Tas pats yra atsitikę su laisvės sąvoka.
Kelios kartos užaugo skaitydamos liberaliosios demokratijos idėjas ginančius autorius. Vieni juos skaitė kritiškai, kaip etapinius, turinčius savo vietą kelių tūkstančių metų minties istorijoje. Kiti – įtikėjo, kad tai paskutinis ir geriausias idėjų rinkinys.
1958 metais Isaiah Berlinas Oksforde perskaitė savo inauguracinę kalbą. Joje išsakytos mintys (vėliau radusios vietos ir šio mastytojo knygose) dešimtmečius skatino diskusijas tarp filosofų, istorikų, politologų, pagaliau – visų, kuriems yra įdomus žmogaus kuriamas idėjų pasaulis.
I.Berlinas tvirtai gynė liberaliosios demokratijos vertybes. Tuo metu tai buvo bene labiausiai sutelkta ir gabių bei išraiškingų autorių puoselėjama ideologija. Beje, tikusi priešpriešai su totalitarizmo bei komunizmo ideologijomis.
Savo kalboje I.Berlinas, socialinės ir politinės teorijos profesorius, aprašė dvi laisvės sampratas. Pirmoji – laisvė nuo, antroji – laisvė kam. Kitaip: negatyvioji ir pozityvioji laisvės sampratos.
Pats autorius pirmenybę atidavė negatyviajai laisvei, laisvei nuo: nuo kišimosi į asmeninį gyvenimą, nuo valstybės kišimosi, o todėl ir griežtą jos galių teisinį apribojimą.
Intelektualai šią laisvę suprato ir aiškino itin paprastai: gali būti ir esi laisvas tol, kol (ir jei) nepažeidi kitų laisvės ribų.
Kasdienybėje tokios laisvės sampratos vartotojai reikalą sutrumpino iki „leiskite man gyventi taip, kaip aš noriu“. (Pats autorius negatyvią laisvę aprašė atsakydamas į klausimą: kurioje srityje subjektui – asmeniui ar asmenų grupei – be kitų asmenų įsikišimo turėtų būti leista daryti tai, ką jis sugeba daryti, arba būti tuo, kuo jis gali būti?)
Pozityvioji laisvės samprata arba laisvė kam yra, mano galva, gerokai sudėtingesnė. Čia jau nebeužtenka nubrėžti ribą tarp išorės ir savęs. „Pozityvioji žodžio laisvė prasmė yra kilusi iš žmogaus noro būti savo paties šeimininku“, – rašo I.Berlinas.
Tokios laisvės sąvokos turinys atsiskleidžia atsakant į klausimą: „Kas (asmuo ar dalykas) yra kontrolės arba įsikišimo šaltinis, kuris kam nors gali nustatyti daryti tai, o ne kitką, būti tokiam, o ne kitokiam?“
Nepaisant dviejų laisvės sąvokos apibrėžimų, I.Berlinas kalba apie vieną ir tą pačią laisvę, turinčią daug ir įvairių aspektų, interpretacijų, adaptacijų. Kitaip tariant, laisvės sąvoka vienu ir tuo pačiu metu gali turėti (manau – ir turi) skirtingas išraiškas ir galimybes: priklauso nuo aplinkybių, kaip ir kokiu pavidalu jos pasirodys.
Dabartiniais laikais, laikais vis didėjančio masinio įsitraukimo, galimybių veikti viešai kuriamą turinį, kurti socialiai (ne)vertingus pasakojimus, laivė kam ir laisvė nuo verčia klausti papildomą klausimą: o ar iš viso turime laisvę?
Gal laisvė yra tik poetų eilių verta sąvoka? Būsena – svajonė?
Nuo tų laikų, kai skaičiau I.Berliną, laisvės sąvoka man visada kirsdavo du pasaulius: vidinį, minčių, jausmų, idėjų pasaulį ir visuomenę. Ir jei pirmame pasaulyje žodis „laisvė“ išskleisdavo vėliavas, antrame ji tas vėliavas suglausdavo ir sėsdavo į šešėlį.
Jei pirmame pasaulyje mano laisvė yra beribė, na gerai – ribojama mano paties galimybių arba ydų, antrame beveik negali žengti žingsnio be nuolatinio laisvės suvaržymo.
Didžiai daliai vakarietiškos kultūros žmonių vidinė laisvė yra tuščia frazė. Mūsų kultūra puoselėja kitokį laisvumą: kuo daugiau tavęs išorėje, tuo tavo laisvė didesnė. Kuo didesnės tavo finansinės, fizinės galios, ryšiai, tuo esi laisvesnis.
Bet toks modelis nėra teisingas, nėra būdingas žmogaus prigimčiai. Ji kalba viena, bet išorė reikalauja kito. Gal todėl pas mus labai sunkiai atgimsta aristokratiškumas, o turtingiems žmonėms niekaip nesiseka tapti atviros širdies mecenatais, rėmėjais?
Rytų ideologijose, ypač ir konkrečiai – iš Indijos kultūrų gimusiose ideologijose – žmogaus vidinis pasaulis, vidinės galios nėra tuščia frazė. Mano nuomone, Vedų, sanskrito kalba apgaubtos filosofijos renesansas dar laukia („bitlų“ sukelta „all you need is love“ banga buvo tik vienas, gana menkas indiškosios filosofijos pliūptelėjimas į Vakarus).
Rytų ir Vakarų skirtumai bei jungties galimybės – buvo, yra ir bus protą įelektrinanti tema. Kitų pasakojimų tema. Grįžtu prie laisvės temos.
Išoriniame, visuomeniniame ir ypač politiniame gyvenime laisvė, taip, kaip ją esame įpratę suvokti (darau ką noriu, niekas man nepaaiškins, čia mano paties pasirinkimas) – neegzistuoja. Kas tada egzistuoja?
Priklausomybės.
Šią vasarą turėjau galimybę tokias idėjas pristatyti JAV, Stanfordo universitete vykusioje konferencijoje, skirtoje Estijos, Latvijos ir Lietuvos šimtmečiams (parėmė Baltic American Freedom Foundation).
Buvo šiek tiek keista Demokratijos forpostu vadinamoje šalyje kalbėti apie tai, kad politine prasme žmogus laisvės neturi. Turi daug galimybių susiformuoti priklausomybių rinkinį. Tas rinkinys garantuoja jam „laisves“.
Kas yra tos priklausomybės arba – priklausomybių laisvė?
Atskyrus žmogaus vidines laisves nuo išorinių, pastebime, kad išoriniame gyvenime laisvės sąvoka keistai kinta, transformuojasi ir prisitaiko prie gyvenimo taip, jog, tiesą sakant, laisvės neretai ir nebelieka.
Štai tada į pagalbą ateina priklausomybių sąvoka. Tai, kas viduje, mintyje, idėjose, žodžiu, laisvėje subrandinama, vėliau būna išreikšta. Visos išraiškos privalo kažkam priklausyti. Per kalbą sukuriama priklausomybė žodžiui (sąvokai), sistemai, kultūrai ir t.t.
Analogiškai ir žmogus – vos gimęs yra priklausomas. Trumpinant ilgą teorinį pasakojimą pasakysiu tiek: egzistuoja būtinosios priklausomybės ir pasirenkamosios. Būtinosios garantuoja tam tikrą bendrabūvio kokybę ir tvarką (kelių eismo taisyklės, tradicijos, mokesčiai – tai vis būtinosios priklausomybės, kurių niekas neišvengia). Pasirenkamosios priklausomybės yra tos, kurias aš pats, gyvendamas politinėje bendruomenėje, pasirenku: ideologija, priklausymas partijai, skaitomos knygos, lankomi renginiai ir pan.
Kas tada yra valstybė? Tai sudėtinga būtinų priklausomybių sistema.
Gera valstybė yra ta, kuri neslepia nuo savo piliečių priklausomybe grįsto santykio. Priešingai – geros valstybės požymis yra gerai informuoti piliečiai, sugebantys ne tik suprasti būtinąsias priklausomybes, bet ir prasmingai susikurti pasirenkamųjų priklausomybių rinkinius.
Prastos, neskaidrios valstybės neriasi iš kailio, kad parodytų tariamą piliečių laisvę, jų galias. Nors kuo daugiau prasta valstybė stengiasi, tuo labiau stiprėja pojūtis, kad kažkas čia ne taip (anuomet Sovietų Sąjungoje gyvavo dvi valstybės vienoje: viena oficiali ir ta, žmonių virtuvėse aptariama arba ištylima valstybė).
Kuo didesnė žmonių grupė susiburia, tuo labiau tampa aišku: ne be laisvės (išorinės) tokie žmonės galės išgyventi, o be priklausomybės. Būtent ne laisvės, o priklausomybės tema turi tapti pagrindine visuomenei, ypač politinei bendruomenei: kokias būtinas priklausomybes mes pripažįstame, kokiems pasirinkimams pritariame, toleruojame, kokių – ne?
Viduje asmens esanti laisvė leidžia kurti, keisti, tobulinti. Politiniame procese, per savo pasirenkamų priklausomybių paketą, aš galiu daryti įtaką ir būtinų priklausomybių rinkiniui. Todėl politikoje svarbiausia yra ne valdžios siekis. Svarbiau yra galimybė kontroliuoti būtinųjų priklausomybių rinkinį arba keisti jį (ir šitaip išlaikyti pagrindinius resursus: įstatymų leidybos ir gėrybių paskirstymo).
Tokia sistema veikia mėginant analizuoti ne tik piliečių santykius. Ji galioja ir kalbant apie valstybes, kurios taip pat turi savo būtinas ir pasirenkamas priklausomybes.
Noriu patikslinti, jei susidarė įspūdis, kad aš kalbu apie kažkokias priespaudas ir priverstines priklausomybes. Priešingai: tik laisvės būsena leidžia skaidriai ir sklandžiai narstyti ir suprasti aplinką. Be vienos nebūtų kitų, be laisvės nebūtų ir priklausomybių. Nebūtų ir galimybės apie tai prabilti.
