Kai viską išleido, toje šalyje kilo baisus badas, ir jis pradėjo stokoti. Tada nuėjo pas vieną šalies gyventoją ir stojo jam tarnauti. Tasai jį pasiuntė į laukus kiaulių ganyti. Jis geidė prikimšti pilvą bent ankščių jovalo, kurį ėdė kiaulės, tačiau nė to jam neduodavo. Tada susimąstė ir tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių apsčiai turi duonos, o aš čia mirštu iš bado! Kelsiuos, eisiu pas tėvą ir sakysiu: Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane bent samdiniu!’ Jis pasiryžo ir iškeliavo pas tėvą.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo.
Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...’ Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis.
Tuo metu vyresnysis sūnus buvo laukuose. Eidamas namo ir prisiartinęs prie sodybos, išgirdo muziką ir šokius. Jis pasišaukė tarną ir paklausė, kas čia dedasi. Tas jam atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, tai tėvas liepė papjauti nupenėtą veršį, kad sulaukė jo sveiko’. Tada šis supyko ir nenorėjo eiti namo. Tėvas išėjęs pradėjo vadinti jį vidun. O jis atkirto tėvui: ‘Štai jau tiek metų tau tarnauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, o tu man nė karto nesi davęs nė ožiuko pasilinksminti su draugais. Bet vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį’. Tėvas atsakė: ‘Vaikeli, tu visuomet su manimi, ir visa, kas mano, yra ir tavo. Bet reikėjo puotauti bei linksmintis, nes tavo brolis buvo miręs ir vėl atgijo, buvo žuvęs ir atsirado’“.
Paklydėlis sūnus
Šio sekmadienio evangelijos fragmentas turi sąšauką su penkiolikto skyriaus pradžia: „O fariziejai ir Rašto aiškintojai murmėdavo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo“. Tuomet Jėzus pasakė jiems palyginimą“ (Lk 15, 2-3).
Pirmoje skaitinio dalyje aprašomas jaunesnysis sūnus, antroje – vyresnysis. Iš esmės, tai yra „dviejų palaidūnų sūnų palyginimas“, nes kada Tėvas atranda jaunesnįjį sūnų, žūsta vyresnysis sūnus. Išryškėja du kontrastai: pirmasis – nuo atsitolinimo iki suartėjimo (nuo separacijos iki komunijos), antrasis – nuo artumo iki svetimumo.
Pagrindinis šio palyginimo personažas nėra nė vienas iš sūnų, tačiau tėvas, per kurį išryškėja dangiškojo Tėvo paveikslas.
Pagrindinis šio palyginimo personažas nėra nė vienas iš sūnų, tačiau tėvas, per kurį išryškėja dangiškojo Tėvo paveikslas. Centrinė fragmento vieta yra grįžtančio jaunesniojo sūnaus sutikimas: „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo, puolė ant kaklo ir pabučiavo. O sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi...’ Bet tėvas įsakė tarnams: ‘Kuo greičiau atneškite geriausią drabužį ir apvilkite jį. Užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas! Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado’. Ir jie pradėjo linksmintis“ (Lk 15, 20b-24).
Palyginime apie paklydėlį sūnų nuo pat pradžių dominuoja tėvas. Čia žodis „tėvas“ yra pavartotas dvylika kartų, kuris siunčia mus į turtingą biblijos skaičių simboliką. Panašiai dviejuose ankstesniuose palyginimuose pagrindiniai personažai nėra nei avelė, nei drachma, bet ganytojas ir moteris. Dėmesį koncentruoja ne avelės ar monetos praradimas, bet jų šeimininkų reakcija – ieškojimas ir suradimas.
„Jam dar toli esant, jo tėvas pamatė jį ir buvo gailesčio sujudintas“ (Lk 15, 20b; pažodžiui: „buvo sujaudintas iki pat gelmių“). Kaip Samarietis „pamatęs jį buvo gailesčio sujudintas“ (Lk 10, 33). Abiejuose tekstuose yra pavartotas tas pats graikiškas žodis esplanchnísthē, kilęs iš veiksmažodžio splanchnídzomai (reikšmės: „1. jausti: gailestingumą, gailingumą, gailestį; 2. gailėtis (ko nors), užjausti (ką nors); 3. jaudintis (dėl ko nors); 4. užjausti (ką nors); 5. buvo: pajudintas (išjudintas, sujaudintas, sukrėstas) net iki vidurių, t. y. užuojautos gestas; 6. pasigailėti, susimilti“). Įdomu tai, kad šis žodis Naujame Testamente taip pat pavartotas dvylika kartų.
Matome dar vieną analogiją su palyginimu apie gailestingąjį Samarietį. Lukas išvardina septynis gailestingus Samariečio darbus (Lk 10, 33-34), mūsų fragmente jų taip pat yra septyni:
- atneškite geriausią drabužį;
- apvilkite jį;
- užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas;
- atveskite nupenėtą veršį;
- papjaukite;
- puotaukime;
- linksminkimės.
„Septynetas“ Biblijoje ir judaizme reiškia pilnatvę ir tobulybę. Tėvas sūnui atiduoda viską – ir netgi daugiau: drabužis turi būti geriausias (pažodžiui: „pirmasis“). Sutikti sūnų yra per maža – reikia užmauti ant piršto žiedą (vertės ir valdžios ženklas). Vietoj sandalų puošni ir prabangi avalynė (gr. hypodēmata), kurią nešiojo ypatingomis progomis žymūs asmenys. Neužtenka ožiuko – papjauna nupenėtą veršį, kurį augino ilgus mėnesius didelei šventei. Be pokylio – surengia puotą su muzika ir šokiais.
Tėvas sūnui atiduoda viską – ir netgi daugiau.
Ar galime stebėtis vyresniuoju sūnumi, kad „supyko ir nenorėjo eiti namo“ (Lk 15, 28)?
Tačiau tėvo elgesys pabrėžia, kad sūnus visuomet lieka jo sūnumi: „juk šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15, 24).
