Linas Kontrimas: Kokia susipriešinimo kaina ir kaip to mokesčio išvengti?

Negalėčiau, nes tokiu būdu sunaikinčiau savyje optimistą.

Kita vertus, turėčiau širsti, nes praradau budrumą ir nepastebėjau, kaip iš didelę viltį teikusios Tėvynės idėjos išaugo bedvasis ir buhalterinių perskirstymų nuolat laužomas Lietuvos modelis.

Kodėl taip atsitiko? Sau atsakymą turiu, bet jo neperšu kitiems: mes pernelyg pasitikėjome partijomis, kurios tapo uždara sistema, ėmusia maitinti tik lojalius karksėtojus ir naikinančia kitamanius visur, kur tik įmanoma: pačiose partijose, administracijoje, versle, viešoje erdvėje.

Diduma politinės kūrybos ir komunikacijos pastangų yra nukreipta valdžios paėmimui, o ne turiniui kurti. Todėl šiandien mes gyvename ne dialogo, prasmingų ginčų, idėjų ir turinio kūrybos, bet asmeninio susipriešinimo fone.

Per daug supaprastintas požiūris? Gerai, toliau: klaninė, metų metais nesirotuojančių partinės nomenklatūros saviškių sistema labai greitai prigijo savivaldoje.

Nėra laiko vardinti, bet jei neteko girdėti ar susidurti su savivaldybėmis, kuriose viską valdo ir kartais tiesiogine arba perkeltine prasme už gerklės pilietį laiko vietiniai politikai, vadinasi jums neteko keliauti po Lietuvą.

Žinoma, iš tokio pasaulio galima bėgti į verslą, mokslą, menus. Galima ir bėgame, bet tik nedaugeliui pavyksta ištrūkti. Diduma esame įklimpę į skystesnę arba tirštesnę korupcijos principais sukurtą aplinką.

Kaip žinote, naujoms partijoms rastis šansų yra nedaug. Ypač, kai didžiosios pasistengė, kad žodžiai „partija“, „politika“ taptų keiksmažodžiu. Ai, dar ir todėl, kad naujoms partijoms biudžeto pinigų skirti negalima. Priimta ir patvirtinta įstatymu.

Užsidariusios savyje, partijos ima gabalais uždarinėti ir Lietuvą. Tiksliau – jos visuomenę. Nors ir gaudamos savo veiklai mokesčių mokėtojų pinigų, partijos nėra tapusios tikraisiais politikos kūrybos centrais.

Diduma politinės kūrybos ir komunikacijos pastangų yra nukreipta valdžios paėmimui, o ne turiniui kurti. Todėl šiandien mes gyvename ne dialogo, prasmingų ginčų, idėjų ir turinio kūrybos, bet asmeninio susipriešinimo fone.

Ir pirmiausiai už tokį foną yra atsakingos politinės partijos. Tai jos sugebėjo begyjančius šalies randus vėl paversti žaizdomis. Tai jos savo retorika ir vienas kito viešu durninimu manipuliuoja piliečių jausmais versdamos rinktis arba arba – tarsi ne Lietuva, bet kažkuris politikas ar kažkuri politikė būtų valstybės egzistavimo prasmė.

Kokia supriešinimo kaina? Sudaužyta visuomenė, kurios nebejungia bendra ateitis.

Daugelis gal nė nenujaučiame, kas yra atsitikę, bet mes esame vienas su kitu negailestingai supriešinti. Jei į TV kamerą ar prieš įvairiamintę minią mes dar tvardomės ir sukandę dantis šokame parodomojo mandagumo menuetą, tai likę vieni savo soctinklo kapsulėje arba bendraminčių burbule jau nebesitvardome ir trypiame karo šokį.

Kokia supriešinimo kaina? Sudaužyta visuomenė, kurios nebejungia bendra ateitis. Kodėl taip teigiu? Nes mes nebeturime pozityvaus ateities scenarijaus. Turime kiekvienas savuosius, bet bendro – nebėra. (Negatyvių – kiek nori ir visi jie atveda iki mūsų valstybės numirimo arba iki valstybės be lietuvių modelį).

Ar aš klystu manydamas, kad visi tie „Lietuva 2020“, „Lietuva 2030“ ir t.t. tėra tik imitacijos ir apsigaudinėjimas? Ar aš klystu matydamas, kaip kiekvienąkart pasikeitus politinei valdžiai ateities scenarijus nugula dulkės?

O gal aš klystu vildamasis, kad ateities scenarijus turi kurti iš mūsų mokesčių išlaikomi partiniai politikai? Ir ne tik sukurti, bet ir pateikti, ir užtikrinti, kad vyktų prasminga ir rezultatyvi diskusija.

Nes jau lėtai lėtai, tarsi nejučia, mūsų pradeda nebejungti pagrindinės vertybės: kalba, kultūra (net ir su priešdėliu etno-). Dar daugiau – jau imta abejoti net jų prasmingumu ir reikalingumu.

Optimistas manyje sako: tu sutirštini. Gerai, kad pesimistas manyje kol kas nutilo, nes jis buvo paruošęs tekstą apie tai, kad mes jau gyvename pilietinio karo nuotaikose...

Aš nežinau, kur mano balsas nueis, bet kadangi neloju, tikiuosi adekvačios reakcijos keliems pasiūlymams:

1. Po visų šiųmečių rinkimų vertėtų pagalvoti apie Ateities Lietuvos Seimo darbotvarkę. Be jokių frakcijų, partinių rietenų. Mažiausiai metams įvesti mokesčių rašymo, taisymo, koregavimo moratoriumą. Per tą laiką imtis dirbti galva kuriant pozityvius Lietuvos valstybės ir visuomenės raidos scenarijus. Garantuoju – į tokį darbą įsijungs tūkstančiai labai išsilavinusių Lietuvos piliečių. Labai viliuosi, kad politikai supras, jog dabar yra lemiamas ne partinis rinkiminis, o šalies išlikimo scenarijus.

2. Žurnalistams reikėtų susitarti ir metus nebetransliuoti jokių neapykantą kurstančių žinių. Nereikia slėptis po kliše „mes tik atspindime, kas vyksta“. Mūsų niekas neišlaisvino nuo klausimų „kam to reikia“ ir „kokį gėrį vienas ar kitas veiksmas sukuria“. Pavyzdžiui, jei pranešime vyrauja požiūris, kad „tas ar ta yra durnius“ – eterio nėra. O jei sako, kad „to ar tos štai ši ar kita idėja dėl tokių priežasčių man nepatinka“ – pirmyn, eteris laisvas.

Dar buvau sugalvojęs porą gerų punktų, bet pabudo manyje realistas ir išpyškino: esi per didelis idealistas ir dėk tašką.