Paaiškinsiu savo prašymo priežastį ir gal, kas žino – gal nors viena/s kita/s žmogus politinėse kalbose šito žodinio ginklo prieš savus nebeištrauks.
Nėra jokių Vilniaus, Kauno, provincijos, regionų, skurdo, turto ir dar bala žino kokių nejautrios širdies arba sergančio proto sukurtų „lietuvų“.
Kas nutiko šaliai, kas nutiko visuomenei, kurioje net bendras ir prigimtinai privalomas visiems vardiklis – Lietuva, pradėtas dalinti į gabalus?
Mes niekaip iš kalbos, istorinės atminties, etnografinės tautos netampame politine tauta
O kas gali nutikti šaliai, visuomenei, kurioje esami ir būsimi politikai, užuot savo prakaitu ir krauju klijavę valstybę, į visus įmanomus ekranus linksniuoja: „jau Lietuvoje net ne dvi, o ... Lietuvos“...
Kodėl taip lengvai ir be jokio pasipriešinimo buvo prarytas absoliučiai propagandinis savo esme kelių Lietuvų jaukas?
Ar jis buvo suminkytas čia, mūsų pačių atgrubusiose ir jautrumą praradusiose smegenyse? O gal tyčia pakuždėtas iš kitur?
Viskas paprasta ir labai sudėtinga – kažkas iš mūsų arba mūsų priešai puikiai žino vieną tiesą ir ja manipuliuoja: mes niekaip iš kalbos, istorinės atminties, etnografinės tautos netampame politine tauta.
Taip, turime asmenybių, vienetukų, politikų pačių sau, bet jie savo dramblio kaulo bokštuose tokie vieniši, taip aukštai...
Taip, dar mes turime jėgą, galingą, bet snūduriuojančią dvasią, kuri prasiveržia itin sudėtingomis aplinkybėmis: XX amžiuje tai atsitiko mažiausiai tris kartus.
Tačiau dvasia plyksteli trumpam ir atsitraukia, o tie, kam patikime dvasią kurstyti ir palaikyti tinkamos politinės temperatūros – politikai, tie patys išskysta, išsibarsto, išsivažinėja po namelius.
Taip, dar mes turime Konstituciją, turime Seimą, Prezidentą, turime daug politinei valstybei būtinų atributų, turime socialinę vaivorykštę, laisvę susidėlioti savo pačių priklausomybes – tiek pilietines, tiek asmenines.
Tad kodėl visi tie atributai nesulimpa į vieną? Kodėl mūsų nepalieka jausmas, kad viskas mūsų pačių valstybėje veikia tarsi išderintai, atskirai?
Nes neturime sukūrę politinės tautos. Ne pilietinės – piliečių, ačiū Dievui, mes dar turime ir turėsime. Neturime politinės tautos, kurioje visi politiniai sprendimai ir visi politiniai veikėjai veiktų nedalomo vardiklio – Lietuvos naudai.
Kadangi tokios politinės tautos dar nesame sukūrę, mus lengva suvilioti priskiriant dalį piliečių geresnei Lietuvai. Mus lengva pažeminti, priskiriant kitai, prastesnei Lietuvai.
Kartais susidaro įspūdis, kad politinėje arenoje kovoja gerai apmokami, samdomi kovotojai, ginantys ką nori, bet tik ne bendrą Lietuvos reikalą
Vadinasi – mus lengva padalinti. Padalinti ir supriešinti.
Ir toks dalijimas veikia. Geriausia ir pavojingiausia šito išraiška – politinės batalijos. Kartais susidaro įspūdis, kad politinėje arenoje kovoja gerai apmokami, samdomi kovotojai, ginantys ką nori, bet tik ne bendrą Lietuvos reikalą.
(Beje, kažin kaip atrodytų mūsų politinė arena, jei 2016-ais TS(LKD) būtų susidoroję su asmeninėmis ambicijomis ir tapę LVŽS koalicijos partneriais?)
Politinės tautos mes nesukuriame, nes padarėme klaidą šį reikalą patikėję tik politinėms partijoms. Dabar jau matyti, o Liberalų sąjūdžio istorija tik patvirtino, kad partijos neretai ir buvo tos jėgos, kurios kūrė ne bendrą, bet padalintą Lietuvą.
Istorijoje tokie dalykai nėra nauji. Visuomenės mažuma, politikai, didikai, bendrą Lietuvos gėrį neretai iškeisdavo į asmeninį ar mažos grupės interesą. Pakanka prisiminti, ką rusiški rubliai ir degtinė darė su kai kuriais Abiejų Tautų Respublikos veikėjais, tiesiogine šio žodžio prasme pragėrusiais galimybes išsaugoti valstybę.
Yra ir antra dedamoji: politinės tautos nesukuriame, nes patys esame pasitraukę į tyčia padalintas Lietuvas. Dalyvavimo rinkimuose procentas tėra tik viena tokio pasitraukimo išraiška. Baisesnės yra kitos dvi: politikų kontrolės atsižadėjimas ir tylėjimas prieš kaimynui daromą neteisybę.
Didesnę atsakomybę už politinės tautos kūrybą skiriu politikams, o ne visuomenei. Kai reikia, ji savo darbą padaro. Tačiau savo darbo nepadaro tie, kuriuos visuomenė samdo.
Dalinti, naikinti, griauti niekada nebuvo sunku. Ypač politinių procesų veikėjams. Sunkiau yra pastatyti, sukurti, suburti, sujungti, sutaikyti.
Todėl politikai, prieš smagindamiesi mus visus dalindami, turėtų gerokai pasiraitoti rankoves ir padirbėti sukurdami vieną politinę Lietuvą.
Mano pasiūlymai yra tokie:
1. Atsiminti, kad Lietuvos dalijimas į gabalus yra propagandinis nuodas;
2. Jis radosi arba dėl savo kvailumo arba dėl svetimų gudrumo;
3. Būtent vienos politinės tautos, vienos Lietuvos kūryba yra kiekvieno piliečio, o ypač ir būtent kiekvieno politiko darbas;
4. Todėl prieš prasižiodamas, prieš rašydamas, prieš kažką darydamas, pagalvok, kokią tai naudą turės visai Lietuvai, o ne tik tau asmeniškai;
5. Jei ir toliau iš kieno nors lūpų girdėsi srautą apie Lietuvos dalijimus, prisimink čia parašytą punktą Nr.2;
6. Bet neleisk sau ant jų širsti ir jų koneveikti – jie taip pat esame mes, tiesiog pagalvok, kaip jiems padėti pasveikti ir perimti kitą, vienos Lietuvos, visų piliečių Lietuvos leksiką.
