Mažųjų partijų smerkti nereikėtų. Jos mėgina išgyventi savo lyderių ir narių iniciatyva. Kokios jos savo turiniu ir idėjomis – ne šio rašinio tema.
Bet didžiosios? Tos, gaunančios mokesčių mokėtojų pinigų veiklai vykdyti?
Didžiosios partijos jau seniai susiduria su idėjų, lyderių, vidinės kaitos problemomis. Pozicijos ir opozicijos „kovos“ jau daaaaaug metų yra virtusios asmeninio blusinėjimosi nykuma. Žiniasklaida priversta transliuoti politinio proceso parodijas, užuot pateikusi minčių, siūlymų, planų batalijas.
Nes nėr kam kautis. Politikoje įsivyravo vidutinybės tipažas, kuriam/kuriai saugus, sotus, subalansuotai ramus prabuvimas renkamoje pozicijoje yra siekiamybė.
Išskyrus vieną atvejį: politinė vidutinybė labai greitai reaguoja į daugumos nuotaikas ir jei dauguma ima kažką pulti, parodo, kad kažko nemėgsta, politinė vidutinybė žaibiškai prisijungia ir ima daužyti ir savo kumšteliu.
Vidutinybės tipas nėra atsiradęs iš niekur. Didžiosios partijos jo formavimo baruose yra pasidarbavusios iš peties (nes būtent jos ilgus metus turėjo mūsų suteiktą mandatą imtis valstybės vadybos reikalų).
Tai ilgo ir kryptingo visuomenės skurdinimo pasekmė, kai per trisdešimt Atkurtosios Savo Valstybės metų pagrindinis daugumos žmonių siekis šiame gyvenime vis dar liko kaip nors išgyventi iš jos didenybės Minimalios Algos arba Minimalaus Darbo Užmokesčio. Minimalaus, Karlai! Tai bent ambicija – garantuoti minimumą.
Vidutinybės tipui rastis padėjo ir vertybių niveliavimas, o labiausiai – lietuvybės susinimo (tylusis) vajus. Ar galėjau patikėti, kad po beveik trisdešimties Atkurtosios Savo Valstybės metų, švenčiant Vasario 16-osios Lietuvos Šimtmetį, teks su nerimu laukti, kada lituanistika (plačiąja prasme) bus subuhalterinta iki vieneto, o neduodanti jokios finansinės naudos – paverčiama nuliu?
O kuo, gerbiami deleguotieji politikai, mes išsiskiriame šiame gražiausiame iš pasaulių? Odos spalva? Kelnėmis? Cepelinais? O gal vis dėlto – kalba, papročiais, dainomis, tautosaka, istorija?
Atimk juos ir gali būti bet kuo.
Bet nebūsi. Nebūsi nei prancūzu, nei airiu, nei vokiečiu. Nes tos tautos seniai suprato ir puoselėja savo tapatybės turinį. Na, bent jau nesityčioja iš tų, kurie tai daro.
Politikoje įsivyravo vidutinybės tipažas, kuriam/kuriai saugus, sotus, subalansuotai ramus prabuvimas renkamoje pozicijoje yra siekiamybė.
Taigi metai iki prezidentinių rinkimų. Nors šalies Konstitucija aiškiai aprašo valstybės vadovo pareigas (užsienio politika, teismų sistemos priežiūra, yra vyriausias kariuomenės vadas, formaliai dalyvauja vidaus politikos reikaluose), akivaizdu, kad pagrindinis valstybės tarnautojas turi būti tas žmogus, kuris savo asmeniu ir pavyzdžiu brėžtų visai kitokius vertybinius vektorius tiek valstybės raidai, tiek vidaus kultūrai.
Todėl mėginu pasidalinti savo itin subjektyviu požiūriu į dabar jau žinomus kandidatus, tiksliau – norinčius tapti kandidatais į Prezidentus (kandidatais jie taps tik surinkę 20 tūkstančių rėmėjų parašų).
Kol kas (vėliau bus galima įtraukti ir kitus vertinimo kriterijus) juos vertinu šitaip: kiek toks asmuo sustiprins Lietuvą kamuojančią vidutinybės siautėjimo kultūrą, o kiek padėtų iš jos išsiveržti?
Minus dešimt reiškia itin stiprų vidutinybės puoselėtoją, plius dešimt – ryškų esamos kultūros keitėją.
Auštrevičius Petras. Dabar jam bus sunku – Liberalų sąjūdžio atsiradimo tema taps rimtu ginklu oponentų rankose, žinant, kad E.Masiulio byla tik įgaus daugiau pagreičio ir garso.
Kita vertus, tai gali būti proga Auštrevičiui P. išeiti iš dabartinės saugios ir minkštos pozicijos, atskleisti tikrą savo politinį veidą, idėjas. Nes kalbėti moka, žinių turi, yra fotogeniškas. Kokia bus retorika ir ką rinksis: nuobodų pataikavimą daugumai ar atvirą ir ryškų liberalumą, komfortą ar kovą? Kol kas skalėje minus du.
Maldeikienė Aušra. Nors ji manęs nemėgsta, man ji patinka. Ne todėl, kad gimė ir prisimena gražų Ronžės upelio vardą. Man patinka originalūs, skaitantys, išsilavinę ir nuolat besimokantys žmonės.
Nepatinka tik tai, kad tai darantys žmonės ima menkinti kitus. Bet čia – vidinės kultūros klausimas, kartais – vidinių kompleksų suvaldymo reikalas. Bet Maldeikienė A. yra tas žmogus, kuri, labai tikiuosi, turėtų artėjantiems Prezidento rinkimams suteikti aukštą idėjų lygį. Jei, žinoma, suvaldys savo stiprų komunikacinį ginklą, taikantį ad hominem. Skalėje – plius septyni.
Mazuronis Valentinas. Nors Mazuronis V. jau nebėra tas bekompromisinis politinės sistemos kritikas – jau kuris laikas ir pats mėgaujasi politinės sistemos teikiamais malonumais, bet tai yra tas politikas, kuris gali mus dar netikėtai nustebinti.
Kaip ir ministravimo metu: daug kas tikėjo lėto, apsnūdusio pabuvimo, bet tik driokst ir vienas po kito priimti radikalūs sprendimai gerokai išjudino Aplinkos ministerijos kuruojamus reikalus. Vis dėlto, po savo programos pristatymo, Mazuronis V. mano skalėje kol kas iš minuso pajudėjo vieneto link.
Pavilionis Žygimantas. Labai nedrąsus išsilavinimo demonstravimas. Bet jei jis pats sugalvojo laišką SEB akcininkams ir Ušacko V. puolimą – laukia įdomus atsiskleidimas. Jei tuos žingsnius sugalvojo ne pats, tai teks dar pasimokyti politinės komunikacijos technikų ir rasti balansą tarp pataikavimo savam rinkėjui ir nuomonės lyderiams. Kol kas skalėje yra lygiai per vidurį.
Puteikis Naglis. Nebus jam lengva pakartoti praėjusių Prezidento rinkimų įspūdį. Bet tai padaryti jis gali, nes vis dar yra išlaikęs antisistemininko, kovotojo už tiesą įvaizdį. Dabar tik nuo jo programos, idėjų ir retorikos visumos priklausys, ar silpnųjų piliečių gynėjo vėliava taps pergalės ar pralaimėjimo ženklu. Bet kuriuo atveju, vidutinybėms su šiuo politiku bus riesta. Tad skalėje yra aiškus du.
Ušackas Vygaudas. Jei tai, ką apie Ušacką V. paskelbė Pavilionis Ž., yra tiesa, tai apie šį kandidatą į kandidatus net neturiu noro kažką rašyti. Vis dėlto, Ušackas V. yra ryškus sėkmingo biurokratinio konjunktūrizmo ir karjerizmo pavyzdys. Daug kam vidutinybės kultūroje tai yra kokybės ženklas. Ir tai nėra blogai. Blogai bus, jei paaiškėję (dar ne visi) šio žmogaus biografijos faktai liks nepaneigti. Kol kas – minus keturi.
