Jėzus atsakė: "O kas man ir tau, moterie? Dar neatėjo mano valanda!" Jo motina tarė tarnams: "Darykite, ką tik jis jums lieps."
Ten buvo šeši akmeniniai indai žydų apsiplovimams, kiekvienas dviejų trijų saikų talpos. Jėzus jiems liepė: "Pripilkite indus vandens." Jie pripylė sklidinus. Tuomet jis pasakė: "Dabar semkite ir neškite stalo prievaizdui." Tie nunešė.
Paragavęs paversto vynu vandens ir nežinodamas, iš kur tai (nors tarnai, kurie sėmė vandenį, žinojo), prievaizdas pasišaukė jaunikį ir tarė jam: "Kiekvienas žmogus pirmiau stato geresnio vyno, o kai svečiai įgeria, tuomet prastesnio. O tu laikei gerąjį vyną iki šiolei."
Tokią stebuklų pradžią Jėzus padarė Galilėjos Kanoje. Taip jis parodė savo šlovę, ir mokiniai įtikėjo jį. (Jn 2, 1-12)
Taip Jėzus parodė savo šlovę
Vestuvės paprastai daugelio žmonių būdavo švenčiamos septynerias dienas. Jos metu buvo valgoma, geriama, dainuojama, šokama, menamos mįslės, triukšmingai bendraujama dideliam skaičiui pakviestųjų svečių (plg. Jn 2, 2).
Pirmosios dienos vakare – nuotaka iš savo tėvų namų buvo nuvedama į sužadėtinio namus, kur čia pat būdavo įrengti vestuvių laipteliai ir nuotakos menė. Motina – jaunąjį apvainikuodavo ypatingu „vainiku“. Taip jis atsivesdavo savo sužadėtinę, lydimas vestuvių svečių, kurių labiausiai privilegijuotas buvo „sužadėtinio bičiulis“ (plg. Jn 3, 29). Paprastai pirm jo eidavo daug mergaičių – sužadėtinės vaikystės draugės, jos pasitikti. Nuotaka būdavo atvedama pas jaunąjį apdengta šydu, pasipuošusi ir susijuosusi diržu. Vyrai ir moterys šventėje, o taip pat ir puotos metu būdavo atskirai.
Stebuklas įvykęs Galilėjos Kanoje yra laipsniškai atskleidžiančių „ženklų“ pradžia – kas yra Jėzus. Tų ženklų dėka mokiniai vis labiau įvedami į Sandoros pilnatvę su Dievu ir gilų tikėjimą Jėzumi, kuris yra Mesijas bei Dievo Sūnus.
Jonas labai aiškiai pabrėžia, kad Jėzus daro ženklus, kad apreikštų savo šlovę.
Visi padaryti Jėzaus stebuklai evangelisto Jono yra vadinami „ženklais“. Čia norima pabrėžti, kad negalima išoriškai traktuoti Jėzaus padarytų nepaprastų darbų. Privalu į tai žvelgti tikėjimo akimis ir suvokti jų gilią dvasinę tikrovę. Jonas labai aiškiai pabrėžia, kad Jėzus daro ženklus, kad apreikštų savo šlovę.
Sąvoka „trečią dieną“ Biblijoje turi simbolinę prasmę. Sename Testamente sandoros sudarymo metu tarp Dievo ir Izraelio, Viešpats trečią dieną nužengia ant Sinajaus kalno (plg. Iš 19, 10-11). Naujame Testamente trečią dieną po savo mirties ant Golgotos kalno prisikelia Jėzus, apreikšdamas Velykų slėpinį nugalėdamas šėtoną, nuodėmę ir mirtį (plg. Lk 24, 7).
Evangelistas Jonas netaria „Marijos“ vardo. Autorius ją vadina dviem svarbiais epitetais: „motina“ ir „moterimi“. Šie titulai pasirodo evangelijos pradžioje (Jn 2, 1-12) ir evangelijos pabaigoje, „Kryžiaus testamento“ scenoje (Jn 19, 26-27).
Senojo Testamento tradicijoje „motinos“ titulas yra sietinas su Jeruzalėje esančiu Sijono kalnu, kuris simbolizuoja „visų žemės tautų motiną“ (Ps 87, 5). Šiame kontekste Marija yra pristatoma kaip Izraelio motina, o taip pat Naujuoju Sijonu įkūnijant Naujos Sandoros tautą. „Moters“ titulas nukelia mus į protoevangeliją, kur Dievas pažada moteriai jos palikuonio pergalę prieš šėtoną (Pr 3, 15). Marija kaip naujoji Ieva yra ta, kurioje išsipildo Dievo pažadas – triumfas prieš šėtoną ir patį blogį.
Marija kaip naujoji Ieva yra ta, kurioje išsipildo Dievo pažadas – triumfas prieš šėtoną ir patį blogį.
Vanduo akmeniniuose induose buvo naudojamas ritualiniams rankų apsiplovimams prieš maistą. Tai buvo dideli indai, dviejų arba trijų saikų talpos. Manoma, kad vienas saikas galėjo būti apie 45 litrus. Vadinasi čia kalbama apie indus talpinančius 90-135 litrus vandens.
Simbolinis skaičius „šeši“ (akmeniniai indai) gali būti sietinas su šeštąja kūrimo diena, kuomet Dievas sukuria žmogų. Akmeniniai indai gali simbolizuoti ant plokščių iškaltą Dievo Įstatymą – septintą dieną Mesijo ir Dievo Sūnaus asmenyje atrandant pilną spindesį. Jėzus pristatomas čia kaip Tas, kuris neatėjo kad panaikintų Įstatymą, bet kad jį įvykdytų (plg. Mt 5, 17).
Jėzaus žodžiai pasakyti tarnams: „pripilkite indus vandens“ parodo, kad indai buvo tušti. Čia sutinkame gilią tuštumos simboliką, kuri gali būti sietina su sandoros sulaužymu ir neištikimybės bei nuodėmės pasekmėmis.
Indai be vandens neturi savyje gyvybės, nes prarado savo funkcionalumą. Jie yra kaip tuščios žmonių širdys neturinčios gyvybės ir Šventosios Dvasios galios. Jėzus liepia pripildyti tuščius indus vandens – gyvybės. Be šito yra neįmanoma padaryti stebuklo – perkeisti vandenį – ilgesio ir vilties, į vyną – amžinojo gyvenimo.
