Ir jis ėmė juos mokyti, jog reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų. Jis tai kalbėjo visiškai atvirai. Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti. Jėzus atsigręžęs pažiūrėjo į mokinius ir subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!“
Pasišaukęs minią ir savo mokinius, Jėzus prabilo: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės. (MK 8, 27 - 35)
Tikėjimo išpažinimas
Visose trijose sinoptinėse evangelijose išryškinantis Jėzaus žemiškąją veiklą įvykis yra mokiniams užduotas klausimas – „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“
Ir tuo pačiu „Dvylikos“ vardu apaštalo Petro tikėjimo deklaracija – „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“, kuri kardinaliai skiriasi nuo „žmonių“ ar „minios“ nuomonės (plg. Mk 8, 27; Lk 9, 18).
Petro tikėjimo deklaracija – „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“, kardinaliai skiriasi nuo „žmonių“ nuomonės.
„Tikėjimo išpažinimas“ į vieną Dievą, Izraelyje yra sandoros su Juo patvirtinimas (plg. Iš 24, 3. 7) ir kaip nuolat pasiliekanti pareiga, užantspauduota žodžiais „Klausyk, Izraeli“ (plg. Įst 6, 4). Jis įgauna jo išganomųjų darbų išraišką, garbinamose kulto apeigose ir savo neištikimybės pripažinime.
Pavienis izraelitas taip pat išpažįsta šį tikėjimą atnešdamas savo dovanas (plg. Įst 26, 5-10), aukodamas dėkingumo aukas už patirtą pagalbą, laisvai sukurtuose dėkingumo himnuose. Vėlyvesniajame žydų gyvenime „schema jod“ tampa du kartus per dieną recituojamo tikėjimo išpažinimo formulė. Diasporoje tikėjimo išpažinimas buvo tarnavimo vienam tikrajam Dievui skiriamasis ženklas ir suburiantis šaukinys tarp pagonių. Tikėjimo išpažinimas stipriau pasireiškia ir kaltės išpažinime.
Naujajame Testamente tęsiama ši šlovinamoji tikėjimo išpažinimo tradicija (plg. Lk 1, 46 iki 55. 68-79). Jėzus tuo reikalu kreipiasi į savo Tėvą (Mt 11, 25) ir ta pačia prasme savo mokinius moko „Tėve mūsų“ maldos.
„Tikėjimo išpažinimas“ į vieną Dievą, Izraelyje yra sandoros su Juo patvirtinimas.
Naujas dalykas yra tikėjimo išpažinimas į Jėzų (Lk 12, 8), kuris yra reikalingas išganymui ir pirmykštėje bažnyčioje tapo krikšto tikėjimo išpažinimu (Rom 10, 9). Kristaus išpažinimas atsispindi daugelyje kristologinių titulų pavadinimų bei Kristui skirtų himnų. Šalia to, Kristaus išpažinimas sparčiai išryškėja autentiškuose Kristaus išpažinimo aktuose, tikėjimo ir nuodėmių išpažinimuose.
Evangelistai kaip įvykio vietą nurodo Pilypo Cezarėjos apylinkes, Erodo Didžiojo įsteigtąją „Pano“ šventyklą (šiuo metu Banjas), stovėjusią prie Jordano šaltinių. Vėliau šią vietovę Erodas pavertė savo valdomos srities sostine ir pavadino Cezario Augusto bei savo vardu.
Tradicijoje ši scena susijungė su vieta, kurioje virš Jordano vandenų yra išsikišusi uolinė siena, kuri įspūdingai iliustruoja žodžius apie uolą. Morkus bei Lukas, sava teologine kalba kreipia mūsų dėmesį į įvykio vietą.
Pasak Morkaus, Jėzus klausimą ištaria būdamas „kelyje“. Aišku kad kelias, apie kurį kalbama, veda į Jeruzalę. Kelionė „į Pilypo Cezarėjos apylinkes“ (Mk 8, 27) suprantama kaip kopimo į Jeruzalę, į išganymo istorijos centrą, kurioje turėjo išsipildyti Jėzaus kryžiaus kančios bei prisikėlimo slėpinys, kuriame po šių įvykių gimė Bažnyčia. Petro išpažinimas ir vėlesni Jėzaus ištarti žodžiai yra šio kelio pradžia.
Petro išpažinimas yra tampriai susietas su maldos įvykiu. Lukas sąmoningai pradeda pasakoti istoriją: „Kartą, kai Jėzus nuošaliai vienas meldėsi, su juo buvo ir mokiniai“ (Lk 9, 18). Mokiniai įkomponuojami į Jėzaus vienumą, į tik Jam rezervuotą artumą kartu su Tėvu.
Jiems leidžiama Jį pamatyti kaip tą, kuris kalbasi su Tėvu Jo savastyje, Jo sūniškoje būtyje, iš kurios kyla visi jo žodžiai, darbai ir stebuklai. Jiems leidžiama pamatyti tai, ko „žmonės“ nemato, ir iš šio matymo gimsta žmonių „nuomonę“ pranokstantis pažinimas. Iš šio matymo gimsta jų tikėjimas, jų išpažinimas, ant šio pamato gimsta Bažnyčia, kurios regimoji galva yra Jėzus Kristus.
