Ji pašlovins mane, nes ims iš to, kas màno, ir jums tai paskelbs. Visa, ką Tėvas turi, yra ir mano, todėl aš pasakiau, kad ji ims iš to, kas mano, ir jums tai paskelbs. (Jn 16,12-15)
Užtarėjas teismo metu
Evangelijoje pagal Joną „Atsisveikinimo kalbose“ penki pasisakymai apie Parakletą (Jn 14, 16; 14, 26; 15, 26; 16, 7-11; 16, 12-15) egzegezei iškelia nemažus sunkumus. Kodėl Dvasia tik čia yra vadinama Parakletu ir „Tiesos Dvasia“, o ne ir kitose evangelijos vietose, kur apie ją kalbama? Ar šių dviejų titulų ryšys yra pirmykštis? Tiek vienas tiek kitas, neskaitant Jono raštų, yra Naujajame Testamente arba Senajame.
Ar autorius čia buvo perėmęs vieną ar netgi dvi pirmykštei krikščionybei svetimas tradicijas? Ar nėra tarpusavyje nesuderinamas dalykas, jei Parakletas iš vienos pusės yra kaip veikiantis ir valdantis asmuo, o iš kitos pusės vaizduojamas kaip nematomoji jėga, kuri yra duodama ir priimama?
Jeigu Parakletas kalbos istorijos požiūriu turi būti suprantamas kaip „užtarėjas prieš teismą“, tai kodėl jis mūsų posakiuose nepasirodo toksai? Yra suprantama, kad Parakletas beatsiskiriantį Jėzų pakeičia ir pavaduoja, tačiau kodėl jis savo mokinių nepalieka našlaičiais, bet vėl pas juos ateina, juose gyvena ir jiems apsireiškia?
Teisiųjų užtarėjai
Kai kurie iš šių sunkumų išsisprendžia, jei jie yra palyginami su religijos istorijos minčių ir vaizdinių fonu. Po tam tikrų tyrinėjimų vargu ar begalima abejoti, kad šis fonas, kurį mums paliko Dvylikos Patriarchų Testamentas, Henocho, Jubiliejaus knygos ir Kumrano raštai. Šiuose raštuose patriarchai, pranašai ir mokytojai, angelai ir dvasios išeina į areną kaip teisiųjų užtarėjai ir meldėjai už juos prieš Dievą. Jie veikia kaip liudytojai ir skundėjai teisės kovoje tarp Dievo ir pasaulio, kovoje tarp tiesos ir melo, šviesos ir tamsybių. Šie užtarėjai yra taip pat dieviškos tiesos padėjėjai, palydovai ir tarpininkai jiems patikėtiems.
Minėtuose raštuose įsakmiai minimos „tiesos dvasios“ ir „tiesos dvasia“. Ši pastaroji gali būti laikoma kaip žmogaus viduje esanti jėga, kaip Dievo Dvasia ir Šventoji Dvasia. Tačiau ji gali taip pat pasirodyti kaip šviesos kunigaikštis, Mykolas, Izraelio užtarėjas ir angelas sargas. Jam priešpriešoje stovi tamsybių Beliaras ir Belialas – „neteisumo ir klaidos dvasia“. Taip pat ir ši dvasia gali būti suvokiama kaip žmogaus viduje esanti galimybė, piktas žmogaus širdies palinkimas. Šioje aplinkoje nejaučiama sunkumų tą pačią jėgą įsivaizduoti personaliai kaip jėgą veikiančią žmogaus viduje.
Jonas, norėdamas savo nuosavas mintis išreikšti, mąsto apokaliptinio pasaulėvaizdžio vaizdiniais ir operuoja jo pažiūrų formomis
Apokaliptinis arkangelas Mykolas
Jono posakiai yra labiau suprantami atsižvelgiant į šį foną. Tačiau yra aišku, kad autorius, norėdamas savo nuosavas mintis išreikšti, mąsto apokaliptinio pasaulėvaizdžio vaizdiniais ir operuoja jo pažiūrų formomis, bei per jas įgyvendina savo tikslus. Jų pagalba jis naujai aiškina „Šventąją Dvasią“ ir ją perkelia į tolimesnę erdvę. Kartu, tačiau jis išeidamas iš atsisveikinimo kalbų ir tuo būdu iš po velykinio išeities taško aiškina jam patikėtas apokaliptinio pasaulio pažiūras ir joms priduoda naują turinį. Dėl to niekas mūsų neperkalbės tikėti, kad tiesos dvasioje minėtuose mūsų posakiuose dar vis tebestovi prieš mus arkangelas Mykolas. Priešingai yra aišku, kad ši Dvasia yra griežtai dieviška tikrovė. Tiesos Dvasia ketvirtoje evangelijoje ir atsisveikinimo kalboje gali būti tik ši tikrovė.
Jėzus tiesos tarpininkas
Ką pasako šie posakiai atsisveikinimo kalbų ir visos ketvirtosios evangelijos rėmuose? Jėzus iki šiol buvo savo mokinių Parakletas, jų padėjėjas jiems priešingo pasaulio akivaizdoje, jų vadovas ir tiesos tarpininkas (Jn 10, 1-15. 25-30; 17, 6-12). Tačiau jų tikėjimas nebuvo tobulas. Mokiniai nesiveržė prie dieviškos Jėzaus įsūnystės ir Jo vienybės su Tėvu (14, 1-11). Jie laikėsi įsikibę prie Jėzaus apsireiškimo šiame pasaulyje ir jo galybės šiame pasaulyje pasirodymo (14, 22).
Mokinių tikėjimas turėjo būti sukrėstas, kuomet iš šio matomo pasaulio buvo „atimtas“ Jėzus.
Dėl to mokinių tikėjimas turėjo būti sukrėstas, kuomet iš šio matomo pasaulio buvo „atimtas“ Jėzus. Mokiniai turėjo suprasti, kad tikėti tai reiškia – „gyventi neužsitikrinus šio pasaulio atžvilgiu nematomais ir nedisponuojamais dalykais“ (20, 29). Mokiniai Jėzaus mirtį privalo suprasti kaip sugrįžimą iš kūniškos būties stovio į jam priklausančią Dievo sūnaus šlovę (13, 31; 14, 28; 16, 5. 28; 17, 4).
Šioje padėtyje ir šiame varge jų žmogiškosios jėgos atsisakys. Dabar nei ankščiau, mokiniams dar labiau reikalinga Dievo pagalba šitame pasaulyje, nei Dvasios atsiuntimo (3, 6; 4, 23; 6, 62; 7, 37-39). Jėzus pažadės mokiniams Parakletą kaip padėjėją ir užtarėją. Tačiau šis Parakletas šioje žemiškoje būtyje nebėra matomas nei turimas savo dispozicijoje. Jis tegali būti matomas ir patiriamas tikėjime. Tačiau jis yra čia iš tikrųjų ir pastoviai, mokiniuose ir prie mokinių ir šį tikėjimą į savo išganomąjį čia buvimą žadins ir saugos. Tuo būdu jis pasirodys kaip padėjėjas ir užtarėjas jų žemiškame silpnume.
Jis gali būti matomas ir patiriamas tik tikėjimu
Parakletas yra Tiesos Dvasia. Jono evangelijoje tiesa yra atskleista Tėvo ir Sūnaus tikrovė. Jėzus šią tikrovę atidengė kaip pirmasis Parekletas. Antrasis Parakletas negali atnešti jokio naujo apreiškimo, tik primindamas ir nurodydamas prasmę ir jau įvykusį dieviškos tikrovės apreiškimą, jį užbaigti. Tarp Jėzaus ir Dvasios nėra jokio santykių nutraukimo. Be to, pats Dievas yra Dvasia (2, 24). Tuo būdu Tėvas ir Sūnus yra pasaulyje jau dabar. Tiesos Dvasia turi uždavinį šį nematomą Tėvo ir Sūnaus buvimą patikimai tikėjime padaryti pajuntamą. Tuo būdu išsisprendžia Jn 14, 16-23 eilučių mįslė. Žemiškasis Jėzus išeina. Mokiniai turi nuo Jo atsiskirti, tačiau Tiesos Dvasia jiems parodys, kad Jėzus yra Tėvo Sūnus. Tada jie tikėdami matys, kad Jėzus po savo pasišalinimo Tėvuje ir su Tėvu visada čia ir dar yra. Tuo būdu Dvasioje kartu su Tėvu Jėzus vėl pas juos ateis, jų nepaliks našlaičiais šiame pasaulyje. Per Dvasią Jis jiems atskleis, kad Jis kartu su Tėvu mylėdamas gyvens jų širdyse.
Jis yra kaltintojas ir liudytojas
Parakletas yra taip pat teisės kovoje tarp Dievo ir pasaulio liudytojas ir kaltintojas. Ši kova tęsiasi ištisai per visą evangeliją, o Jėzaus pasmerkime ir egzekucijoje pasiekia aukščiausią savo tašką. Jau žemiškasis Jėzus paliudijo visam pasauliui apie Dievo tikrovę, ir pasaulis prisiėmė sau pasmerkimo nuosprendį, kai jis šį Jėzaus liudijimą atmetė. Po Jėzaus įžengimo pas Tėvą Parakletas toliau tęsia Jėzaus liudijimą. Tačiau jis kaip toks pasaulio akims yra neapčiuopiamas žemiškoje erdvėje. Jis veikia mokiniuose ir per juos. Jo liudijimas mokinių yra skleidžiamas visame pasaulyje. Tam jie ir yra siųsti (13, 16. 20; 15, 27; 17, 20).
Tuo būdu Parakletas yra Dievo jėga ir Dievo buvimas čia, kuris veikia apaštališkame bendruomenės skelbime. Jame mokiniai liudija apie tą, ką jie bendraudami su Jėzumi buvo matę ir girdėję (15, 27). Ir per juos Dvasia liudija (15, 26), kai ji mokinių atsiminimą paremia, grynina, atbaigia ir aiškina (2, 22; 7, 39; 12, 16; 14, 26). Glaustoje kalboje Jn 16, 8-11 iškeliamos šio liudijimo pagrindinės mintys. Jis pasmerkia pasaulio netikėjimą. Jis parodo Teisę ir Jėzaus reikalavimus, kai jis skelbia Jo prisikėlimą ir įžengimą pas Tėvą. Jis paskelbia Dievo nuosprendį šio pasaulio kunigaikščiams, kurie reiškia savo pretenzijas į valdžią dėl Jėzaus paaukštinimo „mesijiniu karaliumi“ (12, 31). Šis liudijimas duodamas visam pasauliui, bet yra patiriamas tik tikinčiųjų liudijimo dėka ir išganymo jėga.
Parakletas be jokios abejonės pasirodo kaip trečioji Dievo asmens figūra, kuri kartu su Tėvu ir Sūnumi yra vienas Dievas.
Jis yra Dievo asmens trečioji figūra
Posakiai apie Parakletą nurodo jų galutinį gylį. Galingais kontūrais jie apibrėžia Parakleto figūrą, kaip veikiantį asmenį, kaip apokaliptinėje raštijoje buvo charakterizuojamas arkangelas Mykolas. Jie aiškiai skiria jį nuo Tėvo ir Sūnaus, ir su vienoda galia stato jį šalia Tėvo ir Sūnaus. Kitas Parakletas yra Tėvo ir Sūnaus duodamas ir siunčiamas, kaip ir Sūnus buvo Tėvo siunčiamas. Jis išeina iš Tėvo kaip ir Sūnus. Kaip ir Sūnus, jis nekalba pats iš savęs. Tiesos Dvasia kalba iš Sūnaus, kaip ir Sūnus kalba iš Tėvo. Kaip ir Sūnus skelbia tik tai, ką Jis girdi iš Tėvo, kaip ir Dvasia skelbia tik tai ką girdi iš Sūnaus. Dvasios liudijimas kyla iš Sūnaus tikrovės, kaip ir Sūnaus liudijimas iš Tėvo tikrovės. Dėl to šis Dvasios liudijimas pašlovina Sūnų, kaip ir Sūnaus liudijimas nušviečia Tėvą. Kaip Sūnus gyvena savo mokiniuose ir juose veikia, taip ir Dvasia jau dabar veikia juose. Tuo būdu antrasis Parakletas be jokios abejonės pasirodo kaip trečioji Dievo asmens figūra, kuri kartu su Tėvu ir Sūnumi yra vienas Dievas. Šiame Paraklete eschatologinis apreiškimas apie Dievo tikrovę yra užbaigtas. Jis pats jį užbaigė mūsų autoriaus liudijimu.
Jis yra užtarėjas danguje ir užtarėjas žemėje
Pabaigai tegul bus nurodyta, kad Jėzus 1 Jn 2, 1 yra vadinamas Parakletu, kuris mus užtardamas įžengia pas Tėvą. Kaip dangiškasis Parakletas jis veikia ir Jn 14, 16 ir imant iš esmės taip pat ir visoje „Aukščiausiojo kunigo maldoje“. Šis Parakleto sudvejinimas po Velykų neturi mūsų nustebinti. Taip pat ir apokaliptinėje raštijoje yra užtarėjas danguje ir užtarėjas žemėje. Jono evangelijoje, kaip matėme Parakletas, įsikūnija kaip padedantis Dievo buvimas žemiškoje mūsų būtyje. Jis reiškia, kad Jėzus ant kryžiaus mus atpirko ir jo išganymo darbas pas Tėvą yra sudabartinamas.
