Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių.
Iš figos medžio mokykitės palyginimo: kai jo šaka suminkštėja ir ima skleisti lapus, jūs suprantate arti esant vasarą. Taipogi, pamatę visa tai dedantis, supraskite, jog Žmogaus Sūnus visai arti, prie slenksčio.
Iš tiesų sakau jums: dar nepasibaigs ši karta, ir visa tai išsipildys. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei angelai danguje, nei Sūnus, vien Tėvas.“ (Mk 13, 24-32)
Šio sekmadienio evangelija atsako į mokinių užduotą klausimą apie būsimus laiko ženklus, kada bus sugriauta Jeruzalė (plg. Mk 13, 14). Atsakydamas jiems, Jėzus kalba apie karus, žemės drebėjimus, badą, mokinių persekiojimą, Evangelijos skelbimą visoms tautoms, šeimų susiskaldymą dėl tikėjimo ir netikrus pranašus. Tuos visus įvykius aplenks „ta diena“, tai yra Kristaus ir Jo angelų atėjimo diena, kad suburtų išrinktuosius.
Čia pamokymas, skirtas būsimiems bažnyčių vadovams, kurie vadovaus tikinčiųjų bendruomenėms ir aiškins laikų ženklus. Kita vertus, Jėzus išvengia spekuliatyvių sensacijų, kurios gali pasklisti minioje, kuomet kalbama apie apokaliptines pranašystes.
Apie tai Nazareto mokytojas kalba atskirai esantiems keturiems apaštalams: „Kai jis sėdėjo Alyvų kalne, priešais šventyklą, Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus atskirai nuo kitų klausė jį.“ (Mk 13, 3). Čia pamokymas, skirtas būsimiems bažnyčių vadovams, kurie vadovaus tikinčiųjų bendruomenėms ir aiškins laikų ženklus. Kita vertus, Jėzus išvengia spekuliatyvių sensacijų, kurios gali pasklisti minioje, kuomet kalbama apie apokaliptines pranašystes. Tiktai Kristaus Prisikėlimo šviesoje mokiniai suvoks tikrą Jėzaus žodžių prasmę.
Įžanga į šios dienos evangeliją yra sakinys, uždarantis visą artimo konteksto perikopę: „[...] būkite apdairūs, aš jus iš anksto dėl visko įspėjau.“ (Mk 13, 23). Taigi mūsų fragmentas yra svarbiausių Jėzaus katechezių rekapituliacija: nežinomo laiko atėjimas, pastovaus pasiruošimo būsena ir gebėjimo skaityti laiko ženklus sintezė.
„Dar nepasibaigs ši karta, ir visa tai išsipildys.“ (Mk 13, 30). Čia turima omeny ateities įvykiai: Jeruzalės sugriovimas, mokinių persekiojimas, prasidėjęs jau apaštalų laikais, gausios katastrofos, kurias Bažnyčia išgyveno amžių tėkmėje.
Izraelyje buvo skaičiuojama, kad kartos keičiasi kas 40 metų. Taigi Jėzaus žodžius galima lygiai taip pat sutapatinti ir su Jeruzalės šventyklos sugriovimu, nes Jėzus mokė apie 34–37 metus, o Jeruzalė buvo sugriauta apie 70 metus. Vadinasi, praėjo viena karta. Iš kitos pusės, tai yra skirta kiekvienai kartai, kuri privalo išmokti skaityti laiko ženklus, išgyvendama įvairias krizes bei persekiojimus.
Tai yra skirta kiekvienai kartai, kuri privalo išmokti skaityti laiko ženklus, išgyvendama įvairias krizes bei persekiojimus.
„Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis.“ (Mk 13, 31). Biblinių laikų žmogui „dangus ir žemė“ buvo nekintamumo ir stabilumo ženklas. Šis įsitikinimas buvo visuotinai kasdienis, kad dangus ir žemė tapo žmonių priesaikų pagrindu, nes kėlė pasitikėjimą. Iš čia išplaukia Jėzaus pasakyti žodžiai, kad „išvis neprisiekinėkite nei dangumi, nes jis – Dievo sostas, nei žeme, nes ji – jo pakojis“ (Mt 5, 34-35). Taigi yra „Kažkas“ neabejotinai didesnis, kuris turi valdžią visai kūrinijai.
