Linas Kontrimas: O ko norime mes?

Tačiau poetas Juvenalis, rašydamas savo žodžius panem et circenses, labai apgailestavo dėl savo tautiečių. Jo manymu, pasidavimas žemiausiems goduliams, savanaudiškumui ir tada – pilietinių pareigų ignoravimas veda visuomenę žlugimo link.

Bėga šimtmečiai, žiūrėk, o kažkur pasaulyje vis randasi valstybių, tautų, kurios ima ir kartoja tą patį ciklą. Štai – Lietuva.

Joje gyvenantiems žmonėms nė viena valdžia nėra gera. Ne, nu iš pradžių, vilties ir meilikavimo arba – ikirinkiminiu laiku, būsimosios valdžios yra labai geros.

Čia žmonės tokie patiklūs, kad meilikavimo laiku patiki ir tais politikais, kuriuos prieš kelerius metus koneveikė ir, neatmeskime galimybės, visai teisingai nubaudė nebeišrinkdami.

Kodėl lietuviams (pilietine prasme) nėra geros valdžios? Teisingai – nes jie nežino, ko nori. Ne, nu šį tą jie žino – duonos ir žaidimų alkis toks, kad jų negavę, jau po kelių mėnesių keikia valdžią su tokiu entuziazmu, su kokiu dar neseniai ją šlovino.

Viena bėda nevaikšto. Nežinantys, ko nori, piliečiai išsirenka politikus, kurie taip pat nežino, ko nori.

Bet viena bėda nevaikšto. Nežinantys, ko nori, piliečiai išsirenka politikus, kurie taip pat nežino, ko nori. Ne, nu šį tą jie žino – svarbu gauti valdžią, o ten jau kaip nors. Juk vis tiek nei atsiskaitymų, nei egzaminų, nei patikrinimų – nieko. Iki pat kitų rinkimų. O ten, žiūrėk, ir vėl nežinantiems, ko nori, žmonėms pasiūlysi šį tą iš bendro naudojimo knygos „Duona ir žaidimai“. Vis tiek juk jos niekas nebeskaito...

Kas čia atsitiko su mūsų norais ir žinojimu? Nes juk pakalbinus kiekvieną atskirai, išgirstumei visai protingas tiesas apie gyvenimo aktualijas ir jo perspektyvą.

Pokyčiai visuomenėje neįvyko per naktį. Panašiai kaip ir žurnalistikoje: juk ne staiga analitinę, naujienų žurnalistiką pakeitė ir bemaž nuskandino nuomonės arba geltonoji žiniasklaida, tiksliau – klikiasklaida. Jau užaugo karta, kuri nė nepamena, kas yra objektyvus ir nešališkas žodis.

Lygiai kaip užaugo karta, kuri nebeįsivaizduoja, kaip gali būti kitaip Lietuvoje. Karta, kuriai buvo sukurta galimybė problemas išspręsti paprastai – emigruojant.

Dalykas tikrai nėra paprastas. Romos piliečiai aiškiai žinojo, kad nori nemokamo maisto ir pramogų, bei sugebėjo jų išsireikalauti. O valdžia pakluso. Nes kiekvienas turėjo savo interesų.

Mūsų piliečiai nėra romėnai. Tarp mūsų piliečių – bemaž pusė milijono iš nieko tikrai nežinančių kiek likusių gal dviejų su pusę milijono žmonių gyvena žemiau skurdo ribos.

Tad mūsų visuomenei bet koks viliojimas duona tikrai suveiktų. Ir veikia. Nes taip jau atsitiko, kad nežinodami, ko norime, mes vis dar gyvename kreivame pasaulyje: pagal popierius – esame turtingųjų valstybių klube, bet realybėje murkdomės ant žemiausio Maslow piramidės laiptelio, kur pagrindinė tema yra – kaip sudurti galą su galu.

Toks Lietuvos pjūvis yra geriausia dabarties iliustracija: vieniems nušvito rojus, o kiti stumdosi prie parduotuvių lentynų skyriaus su nukainotomis prekėmis.

Beje, parduotuvių lentynos taip pat yra tinkama iškreiptos Lietuvos iliustracija. Pelno maržos, kurias pasiima lentynų turėtojai, yra tokios nepadoriai aukštos, kad net ir patys lentynų savininkai apie jas nebedrįsta prasitarti.

Mes darome klaidą, sakydami, kad egzistuoja dvi ar trys Lietuvos. Lietuva kaip buvo, taip ir liko viena. Egzistuoja kelių tipų lietuviai, Lietuvos piliečiai, kurie nebesusitaria, ko nori, nes nori jie visai skirtingų dalykų.

Kas padėtų mums vėl žvelgti į vieną pusę? Ko norime mes? Galiu pasidalinti keliais savo norais:

1. Sustyguoti valstybės resursų vadybą taip, kad silpniausias mūsų visuomenės narys jaustųsi saugus. Ir orus;

2. Nustoti rūpintis emigrantais, o kurti sąlygas, kad mažiausiai dvi kartas apsėstų baby boomingas – sąlygos, kurios ne tik galėtų padvigubinti mūsų skaičių, bet ir grąžintų dalį išvažiavusių;

3. Sukurti ir įvesti rinkimus laimėjusių partijų darbo rezultatų vertinimo kriterijus – aiškius, pamatuojamus, parodomus. Jei progreso nėra – tokia partija turėtų trauktis nelaukdama kitų rinkimų (arba bent jau turėtų turėti galimybę keisti žmones be jokios isterijos iš šalies);

3.a. Norėčiau aiškiai žinoti, ko siekia valdžioje esantys politikai: kokiomis priemonėmis, kodėl ir koks rezultatas, o svarbiausia – kokia nauda iš tokių veiksmų valstybei ir piliečiams;

3.b. Iš opozicijos ir žiniasklaidos norėčiau konstruktyvumo, o ne tik emocionalumo: daugiau klausimų kodėl, o ne kas;

4. Kol kas nekeičiu nuomonės: noriu lietuviškos tapatybės ugdymo programų;

Ir dar tų norų yra visokių. Bet norų nereikia padauginti. Šyptelint: norai yra it dilgėlės: jei nedaug ir saugiai – sveika ir gražu, bet jei per gausiai – deginte sudegina.