Linas Šipavičius: Sekmadienio Evangelija. Pašlovintas Dievas...

Judui Iskarijotui pasišalinus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas, ir Dievas pašlovintas per jį. O jeigu Dievas pašlovintas per jį, tai Dievas pašlovins jį pas save, bematant jį pašlovins.
Linas Šipavičius
Linas Šipavičius / Asm. arch.

Vaikeliai, aš jau nebeilgai būsiu su jumis.

Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“. (Jn 13, 31–35)

Pašlovintas Dievas...

Ši evangelinė pastraipa perteikia Jėzaus Kristaus žemiškosios egzistencijos slėpinį, kuris paaiškina artėjančios Jo kančios prasmę. Ji koncentruojasi į tarnystės ir nesavanaudiškos meilės išraišką.

Tarp Judo išdavystės bei Jėzaus pranašystės apie Petro išsižadėjimą sinoptikai įterpia Eucharistijos įsteigimą. Tačiau evangelistas Jonas pakeičia šį aprašymą tarpusavio meilės įsakymu. Tuo būdu pabrėžia, kad „Paskutinė vakarienė“ nebuvo vien tik įprastas ritualas, tačiau konkrečios meilės išraiška, kokia Jėzus pamilo Judą ir Petrą, ir bet kurį, kas juose save atpažįsta. Apaštalų vakarienė primena pokylį Betanijoje, kuomet buvo iš numirusių prikeltas Lozorius (Jn 12, 1). Kojų plovimas primena Mortos tarnystę, o Judui paduotas kąsnis – Marijos meilę.

Kuomet Judas pasišalino į nakties tamsą, Jėzus pasiliko tarp savųjų, kuriuos pamilo iki galo. Tuomet prasidėjo „šlovinimo valanda“. Kaip suprasti „šlovinimo“ sąvoką?

Septuaginta vartoja graikišką žodį doxa tapatindama jį su hebrajiškuoju kābōd. Šis daiktavardis žymi „šlovės“ sąvoką ir yra kilęs iš kamieno kbd – „turėti svorį“. Jis reiškia tai, „kas yra sunkus, svarus, imponuoja, sudaro įspūdį kaip turtingumas, prabanga, arba galybė“. Iš čia išsivystė „garbės“ arba „garso“ (t. y. pagarsėjimo) sąvokos. Gerbti reiškia pripažinti kokio nors asmens įtaką, valdžią ar autoritetą. Tai, kas kitam sudaro įspūdį, yra jo kābōd. Sandoros skrynia yra Izraelio šlovė, Jahvė yra pamaldžių izraelitų (Ps 3, 4) arba Izraelio šlovė (Jer 2, 2). Libano šlovė yra galingi jo kedrų miškai (Iz 35, 2).

Jahvės šlovė yra spinduliuojanti, save apreiškianti jo galybė ir šventumas.

Dievo kābōd yra tai kas sukuria Dievo didybės išvaizdą ir žmogų priverčia su pagarba jo bijoti. Pagal izraelitų sampratą pirmiausia tai yra Dievo galybė ir jo šventumas, kadangi daugumoje Senojo Testamento vietų Dievo šlovė faktiškai yra surišta su Jo galybe ar šventumu. Jahvės šlovė yra spinduliuojanti, save apreiškianti jo galybė ir šventumas. Pagal tai kaip šis spinduliavimas arba pati Dievo galybė yra pabrėžiama, taip suvokiama yra ir šlovė kaip apraiškos forma arba kaip galingo ir švento Dievo savybė.

Jahvės „šlovė“ kaip apraiškos forma yra šviečiantis fenomenas. Jis pasireiškia debesyje ir šviečia kaip ugnis Sinajuje. Dievo šlovė dykumoje apsireiškia debesyje, tačiau įprastai matoma padangtėje, o taip pat šventykloje. Jei Dievo šlovės yra pripildyta palapinė ar šventykla, nei vienas į ją negali įeiti. Savo vizijoje Ezekielis mato Jahvės šlovę kaip spindinčią ugnį, kurią jis, tiesa, mato „dvasioje“, arba „Jahvės rankos“ įtakoje.

Dievo savybė kaip „Viešpaties šlovė“ dažniausiai sietina su Viešpaties galybe ir šventumu. Jahvė yra „šlovės karalius“, jis yra stiprusis, karžygys, didvyris kovoje. „Viešpaties šlovės“ balsas yra griaustinis. Šlovė – yra Jahvės galybė, kuri pripildo visą žemę, ji yra jo rankų darbas, savo galybę ji apreiškia sukūrime, stebukluose, kurie daromi Izraeliui, vykdant savo viešpatavimą ir teisingumą visoms tautoms ir visame pasaulyje.

Izraelio nuodėmės reiškia priešinimąsi „šlovei“, t. y. Dievo šventumui. Jo šlovės, jo šventumo, per kurį jis yra visiškai kitoks, jis negali perduoti niekam. Todėl tos tautos, kurios niekina Jahvę, turės bijoti jo vardo arba jo šlovės, kada jis pasirodys kaip teisėjas. Pranašai skelbė karališkosios Jahvės galybės apsireiškimą kaip jo šlovės spinduliavimą. Ši šlovė suspindės virš Siono ir visos tautos, kurios ankščiau nepažinojo jo vardo ar jo šlovės, galės jį matyti. Galbūt šie išsireiškimai yra Ezekielio samprotavimų aidas, tačiau čia nebegalvojama apie spindesį, o apie Jahvės šlovę. Tas pats galioja ir išsireiškimams „tavo vardo šlovė“ arba „tavo šlovės vardas“. Jie reiškia pačią Jahvės šlovę.

Naujasis Testamentas perima Senojo Testamento vaizdinius.

Naujasis Testamentas perima Senojo Testamento vaizdinius. Septuagintoje bei Senojo Testamento apokrifiniuose raštuose doxa suprantama kaip Dievo „šlovė“. Pasaulietiškoje vartosenoje doxa reiškia „nuomonę, filosofinę mokymo sentenciją, gerą šūkį, garbę“. Filonas Aleksandrietis ir graikų gnostikai doxa naudoja hebrajų kalbos kābōd prasme. Kai kurie magiškieji papirusai – „galybės, spindesio, šviesos“ prasme. Naujame Testamente šalia „garbės“ ir „pasklidusio garso“, doxa turi ir „prabangos“, o taip pat „spindesio“ prasmę. Kuomet pasirodo dangiškos būtybės pirmoje eilėje jos skleidžia šviesą atspindinčius spindulius.

„Atiduoti Dievui garbę“, reiškia pripažinti Dievo galybę ir šlovę, tą pačią prasmę turi skaitlingos Naujojo Testamento doksologijos. Pabaigos veiksmažodis yra ne „teesie“, o „yra“, nors lietuviški vertimai sufleruoja kai ką kita:

„Jei kas kalba, tekalba kaip Dievo žodžius; jei kas tarnauja, tegul tarnauja kaip Dievo apdovanotas jėgomis, kad visuose dalykuose per Jėzų Kristų būtų šlovė Dievui. Jam garbė ir valdžia per amžių amžius! Amen“ (1 Pt 4, 11).

Pažodiškai verstume: „Jei kas kalba, [tekalba] kaip Dievo žodžius! Jei kas tarnauja, [tetarnauja] kaip iš [visos] jėgos, kurią Dievas teikia, kad visais [atžvilgiais] Dievas būtų šlovinamas per Jėzų Kristų, kuriam yra šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen“ (1 Pt 4, 11).

Paprastai „šlovė“ yra Dievo galybė, o Kristaus šlovė į išganymą vedanti jėga. Kaip ir Sename Testamente Dievo „šlovė“ yra dieviškos galybės spinduliavimas ir jis gali būti vaizduojamas: (1) kaip Dievo pasirodymas, (2) kaip Dievo apsireiškimas ir (3) kaip pasidalinimas su žmonėmis.

Kaip Dievo pasirodymo forma – Dievo šlovė yra šviesa. Jonas mato dangiškąją šventyklą kuri „buvo pripildyta Dievo šlovės ir galybės“ ir „niekas nebegalėjo įeiti į šventyklą“. Šventasis miestas buvo išpuoštas „Dievo šlove. Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas“ (Apr 21, 11). Kartu su angelais pasirodo dangiška šviesa, Viešpaties šlovės šviesa:

„Paskui aš išvydau kitą angelą, nužengiantį iš dangaus ir turintį didžią galybę. Žemė nušvito nuo jo skaistumo“ (Apd 18, 1).

Pažodiškai verstume: „Po to pamačiau kitą angelą, nusileidžiantį iš dangaus, turintį didelę valdžią, ir žemė buvo apšviesta nuo jo šlovės“ (Apd 18, 1).

Apreiškiančioji Dievo galybė yra „šlovė“ doksologijose. Tėvo arba Dievo „šlovė“ yra karališkoji Dievo valdžia (plg. Ps 29, 3 Hen 25, 7). Kaip Dievas yra šlovės Dievas arba šlovės Viešpats, taip pat ir prisikėlęs Kristus:

„Mes skelbiame slėpiningą ir paslėptą Dievo išmintį, kurią Dievas yra nuo amžių paskyręs mums išaukštinti. Jos nepažino jokie šio pasaulio valdovai, nes, jei būtų pažinę, nebūtų šlovės Viešpaties nukryžiavę“ (1 Kor 2, 7-8).

Kristus pasirodo Steponui „Dievo šlovėje“ (Apd 7, 55). Kaip Žmogaus Sūnus jis ateis Tėvo šlovėje arba su didele savo šlove, tai reiškia: pilname savo Tėvo galybės ir savosios karališkosios valdžios išsiskleidime, kai jis kaip teisėjas sėsis į karališkąjį sostą (Iz 22, 23; plg. Hen 55, 4; 61, 8).

„Šlovė“ į kurią Kristus per savo kančias įeina, yra apsireiškianti karališkoji valdžia, kurią dalinasi su savo Tėvu, ir kuri apsireikš pasaulio pabaigoje.

„Šlovė“ į kurią Kristus per savo kančias įeina, yra apsireiškianti karališkoji valdžia, kurią dalinasi su savo Tėvu, ir kuri apsireikš pasaulio pabaigoje. Tuo būdu šlovė įgauna eschatologinį charakterį, kuris hebrajiškuose Senojo Testamento raštuose pasitaiko retai (Iz 60, 1-3; 62, 1; 66, 18), tačiau dažniau, graikiškose knygose (Bar 4, 24. 37; 5, 1. 9) ir Senojo Testamento apokrifuose (Hen 25, 7; 50, 1; 55, 4; 61, 8; 62, 5. 15; 69, 27. 29).

Savo karališkąją valdžią, kuri kartu yra ir Tėvo valdžia, Jėzus kaip Mesijas ateityje ją atskleis. Kaip Logos jis turėjo „šlovę“, tai yra: dievišką valdžią, dievišką prigimtį pas savo Tėvą, nuo pasaulio pradžios ir tam tikromis progomis ją apreiškė pranašams. Po jo įsikūnijimo, tie kurie į jį tiki, šią „šlovę“ yra regėję. Savo „šlovę“ įkūnijęs Logos‘as apreiškė save per dievišką–žmogišką prigimtį, gausiuose savo stebukluose ir visoje savo žemiškoje veikloje.

Visų pirma, savanoriška jo mirtis, jo paties ir jo Tėvo pašlovinimas, kadangi jo mirtis ir išaukštinimas, per jį visus veda ir tikintiems teikia dievišką gyvenimą, yra puikiausias jo šlovės liudininkas. Kaip tik todėl, kad išganymą nešanti mirtis ir Kristaus prisikėlimas reiškia jo paties ir jo Tėvo pašlovinimą ir yra suprantama, kad jo šlovė, nors ji ir dabar jau yra apsireiškusi, tačiau yra nurodoma kaip ateities dalykas.

Kristaus tarnas privalo savo Viešpatį sekti iki mirties. Savaime aišku, kaip Kristus per savo mirtį yra įėjęs į savo „šlovę“, taip bus išaukštintas ir jo tarnas. Ši „šlovė“ kai kuriose vietose vaizduojama kaip dangiškoji šviesa: „Tuomet teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje“ (Mt 13, 43a), arba kaip dalyvavimas karališkoje Dievo ar Kristaus valdžioje.

Paprastai ši „šlovė“ yra tvirtai štampuota eschatologinė formulė ir parodo dalyvavimą visose Dievo karalystės gėriuose. Kadangi pašaukimas „šlovei“ jau dabar yra veikiantis ir viltis į „šlovę“ negali būti tuščia, bet yra garantuojama Šv. Dvasios davimu, „šlovė“ suvokiama taip pat kaip jau dabar turimas teisiųjų turtas: „Tuos, kuriuos Dievas paskyrė, tuos ir pašaukė, kuriuos pašaukė, tuos ir nuteisino, kuriuos nuteisino, tuos ir išaukštino“ (plg. Rom 8, 30). Nuteisinimas ir „šlovė“ pasirodo esą tampriai surišti! Dėl to nusidėjėliai stokoja Dievo „šlovės“, tai yra dieviško gyvenimo, kas žmogaus nuteisinimo valandą Dievo yra duodama, ir pavirs amžina palaima.

Tikinčiųjų „šlovė“ yra taip pat tampriai surišta su Dvasios ryšiu: „šlovės“ Dvasia, Dievo dvasia ilsisi ant jų, t. y. Dievo Dvasia, kuri laiduoja „šlovę“. Ryškesnė Dvasios paseka yra „šlovė“, kurią Dievas duoda savo paslėptos išminties skelbėjams. Ši „šlovė“ viršija Mozės „šlovę“, kuri buvo jam duota Sinajuje: „Mes visi, atidengtu veidu Viešpaties šlovę atspindėdami, daromės panašūs į jo atvaizdą, ir Viešpaties Dvasios veikimu vis didėja mūsų garbingumas“ (2 Kor 3, 18).

Nusižiūrėdami į Kristaus „šlovę“, krikščionys įima šį spindesį į save.

Nusižiūrėdami į Kristaus „šlovę“, krikščionys įima šį spindesį į save, ir šis spindėjimas yra ne nepraeinantis, kaip Mozės spindesys, jis greičiau tolydžiu auga. Per tai jie taip pasikeičia, kad jie vis labiau ir labiau darosi panašūs į Kristų, kuris yra Dievo atvaizdas.

Šis „šlovės“ augimas ir krikščionių pasikeitimas yra garantuojamas Kristaus Dvasios veikimu, arba pagal kitus: Kristaus, kuris yra Dvasia. Panaši mintis sutinkama ketvirtoje evangelijoje, kad Kristus tikintiesiems yra suteikęs „šlovę“, kurią jis yra gavęs iš Tėvo, tai reiškia: karališkąją valdžią, kad jie būtų viena, ne vien tik nusistatymo vienumu, bet daugiau dalyvavimu tame pačiame antgamtiniame gyvenime (Jn 17, 22).

Ši dieviška galia apsireiškia stebuklais, kuriuos ji daro ir darbais jų tarpusavio meilėje, kurie kyla iš to paties dalyvavimo Kristaus gyvenime.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų