Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas jų neišplėš iš Tėvo rankos. Aš ir Tėvas esame viena“. (Jn 10,27-30)
Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą
Klausytis Dievo balso arba nesiklausyti – Biblijoje apibūdinama kaip lemiamas dalykas – gyvybė arba mirtis, būti su Dievu arba būti be Jo: „Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį. Jei laikysiesi Viešpaties, savo Dievo, įsakymų, kuriuos šiandien tau duodu, mylėsi, savo Dievą, eisi jo keliais, laikysiesi jo įsakymų, įstatų ir įsakų, klestėsi ir tapsi gausus, o Viešpats, tavo Dievas, laimins tave. Tačiau jei tavo širdis nusigręš, jei neklausysi ir būsi išvestas iš kelio garbinti svetimų dievų ir jiems tarnauti, šiandien tau persakau, kad tikrai žūsi. Šiandien šaukiu dangų ir žemę liudyti prieš tave: padėjau prieš tave gyvenimą ir mirtį, palaiminimus ir prakeikimus. Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi, mylėdami Viešpatį, savo Dievą, jo balso klausydami ir jam atsiduodami. Tai reiškia tau gyvenimą – ilgą gyvenimą žemėje“ (plg. Įst 30, 15-20).
Žmogus, kol turėjo savyje Dievo žodį ir gyveno su juo, buvo Edeno sode. Kuomet atvėrė demono žodžiui savo ausį, nusisuko nuo Viešpaties Dievo ir sutraukė visas gyvybės gijas, tuomet į žmogaus gyvenimą įžengė mirtis.
Kristaus laikas tampa išskirtiniu, kuomet iš naujo žmonės atsiveria Dievo žodžiui, tai yra pačiam Dievui, kuris įžengia į žmogaus dvasinę erdvę: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką esate matę ir girdėję: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama geroji naujiena“ (Lk 7, 22).
Išgirsti ir klausyti Dievo žodžio yra Jo malonė: „Todėl palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi“ (Mt 13, 16), tačiau žmogui yra labai svarbu atsiverti ir bendradarbiauti su ta malone: „Geroje žemėje pasėta sėkla – tai tie, kurie išgirsta žodį, priima jį ir duoda vaisių: trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą“ (Mk 4, 20).
„Jos seka paskui mane“ – „taigi tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Kvietimas „sek paskui mane“ išgirstas pirmųjų mokinių ir vėlesnių krikščionių, pačioje pradžioje juos įvesdino į asmeninį santykį su Jėzumi („žinau jas“), o vėliau persimainė jų gyvenimas iš vidaus ir įvyko naujų santykių kūrimas tarp artimųjų tai yra naujos bendruomenės – naujos Dievo tautos tąsa.
„Aš ir Tėvas esame viena“ – tai Jėzaus apsireiškimo viršūnė.
„Aš ir Tėvas esame viena“ – tai Jėzaus apsireiškimo viršūnė.
Į klausimą apie Jėzaus tapatybę: „Kaip ilgai laikysi mus abejonėse? Jeigu esi Mesijas, pasakyk mums atvirai!“ (Jn 10, 24), dabar Jėzus atsako atvirai, kad Juo yra, bet kitu būdu: yra Kitoks, pats Dievas, Sūnus, kuris sudaro vienybę su Tėvu.
Tai apreiškimas, kuris absoliučiai peržengia žmogiškuosius lūkesčius bei įsivaizdavimus. Šis apreiškimas, kurį gali suprasti ir iki galo priimti tik tie, kurie Jo klauso, turi vidinį ryšį su Juo, kurie yra „iš aukšybių“, „iš Dievo“, „branginantys tiesą“. Ir pagaliau tikėjimas kuria dvasinį artumą su tiesa.
