„Paskutinės vakarienės“ slėpinys
1. Paskutinės vakarienės arba Eucharistijos įsteigimo liudijimai
Naujame Testamente yra keturi aprašymai kurie tiesiogiai liudija „Eucharistijos“ įsteigimo slėpinį. Šie aprašymai turi dvi tradicijas: šv. Morkaus (14, 22-24) ir šv. Pauliaus (1 Kor 11, 23-26). Vėliau naudojant Morkaus liudijimą atsiranda jam priklausomas šv. Mato (26, 26-28) ir dalinai šv. Luko (22, 19-20) tekstas.
Ką Paulius (1 Kor 11, 23-26) perteikė kaip iš anksčiau gautą paprotį, virto liturgine tradicija. Tą patį reikėtų pasakyti ir apie sinoptinius tekstus, kurie išsiskiria iš bendro konteksto glaustumu ir tikslumu. Tai labai vertingi liudijimai apie „Paskutinės vakarienės“ šventimą pirmosiose bendruomenėse. Esantys aprašyme panašumai ir skirtingumai paaiškinami liturginės tradicijos kilmės aplinkybėmis.
Turinti daug aramėjiškų bruožų Morkaus redakcija atspindi Palestinos tradiciją, o tuo tarpu Pauliaus aprašymas, kuriame pastebima graikų įtaka, sietinas su Antiochijos ir Mažosios Azijos tradicijomis. Evangelistas Matas, perteikia tą pačią tradiciją kaip Morkus. Kai kurie esantys jo aprašyme nukrypimai ir pridėjimai savo kilme siekia tą pačią liturginę tradiciją.
Šiandieninėje egzegezėje reliatyviai manoma, jog seniausią formą turintis tekstas yra šv. Morkaus, nors šv. Luko ir šv. Pauliaus kai kurios formos disponuoja eilę kriterijų, kurie liudija jų pirmumą dar prieš Morkaus atsiradusią redakciją.
Kaip dvasiniai tekstai tiesiogiai susiję su „Paskutinės vakarienės“ įsteigimu yra šie: Jn 15, 1-17, 26; Apd 2, 42-46; 20, 7-11; 27, 35; 1 Kor 10, 16-17.
2. Teksto analizė
Pačioje teksto analizės pradžioje reiktų apibrėžti: kokiu būtent laiku Jėzus įsteigė Eucharistijos sakramentą. Pirmos trys evangelijos sieja „Paskutinę vakarienę“ su žydų švenčiamomis Velykomis: Matas kalba apie „Neraugintos duonos dieną“ (26, 17), o Morkus ir Lukas sako: „kada reikėjo pjauti Velykų avinėlį“ (Mk 14, 12; Lk 22, 7). Ketvirtoji evangelija kalba apie Velykų vigiliją arba išvakares (Jn 13, 1). Visi šie aprašymai tarpusavyje sutinka, kadangi Jėzaus laikais Palestinoje naudojo du kalendorius: „Saulės kalendorių“ – fariziejai ir dauguma žmonių, o „Mėnulio kalendorių“ – sadukiejai, kunigai ir dalis žmonių. Sinoptikai (Mt, Mk, Lk) rėmėsi fariziejų kalendoriumi, tuo tarpu šv. Jonas sadukiejų kalendoriumi.
Jėzaus žodžiai pasakyti „Paskutinės vakarienės“ metu yra glaudžiai susiję su visa Izraelio tautos istorija.
Žvelgiant į „Paskutinės vakarienės“ seniausią redakciją (Mk 14, 22-24) reikia pasakyti, kad jos autorius besąlygiškai norėjo susieti „Eucharistijos“ įsteigimą su žydų švenčiamomis Velykomis. Ši Morkaus mintis vienija krikščionybę su visais Senojo Testamento dvasiniais turtais. Jėzaus žodžiai pasakyti „Paskutinės vakarienės“ metu yra glaudžiai susiję su visa Izraelio tautos istorija, ypatingai su Sandoros auka ant Sinajaus kalno (Iš 24, 1-11), o taip pat su žydų švenčiamomis Velykomis.
Analizuojant eucharistinius tekstus reikia pasakyti, kad tiek sinoptikai tiek Paulius nėra prisirišę prie pažodinės „Paskutinės vakarienės“ eigos. Pats „Eucharistijos“ įsteigimo faktas yra aprašytas tarytum kažkokios žydiškos liturgijos nuotrupa. Nėra konkrečiai pasakyta koks gėrimas buvo taurėje. Bet tuometiniams Naujojo Testamento autoriams nebuvo tai svarbiausia. Šie dalykai yra antraeiliai. Anot evangelistų svarbiausia yra tai, jog Jėzus įsteigė „Eucharistijos“ sakramentą, kad Jis jį perdavė savo mokiniams ir kad jis yra išlikęs iki mūsų dienų kaip brangiausia Jėzaus palikta dovana žmonijai. Tačiau norint numalšinti savo smalsumą žvilgtelėkime į platesnį kontekstą.
3. Velykų šventė Jėzaus laikais
Taigi Jėzus švęsdamas savo „Paskutinę vakarienę“ žemėje rėmėsi žydų tradicija, kuri buvo plačiai išplitusi visoje Palestinoje ir netgi už jos ribų. Žydų puota kaip ir Velykos prasidėdavo nuo rankų plovimo simbolinio gesto. Paskui puotos vadovas (tėvas arba vyresnysis) į vyno taurę įpildavo vandens ir sukalbėdavo palaiminimo maldą, po to visi esantys gerdavo pirmąją taurę.
Po pirmosios taurės atnešdavo velykinius valgius: keptą avinėlį, dvi neraugintas duonas (hebr. mazzot), karčias žoles ir kompotą vadinamą haroseth, o taip pat actą. Visi tie patiekalai priminė sunkią Izraelio vaikų dalią Egipto nelaisvėje. Kada suvalgydavo karčiąsias žoles mirkant jas haroseth puota įgydavo anamnezinį charakterį ir skaitydavo iškilmingą Avinėlio istoriją (Iš 12). Vėliau pripildavo antrąją velykinę taurę vyno ir jauniausias iš esančiųjų užduodavo klausymus liečiančius šią ceremoniją. Vadovas skelbdavo išsamią velykinę haggadą, kuri aiškindavo šventės tikslą, o vėliau giedodavo „mažąjį Hallel“ (Ps 113-114). Po giedojimo išgerdavo antrąją velykinę taurę vyno, o po šitos puotos dalies pabaigoje nusiplaudavo rankas.
Paskui prasidėdavo tikroji puota, kurios pradžioje laimindavo duoną, vėliau ją laužydavo ir valgydavo, taip pat valgydavo velykinį avinėlį ir uždegdavo žvakes (Eucharistijos įsteigimo momentas). Tuomet po vakarienės paruošdavo ir laimindavo trečiąją taurę. Kai suvalgydavo vakarienę, puotos vadovas giedojo Birkat ha – Mazon, sudarytą iš įvairių palaiminimų (berakhot) vadinamą dėkojimu. Birkat ha – Mazon atitinka krikščionių pirmosios struktūros „Eucharistijos“ maldą. Kada išgerdavo trečiąją taurę (Eucharistijos įsteigimo momentas) giedodavo „mažąjį Hallel“ (Ps 115-118). Vėliau išgerdavo ketvirtąją taurę ir pabaigoje giedodavo „didįjį Hallel“ (Ps 136). Tuo būdu puota baigdavosi ir būdavo galima tinkamai pavalgyti. Prie šios Velykinės aukos prisidėdavo tas, kuris suvalgydavo bent nago didumo mėsos gabalėlį.
Yra prielaida, kad Jėzaus Kristaus duonos – kūnu ir vyno – krauju permainymas įvyko duonos palaiminimo metu prieš pradedant valgyti Velykų avinėlį. Kada sugiedojo „didįjį Hallel“ Jėzus su savo mokiniais patraukė į Alyvų sodą (Getsemanę) esantį ant vakarinio Alyvų kalno šlaito.
4. Pirmosios krikščionių bažnyčios Eucharistijos šventimas
Iki II a. nėra išsamių aprašymų kokiu būtent būdu pirmieji krikščionys šventė „Eucharistijos“ slėpinį. II a. dokumente Didache (9-10; 14, 1-3) kalbama apie „Eucharistijos“ šventimą, kurioje naudojo vyną ir duoną.
Taip pat II a. gyvenantis šv. Justinas kankinys savo Apologijoje aptaria „Eucharistijos“ šventimą tokiais žodžiais: „Vėliau prie vyresniojo broliai atneša duoną ir taurę pripiltą vyno ir vandens. [...] ne esantiems Eucharistijos puotoje diakonai duoną ir vyną su vandeniu atnešdavo jiems į namus“ [...]. šv. Justinas dialoge su Žydu Trifonu taip pat apibūdina „Eucharistiją“ kaip duonos ir vyno auką.
Iš viso to galima spręsti, jog kada yra kalbama apie „Eucharistijos“ šventimą visada asocijuojasi pirmųjų krikščionių Bažnyčios nariams Jėzaus buvimas jų tarpe kaip duonos ir vyno pavidalais.
5. Eucharistija – džiaugsmingas Jėzaus atėjimo laikas
Daug egzegetų laikosi nuomonės, jog šie Jėzaus žodžiai buvo pasakyti pačioje puotos pradžioje kada buvo geriama pirmoji taurė, o tik vėliau prasidėjo „Eucharistijos“ įsteigimas ką mums ir liudija šv. Lukas (22, 18). Jų nuomone šios eilutės informacija paskelbta po „Eucharistijos“ įsteigimo kaip liudija šv. Matas ir šv. Morkus nesiharmonizuoja nei su konsekracijos žodžių iškilumu, nei su momentiniu nuotaikos pakylėjimu.
Vis dėlto nepriklausomai nuo momento, kada šie žodžiai buvo ištarti, jų reikšmė pasilieka labai gili ir labai svarbi. Antai Jėzus aiškiai ir autentiškai patvirtina, kad tai yra Jo paskutinė akimirka žemėje. Šią tiesą Jis išreiškė metafora, kad jau negers „šito vynmedžio vaisiaus“, tai yra žemiško vyno, kuris sudarė tuometinės Palestinos paprastam gyventojui svarbią dalį kasdieninio valgio, kurį ką tik perkeitė (arba perkeis) į savo Kraują.
Taigi „Eucharistija“ yra taip pat džiaugsmingas Jėzaus atėjimo laukimas.
Tačiau pranašauja savo eschatologinį triumfą („iki tos dienos“) ir būsiančią savo mokinių garbę („su jumis“ – tik pas Mt). Taigi Tėvo karalystę Jėzus pristato simboliškai kaip eschatologinę puotą (plg. Iz 25, 6), kurioje Jis su savo mokiniais gers naują (gr. kainon) vyną, taigi vertą naujos tvarkos, naujos realybės, kuriuos „Eucharistija“ pralenkia, ir tampa jų simboliniais tikslais.
Iš šių žodžių galima spręsti, jog „Paskutinė vakarienė“ Jėzaus supratimu, kurią Jis įsteigė, yra ne tik slėpiniu primenančiu Jo mirtį ir aktualaus buvimo ženklą, bet taip pat džiaugsmingai skelbiančiu Jo paruzijos dieną.
Taigi „Eucharistija“ yra ne vien tik Jo tikrosios mirties skelbimas ir prisikėlimo išpažinimas, bet taip pat džiaugsmingas Jėzaus atėjimo laukimas.
