Petras ir jo draugai buvo apimti miego. Išbudę jie pamatė jo spindėjimą ir stovinčius šalia jo du vyrus.
Šiems tolstant, Petras kreipėsi į Jėzų: „Mokytojau, kaip gera mums čia! Padarykime tris palapines: vieną tau, kitą Mozei ir trečią Elijui“. Jis nesižinojo, ką kalbąs. Jam tai besakant, užėjo debesis ir uždengė juos. Jiems panyrant į debesį, mokiniai nusigando.
O iš debesies aidėjo balsas: „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“ Balsui nuskambėjus, Jėzus liko vienas.
O jie tylėjo ir tomis dienomis niekam nesakė apie savo regėjimą. (Lk 9, 28b–36)
Atsimainymas – „Šitas mano išrinktasis Sūnus, jo klausykite!“
„Atsimainymo“ scena turi labai glaudžias sąsajas su Mozės kopimu ant Sinajaus kalno (plg. Iš 24). Šiame aprašyme Dievas sudaro sandorą su Išrinktąja tauta. Iš tiesų tai yra esminis „Atsimainymo“ istorijos aiškinimo raktas. Skaitome: „Viešpaties šlovė apgaubė Sinajaus kalną, ir debesis jį dengė per šešias dienas“ (Iš 24, 16a).
„Jėzus pasiėmė Petrą, Joną ir Jokūbą ir užkopė į kalną...“ (Lk 9, 28b). Šį trejetą vėl sutinkame Alyvų kalno scenoje (plg. Mk 14, 33), Jėzui išgyvenant baimę Getsemanėje kaip kontrastą atsimainymui. Šiedu momentai neatskiriamai susiję tarpusavyje. Čia akyvaizdi sąsaja su Išėjimo knyga, kur Mozė kopdamas į klaną taip pat pasiima Aaroną, Nadabą ir Abihuʼą ir septyniasdešimt Izraelio seniūnų (plg. 24, 1).
Šventame Rašte „kalnas“ simbolizuoja ypatingą Dievo artumo vietą.
Šventame Rašte „kalnas“ simbolizuoja ypatingą Dievo artumo vietą. Jis kaip išsilaisvinimas iš kasdienybės, kaip kvėpavimas grynu kūrinijos oru. Kalnas atveria vaizdą į kūrinijos platybę ir grožį. Jis suteikia vidinę aukštumą ir leidžia suvokti Kūrėją.
Aprašytoje Išganymo istorijoje įžvelgiame kalbantį Dievą bei kančios patyrimą, kurio viršūnė yra Izaoko auka, avinėlio auka, bei ant Kalvarijos kalno paaukoto avinėlio auka. Mozė ir Elijas ant kalno gavo Dievo apreiškimą. Dabar jie kalbasi su tuo, kuris yra Dievo apreiškimas savo asmeniu.
„Besimeldžiant jo veido išvaizda visiškai pasikeitė, o drabužiai pasidarė skaisčiai balti“ (Lk 9, 29). „Atsimainymas“ yra maldos įvykis. Čia į pirmą planą iškyla tai, kas vyksta Jėzui kalbantis su Tėvu – gryna šviesa virstantis giliausias Jo būties persmelkimas Dievu. Tai, kas Jis yra savo giliausia esybe ir ką Petras mėgino išreikšti savo išpažinimu, šią akimirką tampa suvokiama ir jusliškai – Jėzaus būtis Dievo šviesoje, Jo kaip Dievo Sūnaus.
Čia išryškėja ryšys su Mozės pavidalu ir kartu skirtumas nuo jo: „Nulipęs nuo kalno su dviem Sandoros lentelėmis rankoje, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, jog buvo kalbėjęsis su Dievu“ (Iš 34, 29b). Kalbantis su Dievu, Dievo šviesa apšviečia jį ir padaro švytintį. Tačiau jis švyti, taip sakant, dėl iš išorės jį pasiekusio spindesio. Tuo tarpu Jėzus švyti iš vidaus, Jis ne tik gauna šviesą, bet ir pats yra „Šviesa iš Šviesos“.
Jėzus švyti iš vidaus, Jis ne tik gauna šviesą, bet ir pats yra „Šviesa iš Šviesos“.
„Ir štai pasirodė du vyrai, kurie kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas“ (Lk 9, 30). Tai, ką Prisikėlusysis mokiniams paaiškins pakeliui į Emausą, čia pasirodo regimu būdu. Vienintelis Lukas pasako apie ką du didieji Dievo liudytojai kalbėjosi su Jėzumi: „Jie pasirodė šlovėje ir kalbėjo apie Jėzaus išėjimą, būsiantį Jeruzalėje“ (Lk 9, 31).
Jų pokalbio tema: kryžius, plačiau suprantamas kaip Jėzaus Išėjimas, kurio vieta turėjo būti Jeruzalė. Jėzaus kryžius yra Išėjimas, išžengimas iš šio gyvenimo, perėjimas per kančios „Raudonąją jūrą“ ir įžengimas į šlovę, į kurią įsispaudusios visam laikui lieka Jo žaizdų žymės.