minėta trauma lemia tai, kad turime savyje nenumarintą džiaugsmą matant degančią kaimyno trobą. Kalbant paprasčiau – svetimo nelaimė mums vis dar yra „taip jam ir reikia“ nuosprendis, o ne klausimas – „kodėl taip atsitiko?“
Būtent įgimto laikinumo trauma lėmė, kad dvasinis pakilimas prieš šimtą metų ir Sąjūdžio laikais labai greitai virto į naudos sau (savo šeimai), kaupimo, materialinės gerovės sau „kūrybą“. (Tai nebuvo nauja: mano tėvų karta sovietmečiu buvo gerai išmokusi išgyventi „kombinuodama“, kas paprasčiausiai reiškė vogimą iš valdiškų įmonių, fabrikų, ūkių. Nes reikėjo žūtbūt išgyventi, pavalgyti, apsirengti.)
Būtent įgimto laikinumo trauma suformavo tai, kad didžiai daliai žmonių svarbiausias tikslas buvo ne idėja, bet duona. Dirstelkit istorijon: juk dažniausiai vardan jos, o ne dėl idėjos brolis brolį žeidė.
Juk ir šiandien tai gyva. Net kalboje, net bendravime. Net mūsų žinomų žmonių komentaruose ir pasisakymuose: dažniausiai sakom, kad tas ir tas yra durnas, o ne jo tokia ir tokia mintis, idėja yra kvaila, neteisinga.
Blogiausiai, kai tokie masinės sąmonės kupini vidutinybės patenka į valdžią.
Nukirsti žmogų, nukirsti konkurentą – štai ką sukūrė įgimto laikinumo trauma. Todėl pas mus kol kas negimsta Silicio slėnis. Nes mes gyvename Vieno Karto Gyvenimą. Mes negalime klysti, mūsų gyvenimas per trumpas klaidai, nes mūsų klaida aplinkiniams tampa linksma laidotuvių švente. O kaip trūksta švenčių žmonėms, kankinamiems įgimto laikinumo komplekso!
Pasilieku sau teisę klysti, tačiau būtent minėtoji trauma, mano galva, sukūrė ir dabartinį korupcijos skandalą. „Kombinatorių“ kartos vaikai nori nenori ima mėgdžioti žinomas schemas. O kadangi, kaip minėjau, įgimtas laikinumas suformavo stiprų ir būtiną materialiojo išlikimo jausmą, todėl mūsų žmonės pirmiausiai ir rūpinasi materija, o ne idėja.
Kaltinti verslą? Hm, jie turi savo kaltės dalį, tačiau ne verslas šiuo atveju veikė pagal kitos sistemos principus – verslas visada siekė ir sieks pelno, naudos. Šiuo, o ir kitais panašiais atvejais, idėjų žmonės – politikai veikė ne pagal idėjų, bet verslo dėsnius.
Įgimto laikinumo traumą ypač sustiprina pralaimėjimai. Istorijai nesvetimi žmonės žino, kad ir pati unija su Lenkija didelės dalies tuometinės tautos buvo laikoma pralaimėjimu.
O kokios pergalės vėliau kėlė mūsų savivertę? Retorinis klausimas atmintyje šmėžuojant nors arba net krepšinio pergalėms...
Ne emigracija rodo, kad dvasinės savijautos prasme esame traumuoti. Tą parodo „primityvinis beformiškumas“.
Jį gerokai sustiprino vartotojiškumas arba, tariant J.Ortega y Gasseto žodžiais, „masės žmogaus sąmonės“ sustiprėjimas.
Ispanų filosofas taikliai ir negailestingai apibūdina masės žmogų: masė ignoruoja ir nuvertina išsilavinimą, kitoniškumą, vertybes ir kūrybiškumą. Masinės sąmonės atstovai nesidomi gyvenimo ir būties prasme. Jie panyra į materialinius malonumus, sudaiktėja, skatina suvienodėjimą, bukumą. Niveliuodami vertybes jie sparčiai naikina supratimą apie įgimtą žmogaus kilnumą.
Masių žmones taikliausiai apibūdinantis terminas yra vidutiniškumas, vidutinybė.
Blogiausiai, kai tokie masinės sąmonės kupini vidutinybės patenka į valdžią. Tada net politiniame veiksme nebelieka aukštesnio siekio, viskas ima suktis apie smulkią empiriką, pinigus, biudžetus.
Kitaip tariant, masės žmogus yra žmogus vidutinybė, nekuriantis pats ir nevertinantis kūrėjų. Mat kūrėjai griauna vidutinybei patinkančią nusistovėjusią tvarką. Masės žmogus yra be ryškių tautinių, dvasinių vertybių, nes vertybės jam yra tai, kas madinga, kas patinka daugumai.
Atkreipkite dėmesį į esminį kirtį: nebevertina įgimto žmogaus kilnumo. Sutikite, kai žmogus nebėra vertybė pati savaime, o tik „rinkėjas“, „klientas“, vertybėms ir idėjoms rastis yra be galo nepalanku.
Štai, labai grubiais brykiais tapant, taip ir gyvename, vaduodamiesi iš tos įgimtos laikinumo traumos. Ir kol kas viskas sekasi: jau turime vieną užaugusią kartą, kuri turėjo šansą gyventi neparklupdyta.
Vyksta daug gerų procesų viešojoje erdvėje. Mums reikia tik tvirčiau suremti pečius savajai, o ne beveidei tapatybei stiprinti, plėsti kalbos vartojimo erdvę, sugrąžinti istorinę teisybę Lietuvos valstybę kūrusioms ir išsaugojusioms tautoms. Ir ne vien čia kalba apie žemaičius.
Primityvinis beformiškumas pirmiausiai turi nykti mumyse, aktyvūs ir pozityvūs, principingi, skaidrūs ir bekompromisiai politikoje ir, bent jau minimum: nebevadinkim kits kito bepročiais.
