Po viešumoje nuskambėjusių abejonių šiai iniciatyvai neskubėjo pritarti ir Ministrė Pirmininkė, pareikšdama, kad šauktinių reforma dar nėra Vyriausybės pozicija.
Atsiribojant nuo viešos komunikacijos ir politinių sprendimų vertinimų, šiame straipsnyje siekiama pagrįsti, kodėl šauktinių pertvarkos idėja yra sveikintina ir iš esmės šiai iniciatyvai vertėtų pritarti.
Ko siekiame reforma
Šviesaus atminimo rašytojas Grigorijus Kanovičius yra sakęs, kad diskusijos esmė yra ne argumentų kova, nes būtina ne kovoti, o rasti sutarimą. Tai prisimenant norėtųsi, kad ši, o ir vėlesnės diskusijos, taptų bendro sutarimo ir racionalių sprendimų visuomenės gerovei ir jos saugumui stiprinti paieška.
Manau, yra svarbu ne tik išgirsti skirtingas nuomones, bet ir susitarti dėl pačios diskusijos esmės, t. y., šios reformos tikslų ir sąvokų. Reformos tikslą svarbu matyti kaip atsaką į kintančią saugumo ir visuomenės architektūrą.
Jei esame linkę pritarti teigiantiems, kad parengti karį 6 mėnesius yra per trumpas laiko tarpas, turėtume pripažinti, kad tam nepakanka ir 9 mėnesių. Tačiau, jei sutartume kalbėti apie pagrindinį, o ne profesionalų kario parengimo siekį, tikėtina, tai padėtų rasti daugiau sutarimo.
Trumpai apie reformos tikslus. Šaukimo pertvarkos įvardintas tikslas – pasiekti 40 tūkst. aktyviojo rezervo skaičių iki 2027 m., atrodytų aiškus ir matematiškai lengvai paaiškinamas, t. y., per daugiau nei 10 metų (šaukimas atnaujintas nuo 2015 m.) kasmet pašaukti iki 4000 prievolininkų.
Tačiau, toks tikslas vargu ar turėtų tapti pertvarkos vizijos pagrindu. Kodėl 40 tūkst., o ne 45 tūkst. ar kitas skaičius? Kaip šis tikslas atsako į Rusijos keliamą karinę grėsmę, kuri ketina didinti savo kariuomenę nuo 1 iki 1,5 milijono, skelbdama planus įsteigti 20 naujų divizijų? Kaip kinta Lietuvos gynybos politika, skatinanti imtis šaukimo pertvarkos, kaip visa tai dera su atsinaujinančia kolektyvine NATO gynybos strategija?
Šie ir kiti klausimai bei atsakymai į juos svarbūs, siekiant suprasti Lietuvos gynybos politikos kontekstą, kuriame atsispindėtų ir šauktinių pertvarkos esmė. O kol kas lieka iki galo neaišku, koks esminis šaukimo pertvarkos tikslas: pasiekti 40 tūkst. aktyviojo rezervo karių skaičių ar siekti visuotinės gynybos principo?
Stokojant aiškesnio pertvarkos konteksto visuomenėje kyla diskusijos, neretai kritiškai vertinančios siūlomus naujus pokyčius. Tuo tarpu norėtųsi girdėti ekspertus, besiremiančius moksliniais tyrimais, objektyviais skaičiais ir pagrįstomis išvadomis. Šioje vietoje greta karinio patarimo ypatingai svarbus ir mokslininkų indėlis. Manau, Karo akademijos ir kitų aukštųjų mokyklų ekspertai, tyrinėjantys saugumo ir gynybos temas, turėtų tapti neatsiejamais šios pertvarkos dalyviais ir aiškiai girdimi šioje diskusijoje.
10 įžvalgų, kodėl šauktinių pertvarkos idėja yra sveikintina
1. Privalomąją karinę tarnybą vertėtų trumpinti net iki 4-5 mėn. (siūloma trumpinti nuo 9 iki 6 mėn). Privalomosios tarnybos trukmę reikėtų vertinti kaip būtiną laiką pagrindinių kario žinių ir įgūdžių rengimui, t. y., iš esmės – Bazinis kario rengimas su elementaria kario specializacija.
Kai yra teigiama, kad parengti kariui reikia daugiau laiko, labiau kalbama apie specialisto ir kolektyvinį (kuomet karys rengiamas darniai veikti padalinio sudėtyje) kario rengimą. Priklausomai nuo tarnybos specifikos, toks rengimas užtruktų ilgiau nei 12 mėn., o tai jau labiau profesionalaus kario rengimas, kurio tarnyba neapsiriboja vieneriais metais.
Šauktinio kario parengimo kokybė nenukentės, jei dėmesį skirsime kokybiškam pagrindiniui, o ne pusiau profesionalaus kario rengimui. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir tokiose privalomos karo tarnybos tradiciją turinčiose šalyse kaip Estija ar Suomija, šauktiniai tarnauja trumpiau nei 9 mėn.
Tarnybos trukmės trumpinimas, taip pat pasitarnautų tarnybos patrauklumo didinimui ir, tikėtina, paskatintų daugiau jaunuolių tarnybą atlikti savo noru. Danijoje, iš kurios dažnai semiamės gerosios patirties, privalomosios tarnybos trukmė tėra 4 mėn., o jaunuolių, pageidaujančių tarnybą atlikti savo noru, yra daugiau nei šalis gali pašaukti (šaukimo apimtis panaši kaip Lietuvoje – apie 4000 prievolininkų per metus). Skirtingai nei Lietuvoje čia jaunuoliai nėra skatinami piniginėmis išmokomis, juo labiau skirtingų dydžių.
2. Siūlomas tęstinės tarnybos „6 + 3 mėn.“ modelis yra efektyvus ir plačiai naudojamas modelis kitose šalyse, kuriose įdiegta šauktinių tarnyba.
Šio modelio esmė – kariai, norintys įgyti daugiau įgūdžių ar norėdami tarnauti tam tikruose specifiniuose daliniuose, pvz., karo policijoje, garbės sargybos kuopoje ir pan., taip pat dažniausiai savo ateitį siejantys su profesionalaus kario tarnyba, renkasi tęstinį karinį rengimą.
Tęstinis rengimas paremtas karių savanorišku apsisprendimu ir vidine motyvacija. Todėl diskutuotinas ministro teiginys, kad pusė Lietuvos šauktinių tęstų 9 mėnesių tarnybą, t. y., 6+3 mėn.
Panagrinėkime kelių šalių atvejus, kuriuose taikomas tęstinės tarnybos modelis: Danijoje minimali privalomoji pradinė tarnyba 4 mėn., pageidaujantys tęsia tęstinę tarnybą dar 8 mėn., jos metu kariai rengiami tam tikroms specialybėms įgyti ir dalyvauja vieneto kolektyviniame rengime. Po šios tarnybos, kurios bendra trukmė 12 mėn., tampama profesinės tarnybos kariu.
Estijoje – 8 ir papildomai 3 mėn., Suomijoje – 6 ir papildomai 6 mėn., Švedijoje – 6 ir 9 mėn. Danija šiuo metu išbando ir naują tarnybos modelį, kai jaunuoliai gali rinktis iš karto 8 mėn. tarnybą, po kurios sudaroma profesinės tarnybos sutartis ir tęsiama tarnyba dalinyje.
Reikėtų nepamiršti ir Lietuvos šaulių sąjungos potencialo
3. Lanksti privalomosios tarnybos atlikimo sistema. Siekis jaunuoliams sudaryti daugiau galimybių rinktis įvairias tarnybos formas taip įgyjant pagrindinį karinį parengimą yra puiki ir savalaikė iniciatyva. Pagal šį siūlymą jaunuoliai galėtų rinktis tarnybą Krašto apsaugos savanorių pajėgose (KASP) ar Jaunesniųjų karininkų vadų mokymuose (JKVM).
Šią pasirinkimo laisvę būtina papildyti dar viena tarnybos forma – Alternatyviąja karo tarnyba, prie jos mes dar sugrįšime. Nesiplečiant apie tarnybos ypatumus KASP ir JKVM, norisi nepamiršti ir Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) potencialo, kuri taip pat galėtų auginti aktyviojo rezervo karių skaičių.
LŠS ir KASP dvi giminingos organizacijos galėtų apjungti savanorystės ir tarnystės su savo šaliai visuomenės potencialą. Tačiau, LŠS labiau ryškėja kaip savarankiška ir nuo kariuomenės tolstanti „paramilitarinė“ organizacija.
4. Alternatyvios tarnybos formos įgyvendinimas. Jaunuoliai dėl sveikatos, įsitikinimų ar kitų priežasčių negalintys ar nepageidaujantys atlikti privalomosios tarnybos, būtų šaukiami neatlygintinai atlikti alternatyviąją karo tarnybą, t. y., tarnybą visuomenės labui tik be ginklo, pvz., slaugos ligoninėje.
Tikėtina, kad alternatyvioji karo tarnybos ir trumpesnė privalomoji karo tarnyba, ženkliai pagerintų Lietuvos jaunuolių sveikatos būklės statistiką, turint omenyje, kad pastaruoju metu daugiau nei pusė jaunuolių pripažįstami netinkami tarnybai dėl sveikatos būklės.
5. Visuotinės tarnybos principų taikymas. Akivaizdu, kad Lietuva visų jaunuolių (apie 20 tūkstančių vaikinų per metus) pašaukti į tarnybą nepajėgia ir, tikėtina, nepajėgs ateityje, tačiau taikyti visuotinio šaukimo tarnybos modelį galima jau „šiandien“. Šaukimo sistema turi būti paremta skaidrumo, socialinio teisingumo ir lygiateisiškumo principais, kurie plačiau aprašomi kitose pastraipose.
6. Prievolininkų loterija. Yra manančių, kad šis metodas prieštarauja visuotinės tarnybos principui ir siūlo loterijos apskritai atsisakyti.
Prievolininkų loterija – efektyvi ir skaidri sistema jeigu taikoma išmintingai. Loterijos metodą sėkmingai naudoja Danijos kariuomenė. Lietuvos ir Danijos prievolininkų loterijos iš pirmo žvilgsnio panašios, tačiau turi esminių skirtumų, kurie lemia ir skirtingas nuotaikas tarp jaunimo.
Danijoje atlikti tarnybą šaukiama apie 4000 jaunuolių per metus, kaip jau buvo minėta, beveik visas vietas užpildo jaunuoliai, pageidaujantys tarnybą atlikti savo noru. Prievolininkų loterija vykdoma nepaisant, kiek yra savanorių, tačiau pirmumas atlikti tarnybą suteikiamas savanoriams, o jiems pritrūkus pagal eiliškumą kviečiami tų metų prievolininkai atrinkti atsitiktine loterijos tvarka.
Skirtingai nuo Lietuvos atvejo, Danijoje į prievolininkų sąrašus įtraukiami visi jaunuoliai (išskyrus merginas, tačiau įskaitant ir būsimus studentus), kuriems tais metais sukako 18 m., visi lygus prieš įstatymą ir visiems be išimčių galioja prievolė atlikti pareigą savo šaliai.
Lietuvoje jaunuoliai į sąrašus įtraukiami nuo 19 m. išskyrus merginas ir studijuojančius aukštosiose mokymo įstaigose. Danijoje jaunuoliai prievolininkų loterijoje dalyvaują tik kartą, t. y., sukakus 18 m., tuo tarpu Lietuvoje jaunuoliai dalyvauja nuo 19 iki 23 metų, o studentai pabaigę studijas ir iki 26 m. Lietuvos jaunuoliams loterija neretai tampa netikėta naujiena, tuomet kai jų gyvenime jau yra kitų planų, darbų, paskolų ir pan.
7. Skaidrumas. Valstybės institucijos, turi siekti didesnio skaidrumo ir atskaitingumo visuomenei. Deja, dar esame linkę gražiau atrodyti nei esame realybėje. Visuomenei buvo užsiminta apie sumažėjusį šauktinių savanorių skaičių. Tikėtina, su savanoriais reali situacija yra dar prastesnė.
Svarbu įvardinti realius skaičius ir tendencijas, kiek jaunuolių nusprendė tarnybą atlikti savo noru, o kiek iš jų sutiko tapti „savanoriais“, nes gavo šaukimą ir sutiko pasirašyti sutikimą, siekdami gauti didesnę piniginę išmoką.
8. Lygiateisiškumas: Lietuvos piliečiai visi lygus prieš įstatymą. sporto žvaigždės, politikai ir visi Lietuvos piliečiai patekę į šaukiamųjų sąrašus turėtų atlikti privalomąją tarnybą. Sportininkams kariuomenė turėtų sudaryti sąlygas profesionaliai sportuoti.
Lietuvos kariuomenėje tarnauja ne vienas profesionalus sportininkas, įskaitant ir mūsų olimpiečius – eilinę Laurą Aasadauskaitę Zadneprovskienę, grandinį Mindaugą Ežerskį ar kitus. Tai tik patvirtina, kad profesionali veikla gali būti suderinama su karo tarnyba. Kalbant apie pasaulinio lygio profesionalius sportininkus verta prisiminti Pietų Korėjos pavyzdį, kai žymus futbolininkas Son, tuo metu žaidęs Anglijos Premier lygoje, grįžo atlikti privalomosios karo tarnybos.
9. Vengti išlygų, išimčių ir privilegijų. Privalomoji pradinė tarnyba turėtų tapti privaloma visiems be išlygų, nepriklausomai nuo socialinės padėties, užimamų pareigų, išsilavinimo ir pan.. Todėl ir studentas, ir sporto žvaigždė, ir Europos parlamento narys (gali būti renkami nuo 18 m.) privalėtų būti prievolininkų sąrašuose, o pašauktiems – atlikti karinę prievolę.
Šiandien sporto žvaigždės atleidžiami, studentai į sąrašus nėra įtraukiami, o Seimo, Europos Parlamento ir Savivaldos tarybos nariai apskritai įstatymu atleidžiami nuo karinės prievolės. Visuotinės tarnybos principas reikštų, kad visi esame lygus, visi esame prievolininkų loterijos sąraše ir loterijos keliu atrinktiems tektų garbė ir pareiga atlikti tarnybą savo šaliai. Pašauktasis galėtų atidėti tarnybą dėl studijų ar kitų priežasčių, tačiau negalėtų jos išvengti.
Danijos prievolininkas tarnybą gali atidėti, bet jos išvengti negali, jam tarnybos prievolė išlieka iki 35 m., kitose šalyse šis terminas dar ilgesnis, tuo tarpu Lietuvoje tarnybos prievolė trunka iki 23 m., arba iki 26 m., jei esi studentas.
Šauktinių pertvarkoje vėl kuriamos naujos išlygos, pvz., studijas baigę jaunuoliai būtų šaukiami tik 3 mėn. tarnybai. Kaip tai prisideda prie lygiateisiškumo principo, o juo labiau prie kario parengimo kokybės?
Toks siūlymas suponuoja, kad minimali kario tarnyba apskritai galima 3 mėnesių trukmės. Minimali tarnybos trukmė visiems prievolininkams turėtų būti vienoda. Sunku rasti pritarimą esamai ir toliau tobulinamai tvarkai dėl skirtingų piniginių išmokų dydžių, kuriomis siekiama skatinti jaunuolius rinktis tarnybą savo noru. Tai prasilenkia su visuotinio šaukimo ir visuotinės gynybos principu ir labiau kuria socialinę nelygybę skirstant prievolininkus į gerus ir mažiau gerus (buvęs prievolininkas pasakojo, kad pašauktus karius atitinkamai dalinyje ir paskirstė: pirmas būrys tikrieji savanoriai, antras būrys pašaukti ir sutikę tapti savanoriais, trečias likę prievolininkai).
Privalomąją tarnybą savo šaliai turėtume statyti ant lygiateisiškumo, vienybės, pareigos ir garbės pamatų, o ne skirstymo ir motyvacijos kaip daugiau „užsidirbti“.
10. Jaunuoliai apie savo tarnybą ir ateities planus turi žinoti sulaukę 18 m. Vertėtų peržiūrėti privalomosios tarnybos šaukimo amžių ankstinant jį nuo 18 iki..., kad ir iki 60 m., t.y., aktyviojo rezervo amžiaus ribos (dabar galioja 19-26 m.).
Jaunimo organizacijų atstovai ir jaunuoliai baigę studijas yra teisūs teigdami, kad jaunuoliai verčiami vengti tarnybos, nes šaukimas po studijų tampa staigmena ir sunkiai suderinamas su prisiimtais profesiniais ir asmeniniais įsipareigojimais.
Jaunuolis, kuriam sukako 18 m. dar būdamas gimnazijoje galėtų sužinoti, ar loterijos būdu pateko į šaukiamųjų sąrašus ir žinodamas, kad šiai pareigai „senaties termino“ nėra, planuoti savo ateities planus taip, kad galėtų atlikti tarnybą. Pvz., būsimas studentas galėtų pasirinkti, kada pageidauja atlikti tarnybą prieš studijas, studijų metu ar po jų.
Jau ne kartą minėtos Danijos atveju, šaukimo sistema yra suderinta su aukštųjų mokyklų sesijų laikotarpiais, kuomet šaukimas vyksta du kartus per metus vasario ir rugpjūčio mėnesiais. Tuo tarpu Lietuvoje šaukimas vyksta ištisus metus priklausomai nuo dalinio galimybių ir planų.
Keistai atrodo ir tai, kad Lietuvoje prievolės amžius yra nuo 19 iki 23 m arba iki 26 m. studentams, tačiau pageidaujantys privalomąją tarnybą gali atlikti nuo 18 iki 38 m. Kodėl negalėtų visiems prievolininkams būti vienodas terminas nuo 18 iki 38 m., kur kiekvienas turėtų galimybę atidėti tarnybą, bet jos neišvengti.
Straipsnio autorius nepretenduoja į viską žinančius ir neklystančius, tačiau pasidalino įžvalgomis, kodėl Krašto apsaugos šauktinių pertvarkos idėja yra sveikintina ir iš esmės šiai iniciatyvai vertėtų pritarti. Autorius atkreipia dėmesį į spragas, apsunkinančias demokratiško ir teisingo visuotinio šaukimo modelio diegimą Lietuvoje, atliepiant Lietuvos gynybos politikos pasirinktą kryptį.
