Jie tarė: „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje!“
Jėzus atsakė: „Patys nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu, ir būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš būsiu krikštijamas?“
Jie sako: „Galime“.
Bet Jėzus jiems pasakė: „Beje, taurę, kurią aš gersiu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš būsiu pakrikštytas, jūs irgi būsite pakrikštyti. Tačiau ne mano reikalas duoti vietą savo dešinėje ar kairėje, – tai bus tiems, kuriems paskirta“.
Tai išgirdę, dešimtis supyko ant Jokūbo ir Jono.
Pasišaukęs mokinius, Jėzus prabilo: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, engia jas ir jų didžiūnai rodo joms savo galią. Ne taip bus su jumis! Kas iš jūsų įsigeis būti didžiausias, bus jūsų tarnas, ir kas panorės tarp jūsų būti pirmas, bus visų vergas. Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam būtų tarnaujama, bet kad pats tarnautų ir savo gyvybės kaina daugybę išpirktų“. (Mk 10, 35–45)
Ar krikščionis negali užimti vadovaujančių postų? Ar krikščioniui negalima būti vadovu? Ar jis neprivalo siekti didumo ir būti pirmu? Privalo! Tačiau taip pat privalo visų pirma „atsiversti“ – savyje pakeisti pasaulio mąstyseną į „kenčiančio Viešpaties Tarno“ mąstyseną – Kristaus ir tai nukryžiuoto (plg. 1 Kor 2, 2).
Kiekvienas mes esame didesnis ar mažesnis „vadovas“. Verta pažvelgti kokį modelį aš reprezentuoju: pasaulio ar Jėzaus?
Dėl to vadovas nesinaudos tarnybine padėtimi savo darbuotojų atžvilgiu, bet skleis gautas dovanas: gebėjimą administruoti, darbo vietų kūrimą, kitų asmenų skatinimą, geresnio kokybiško darbo raginimą, bei kolektyvo suvienijimą. Tai yra labai sunki tarnystė, kuri reikalauja pastovių intelektualinių, psichinių, dvasinių bei fizinių pastangų. Kiekvienas mes esame didesnis ar mažesnis „vadovas“. Verta pažvelgti kokį modelį aš reprezentuoju: pasaulio ar Jėzaus?
Jokūbas ir Jonas kartu su Petru yra pakviesti būti liudinkais Jajiro dukters prikėlime iš numirusių (plg. Mk 5, 37-43), atsimainyme ant Taboro kalno (plg. Mk 9, 2-8) ir maldoje Getsemanės sode (plg. Mk 14, 32-42). Taip pat kartu su Petru ir Andriejumi jie buvo Jėzaus eschatologinės kalbos liudininkais (plg. Mk 13, 1-13).
Zebediejaus sūnus Jokūbą ir Joną Jėzus aramėjiškai pavadino Boanergės, tai yra „griaustinio vaikai“ (plg. Mk 3, 17). Evangelistas Lukas gražiai pakomentuoja šį mokinių charakterio bruožą: „Tai girdėdami, mokiniai Jokūbas ir Jonas sušuko: „Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ (Lk 9, 54).
Paraleliniame tekste už mokinius kalba kitas asmuo: „Tuomet prie Jėzaus prisiartino Zebediejaus sūnų motina kartu su savo sūnumis ir, parpuolusi prie jo kojų, norėjo kažko prašyti“ (Mt 20, 20). Tai atrodo kaip šeimos susitarimas, kurio dėka norima pasiekti savo asmeninių tikslų.
Galbūt pastoviai apaštalams skambėjo ausyse šimteriopo atlygio pažadas „dabar“ ir „ateisiančioje garbėje“, Dievo karalystėje už pasaulio atsižadėjimą ir sekimą Kristumi (plg. Mk 10, 28-31). Jų ūmūs charakteriai ir užsidegimas sekti Jėzumi iš Nazareto, diktavo norą jau dabar pasirūpinti atitinkama vieta ateityje. Jau dabar jie priklausė išskirtiniam dvylikos apaštalų būriui (plg. Mk 3, 13-19), tai kodėl negalėjo pasirūpinti ateitimi?
Dievo Sūnaus silpnumo akivaizdoje, mokiniai trokšta galios ir garbės, kuri yra natūrali reakcija į silpnumą ir trapumą, kurį žmogus nepaliaujamai patiria.
Brolių ištartas prašymas: „[...] norime, kad jeigu ką paprašytume tave, padarytum mums“ (Mk 10, 35b: aut. paž. vert.), iliustruoja mokinių santykį Jėzaus atžvilgiu. Tai ką Kristus pasakė apie savo kančią tapo užmiršta, tarytum niekada nė nebuvo pasakyta nė išgirsta. Susiduriama su pastoviu reiškiniu: žmogus atmeta tai, kas jam nepatinka.
Dievo Sūnaus silpnumo akivaizdoje, mokiniai trokšta galios ir garbės, kuri yra tam tikra prasme natūrali reakcija į silpnumą ir trapumą, kurį žmogus nepaliaujamai patiria.
Jokūbas ir Jonas nesivaržydami troško aplenkti Petrą ir kartu likusius mokinius. Norėjo būti arčiausiai Jėzaus, todėl taip degė jų širdys ir troškimas būti kartu su savo Viešpačiu, kad siekdami pirmų vietų šalia Jėzaus papuolė į likusių mokinių nemalonę: „[...] išgirdę dešimtis pradėjo pykti ant Jokūbo ir Jono“ (Mk 10, 41).
Reikia pabrėžti, kad daug didesnis esti pavojus kuomet paslėpti ir nesąmoningi troškimai „būti didžiausiu ar pirmu“, yra papildomai sustiprinami ideologiniu ar religiniu pagrindu.
Dievas palenkia sau viską panardindamas savo Meilėje, kuri nuvedė Jį link nusidėjusio žmogaus, prisiimant vietoj jo mirtį.
Ypatingai pavojingas esti valdžios troškimas, jame yra kažkas demoniško: „netarnausiu“ ir „būsite kaip Dievas“. Šie žodžiai skamba nupuolusių angelų lūpomis, o vėliau ir sugundyto žmogaus. Jie pastato žmogų į Dievo vietą ir verčia jam tarnauti bei šlovinti save patį kaip geradarį ir kieno nors laimės garantą. O Dievas palenkia sau viską panardindamas savo Meilėje, kuri nuvedė Jį link nusidėjusio žmogaus, prisiimant vietoj jo mirtį.
