Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo:
„Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.
Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane.
Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius“. (Jn 6, 51-58)
Jėzaus žodžiai yra papiktinimas tiems Jo klausytojams, kurie netroško atsiverti apreiškimo žodžiui ir Šventosios Dvasios dovanai.
Šio sekmadienio evangelijos fragmentas esti svarbiausias finalinėje dalyje, kuomet Jėzus kalba apie „gyvąją duoną“ (plg. Jn 6, 22-59). Čia yra komentaras apie „duonos padauginimo“ ženklą. Jėzus apreiškia to ženklo paslėptą prasmę naudodamasis psalmės žodžiais: „Vis dėlto jis įsakė aukštoms padangėms ir atidarė dangaus duris, – lijo ant jų valgoma mana, davė jiems grūdų iš dangaus. Mirtingieji valgė galiūnų duoną, Dievas davė jiems maisto lig soties“ (Ps 78, 23-25).
Jėzaus žodžiai yra papiktinimas tiems Jo klausytojams, kurie netroško atsiverti apreiškimo žodžiui ir Šventosios Dvasios dovanai. Atmenė Įsikūnijimo tikrovę, kurios dėka Dievas tapo kūnu ir krauju – tikru žmogumi. Jie nenorėjo šlietis prie Jėzaus tikėjimu, nenorėjo suvokti, kad tikrasis žmogaus gyvenimas esti vienybėje su Kristumi. Tai gali suvokti ir priimti tik tas, kuris atgimė iš naujo dėka „Dovanos iš aukštybių“ (plg. Jn 3, 3. 5). Dėlto Jėzaus žodžiai atrodo jiems absurdiški. Todėl taip pat ir Nikodemas du kartus klausia: pōs dýnatai – kaip tai gali būti? (Jn 3, 9).
Šioje ištraukoje Jėzus naudoja realistinius žodžius, reiškiančius valgymo tikrumą. Jis kalba apie savo kūną ir kraują kaip apie maistą (gr. esthíein 53 eil. ir trōgein 54 eil.). Tikintiesiems šie žodžiai yra nuoroda į eucharistinę puotą, kuri yra aukščiausiojo susivienijimo su Jėzumi ir Dieviškojo gyvenimo priėmimo vieta. Jų konkretumas primena apie išsamaus pritaikymo būtinumą ir Jėzaus žodžių bei kūno supanašėjimą, kad tikrai galėtų patirti esančią juose keičiančią jėgą.
Dykumoje mana buvo Dievo dovana, kuri išimtinai paskelbė kitą maistą – įsikūnijusį Dievo Žodį. Mana nesaugojo žmogaus nuo mirties, tuo tarpu Jėzus yra amžinojo gyvenimo maistas.
„Taigi mano kūnas yra tikras valgis, ir mano kraujas yra tikras gėrimas“ – taip kalba graikiškas tekstas (Jn 6, 55). Žodis „tikras“ pabrėžia skirtumą tarp paskelbimo ir išsipildymo duotų Dievo pažadų Izraeliui. Dykumoje mana buvo Dievo dovana, kuri išimtinai paskelbė kitą maistą – įsikūnijusį Dievo Žodį. Mana nesaugojo žmogaus nuo mirties, tuo tarpu Jėzus yra amžinojo gyvenimo maistas, kuris gali nuraminti didžiausią žmogaus algį ir troškulį. Panašiai Senojo Įstatymo aukos neturėjo atpirkimo galios, jos buvo tiktai Jėzaus aukos figūra – vienintelio Dievo Avinėlio, kuris naikina pasaulio nuodėmę (plg. Jn 1, 29).
Jėzus nurodo nepaprastus vaisius dalyvaujantiems eucharistijos slėpinyje. Toks vaisius visų pirma yra išliekantis artimas ryšys, kuris pasireiškia Kristaus ir Jo mokinio apgyvendinimu savyje (plg. Jn 15, 4-10). Mokinys gauna naują gyvenimą Kristuje, kuris viršyja visus lūkesčius, nes atsiveria jam prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo perspektyva (plg. Jn 6, 39).
Amžinas gyvenimas tai gyvenimas pilnatvėje, tiesą sakant pačiame Dieve.
Jėzaus dėka mes tampame sūnūs Sūnuje, esame įtraukti į tą nesuvokiamą meilės santykį su Tėvu, kuris yra Jėzui gyvybės ir galios šaltinis (plg. Jn 14, 23).
Amžinas gyvenimas tai gyvenimas pilnatvėje, tiesą sakant pačiame Dieve. To dėka, kad krikščionis maitinasi Kristaus žodžiu ir kūnu, ragauja juos ir pasisavina sau prieidamas tikslą – atrasti ir išpažinti: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas“ (Fil 1, 21).
