Infodemija nėra mano sukurtas naujadaras. Šį terminą vartoja ir aprašo Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO).
„Infodemija yra informacijos apie problemą perteklius, kuris apsunkina sprendimo paieškas. Per ekstremaliąją visuomenės sveikatos situaciją ji gali reikšti klaidingos informacijos, dezinformacijos ir gandų sklaidą. Infodemija gali trukdyti veiksmingai reaguoti į visuomenės sveikatos problemas, sukelti painiavą ir žmonių nepasitikėjimą“, – teigia PSO.
Infodemiją įvardijo ir Europos Komisija (EK) komunikate apie COVID-19.
Natūralu, kad pandemijos metu viešoje erdvėje atsirado daug spekuliacijų bei melagienų. Žmonės yra nuolat gąsdinami ne tik ligoninių vaizdais, bet ir įvairiomis sąmokslo teorijomis, tokiomis kaip mitai apie koronaviruso skleidžiančius 5G įrenginius ar per vakcinas įmontuojamus čipus.
Tokioje situacijoje, kaip įvardino EK, viena iš pagrindinių priemonių infodemijai įveikti – saviraiškos laisvės ir pliuralistinių demokratinių diskusijų užtikrinimas.
EK Komunikate perspėjama dėl „rizikos, jog kai kurios kovai su infodemija skirtos priemonės gali būti naudojamos kaip dingstis užgniaužti pagrindines žmonių teises ir laisves, be to, jomis gali būti piktnaudžiaujama politiniais tikslais“.
Mano giliu įsitikinimu, Lietuvoje pandemijos metu mes neišlaikome žodžio laisvės ir ištikimybės nuomonių pliuralizmui egzamino. Mes taip pat neišlaikome tolerancijos, pagarbos bei pakantos vienas kitam egzamino. Šių egzaminų neišlaiko visuomenė, valdžia bei žiniasklaida.
Lietuvoje pandemijos metu mes neišlaikome žodžio laisvės ir ištikimybės nuomonių pliuralizmui egzamino.
Infodemijos metu išryškėjo neregėti didžiosios žiniasklaidos pokyčiai, kurių mastas pirmiausia atsispindi drastiškai kritusiu visuomenės pasitikėjimu ketvirtąja valdžia.
Kai prieš dvidešimt metų rašiau savo pirmąją monografiją „Žiniasklaidos teisė“, pasitikėjimas žiniasklaida siekė 70–80 proc. Žmonės tuo metu pasitikėjo žurnalistais, o visuomenės informavimo priemonės atspindėjo gyvenimą ir buvo tos visuomenės sargu.
Šių metų spalio mėnesio „Vilmorus“ duomenimis, pasitikėjimas žiniasklaida nukrito iki 24,6 procentų.
Šiandien stebime neįsivaizduojamą reiškinį viešame gyvenime, kai žmonės protesto mitinguose varo žurnalistus ir nenori su jais kalbėtis, vadina melagiais, parsidavėliais, propagandistais, o žurnalistai, norėdami gauti informaciją, slepia savo žiniasklaidos priemonių simboliką, kai žurnalistika vadinama delfistika ir pan.
Šiandien mūsų didžioji žiniasklaida jau neatspindi gyvenimo.
Nesuklysiu teikdama, kad šiandien mūsų didžioji žiniasklaida jau neatspindi gyvenimo, nors ir bando dar atrasti visuomeninių procesų anatomijas, įvardindama jas riaušių anatomijomis. Tokie bandymai nuvilia ir neįtikina, nes primena kaimynų iš rytų televizijų braižą.
Tose anatomijose profesionalūs gydytojai, besidalijantys mokslinėmis publikacijomis, pristatomi kaip riaušių kėlėjai, o visuomenės protestas dar nepasibaigus teisėsaugos tyrimams pavadinamas riaušėmis.
Taigi žmonės marginalizuojami primityviausiais propagandiniais būdais, panašai kaip prieš 30 metų buvo elgiami su Sąjūdžio žmonėmis. Todėl nenuostabu, kad žinomas visuomenės veikėjas kultūrologas Darius Kuolys kai kurias žiniasklaidos priemones vadina tiesiog partijų sienlaikraščiais ir piktinasi visuomeninio transliuotojo propagandiniais metodais.
Kas gi sąlygojo tokį ketvirtosios valdžios nuopuolį?
Šiame procese, kuris prasidėjo gerokai anksčiau prieš pandemiją, galima išskirti atskirus svarbius momentus:
1) užsakomosios informacijos srautai. Nors ši problema buvo reguliariai keliama įvairiose konferencijose bei publikacijose, tačiau visos valdžios ją visiškai ignoravo. Pakanka prisiminti, kad Visuomenės informavimo įstatyme taip ir neatsirado konkrečios nuostatos – užsakomoji informacija yra draudžiama.
Žinoma, žurnalistikoje dar yra žmonių, kurie atsimena pagrindinius informavimo principus, taip pat Žurnalistų etikos inspektorius savo svetainėje yra įrašęs, kad užsakomoji informacija turi būti pažymėta kaip reklama.
Visuomenės informavimo principai yra įrašyti Visuomenės informavimo įstatyme ir dėstomi aukštojoje mokykloje, bet jaunieji žurnalistai juos pamiršta, vos tik pradėję dirbti didžiosiose redakcijose. Kai žurnalistikos principus šiandien reikia garsiai įvardyti, kažkodėl darosi nejauku, nes tai nieko bendra neturi su realybe.
Žinoma, netyčia paaiškėjus „Kitokių pasikalbėjimų“ kainai, portalas vikriai atsiribojo nuo nupirktos laidos, panašiai kaip prieš porą metų kitas portalas atsiribojo nuo apdovanoto žurnalistinio tyrinėtojo, pardavinėjusio nemokamai gaunamus Registrų centro duomenis.
Naujoji žurnalistika jau yra kitokia – šiuolaikinė su žinomais savo žinomumu veikėjais (taiklus Nidos Vasiliauskaitės pastebėjimas), su antraštėmis – kas riebiau apspjaus ir su turiniu, kurio jau niekaip neatskirsi nuo nupirktos informacijos.
Ne vieną kartą valdžiai buvo siūloma visus valstybės pinigus, skiriamus komunikacijai, skirstyti per specialiai tam tikslui sukurtą Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondą, netvirkinti mūsų ketvirtosios valdžios, tačiau tokie pasiūlymai buvo ignoruojami.
Atsiradus viešųjų ryšių agentūroms, tas procesas jau tapo nevaldomas ir bjaurojantis mūsų žiniasklaidos nepriklausomumą. Viešųjų ryšių (kitaip tariant, informacijos įpakavimo menas) iki šiol yra pilkojoje zonoje – be jokio specifinio teisinio reglamentavimo. Sukuri legendą, parenki vykdytojus, vienur pagražini, kitur apjuodini, turi sąrašą, kas kokia tema gali kalbėti, o kas – ne ir pirmyn.
Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, vien tik viešinimo paslaugų pirkimų tiesiogiai iš žiniasklaidos priemonių sutarčių vertė per paskutinius 5 metus siekė 125,7 mln. eurų, neskaitant komunikavimo paslaugų per įvairias viešųjų ryšių agentūras.
Čia vertėtų prisiminti, kad, Viešųjų pirkimų tarnybos duomenimis, tik apie 18 proc. viešinimo paslaugų yra perkama tiesiogiai iš žiniasklaidos įmonių.
Šią vasarą paskelbtas skiepų viešinimo konkursas beveik milijono eurų sumai – tik mažas lašelis COVID informacinėje jūroje, minimi 3,5 mln. ir netyčia išlindę 12000 už pokalbių laidą – tai tik detalės, ne visuma.
2) beviltiškai nuo gyvenimo atsiliekantis viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų teisinis reguliavimas. Nors buvo užsimota sukurti VIRSIS – viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų registrą, be to, šiam projektui buvo išleista apie pusė milijono eurų, bet faktinė situacija yra tokia, kad Visuomenės informavimo etikos komisija žinomo youtube kanale veikiančio TV savininko nelaiko žurnalistu, o tai reiškia, kad toks viešosios informacijos rengėjas neprivalo laikytis Visuomenės informavimo etikos kodekso reikalavimų.
Kokiu statusu reikėtų traktuoti daugybinius youtube, patreon ir kitose platformose veikiančius viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, jau niekas nesuka galvos.
Iki šiol nėra vykdomos Visuomenės informavimo įstatymo 24 straipsnyje numatytos bendrosios viešumo nuostatos, įskaitant pareigą viešosios informacijos rengėjui ir skleidėjui pateikti visuomenei duomenis apie gaunamas valstybės biudžeto lėšas ir kitokį finansavimą.
Prie teisinio reguliavimo problemų galima būtų priskirti ir kuriozinę situaciją, kai po 2020 metų gegužės 13 dienos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo Lietuvoje iš viso kurį laiką negaliojo Visuomenės informavimo etikos kodeksas. Bet čia jau, matyt, kalta viena bylininkė, susijusi su žiniasklaidos nemėgstamu politiku, nereikėjo jai ieškoti Lietuvos žiniasklaidoje ir teismuose – „teisės atsakyti“ .
3) valdžios ir žiniasklaidos pernelyg didelis susibičiuliavimas. Šiame kontekste pabandykime prisiminti, kas iš įtakingiausių ir svarbiausių žurnalistų dar liko valdžios neapdovanotas. Tiesa, iš vieno tiriamosios žiniasklaidos šviesulio teko atimti tą apdovanojimą.
4) negaliu nepaminėti ir mūsų Temidės lankstumo. Kas stebi žiniasklaidos bylas, tas negali nepamatyti, kad metų metais besitęsiantys teisminiai procesai, nenuosekli teisminė praktika nuvilia visuomenę. Kartais atrodo, kad Temidei ne visiškai gerai užrištas raištis ant akių. Ji akies kampeliu kartais pasižiūri į tuos, ką teisia, kad ji vis dar bijo žiniasklaidos ir jai pataikauja. Vos paskelbus sprendimą, nepalankų žurnalistams, kitą dieną Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas jau skubą taisyti padėtį.
5) visuomeninio transliuotojo problemos. Nors buvo bandoma subalansuoti LRT valdymą bei susistiprinti LRT tarybą, nors pagaliau išspręstas LRT finansavimo klausimas, netgi įvesta nauja etikos pareigūno pareigybė, deja, rezultatas nuvilia.
Žinoma, galima pasidžiaugti visuomeninio transliuotojo kultūriniu kanalu, kai kuriomis dar išlikusiomis LRT profesionalų radijo laidomis, bet vis daugiau ir daugiau žmonių reiškia nusivylimą šio transliuotojo rengiamomis laidomis visuomenei aktualiais klausimais.
Šiandien mūsų visuomeninis transliuotojas formaliai yra valdomas kolegialaus organo LRT tarybos, kuri kartu yra ir save prižiūrintis priežiūros organas. Pati misija valdyti ir save prižiūrėti yra neįmanoma.
LRT taryba, kurios sudėtyje yra paprastai kartą per mėnesį susirenkantys žinomi kultūros, meno, visuomenės veikėjai, vargu ar fiziškai galėtų tą valdymą ir priežiūrą atlikti, todėl didžiausia valdymo našta faktiškai tenka vienam asmeniui – generaliniam direktoriui.
Kai man teko 2020 metų pradžioje rengti nepriklausomą naujos LRT įstatymo redakcijos ekspertinį vertinimą, aš padariau išvadą, kad tokia situacija kelia grėsmę LRT nepriklausomumui. Tik laikas įrodys, ar klydau.
Šiandieninėje žiniasklaidoje pagrindinis visuomenės informavimo principas – nuomonių pliuralizmas ir žurnalistų nešališkumas tampa retokai sutinkama prabanga, o visuomeninio transliuotojo meilė / nemeilė atskiroms valdžioms bado akis.
Ar tikrai viskas gerai, kai sutuoktinis prodiusuoja laidas, kurios vertina Vyriausybės politiką, kai tos Vyriausybės komunikacijai vadovauja prodiuserio sutuoktinė?
Ar tikrai gerai su etika, kai visuomeninio transliuotojo laidų vedėjai – LRT veidai – lenktyniauja socialiniuose tinkluose ar kitose žiniasklaidos priemonėse, kuris riebiau apspjaudys valstybės vadovą?
Ar tai yra nuomonių pliuralizmas, kai prieš vieną profesorių diskusinėje laidoje pastatomi keturi ar penki kitokios nuomonės reiškėjai?
Lietuviškojoje infodemijoje tragiškiausias momentas, kad sugebėjome supriešinti visuomenę, išvarėme žiūrovus ir klausytojus į socialinius tinklus ir patreonų platformas.
Deja vu – prieš 3–4 dešimtmečius žmonės prilipę prie VEFŲ klausėsi Amerikos radijo, o šiandien vis daugiau žmonių informaciją gaudo internete ir neaišku kokiose informacinėse erdvėse.
Vis didėjantis mažosios žiniasklaidos srautas bei neprognozuojamas tokių informacinių kanalų turinys – tai kaina, kurią sumokėjome už nuomonių pliuralizmo principo ignoravimą ir nešališkumo stoką didžiojoje žiniasklaidoje.
Ir visgi ar turi Lietuva šansą susikalbėti? Ne tik turi, bet ir privalo.
Pirmiausia, viešojoje komunikacijoje reikėtų atsisakyti gąsdinimo ir smerkimo, marginalizavimo ir persekiojimo retorikos, riaušių paieškos nepasibaigus teisėsaugos institucijų tyrimams, propagandinių metodų.
Besąlygiškai reikėtų atsisakyti prasivardžiavimo, įžeidinėjimų, žmonių skirstymo į savus ir svetimus, į draugus ir priešus, į vakserius ir antivakserius.
Būtina aiškiai atskirti užsakytą informaciją ir ją pažymėti kaip reklamą.
O valdžios vyrai ir moterys turėtų pirmiausia išmokti klausytis ir išgirsti, vienyti, bet neskaldyti.
Dr. Liudvika Meškauskaitė yra Vilniaus universiteto Teisės fakulteto profesorė, advokatė, trijų knygų apie žiniasklaidos teisę autorė. Ji taip pat yra pandemijos valdymo priemones kritikuojančio Sveikatos teisės instituto ekspertė.
