Ir dažniausiai – penktadienį arba šeštadienį. Visą laiką veikė, darbavosi ir – še tau... burzgia, kažkas sukasi, girgžda, bet – neskalauja arba negręžia. Ir dar skysčiai, pavyzdžiui, varva iš nosies – ant veido ir ant grindų. Viskas buvo gerai, o dabar – ėmė ir sugedo. Reikės meistro arba gydytojo ieškoti.
Ilgiau įsisirgęs supranti, kad reikėjo anksčiau savo kūnu susirūpinti, juo labiau kad šiokių tokių ženklų, požymių jau būta. Siuntė tas kūno aparatas žinutes – vis kažką ne taip, ne tą, ne tada padarydavo. Tai kažkoks garsas, panašus į kosulį, pasigirsdavo, tai – temperatūra ne ta. Bet nerodei to savo mechanizmo jokiems meistrams-daktarams, nes galvojai – praeis. Techninė apžiūra, kaip žinia, reikalinga tik automobiliui ir tai – kas antrus metus. O kūnas, skalbimo mašina, indaplovė ir visokie kitokie smulkūs mechanizmai – tegu veikia, kol sustos.
Po kelių dienų, praleistų lovoje, pradedi suprasti dar daugiau: kuo rimtesnė liga, tuo daugiau reikia sveikatos jai įveikti. Ruošiantis susirgti, reikia iš anksto sukaupti daug jėgų, nes jų tikrai prireiks. Nemanyk, kad tabletės, vienos – be tavęs, įveiks visokias ligas. Nebus taip, kad tu gulėsi ir nieko neveiksi, o tabletės pačios – visai be tavęs – darbuosis tavo kūne, kovos ir nugalės. Deja, bet tau pačiam reikės kautis. Liga graužia, ėda, dildo, naikina, sekina jėgas. Kol turi jėgų – dar laikaisi, bet tas laikymasis, ta kova – reikalauja sveikatos, kurią tu eikvoji būsimai ligai nugalėti.
Visai nereiškia, kad jeigu būsi labai sveikas – tai nesusirgsi. Susirgsi – nebijok. Suserga ir patys sveikiausi. Todėl pasiruošk sveikatos iš anksto. Panašiai, kaip su valia. Reikia turėti nemažai valios – kai jos prireikia, gerai, kad jos yra ir dar lieka. Tada gali įsigyti tos valios daugiau. Nes jeigu išeikvoji visas valias, nebelieka valios – įsigyti daugiau valios. Prarasdamas valią – žmogus tiesiog nusivilia. Nieko tam žmogui nebelieka.
Taigi, būk sveikas, nes ligoje tau gali prireikti sveikatos. Aišku, gal tau pasiseks – prisikabins kokia menka ligelė. Koks nelabai išsivystęs mikrobas, paliegusi bakterija ar silpnas virusas. Tu gulėsi lovoje ir džiaugsiesi – jausdamas, kad tuoj jį sutvarkysi. Matydamas, kad turi pakankamai jėgų visokioms menkoms, svetimoms ligos ir gyvybės formoms nugalėti. Visokiems klastingiems priešams, kurie pabandė įsikraustyti į tavo organizmą ir jame apsigyventi. Taip ir bus: susirgai ir guli sau lovoje, namuose – toks visas išraudęs ir gal net suprakaitavęs. Nors ir guli, bet dirbi, kovoji – skini lengvas pergales prieš virusus ir bakterijas.
Visi tavimi džiaugiasi. Niekas nemėgsta sunkiai sergančių ligonių. O tokius, kaip tu – tiesiog myli. Todėl ir lepina tave šypsenom ir arbatom. Truputį sunerimę – mat, tavo liga atsiuntė namiškiams netikėtą žinutę: pasirodo, kad ir tu gali susirgti. Jie jau buvo įpratę, kad tu amžinai darbe, niekada nesergi, tavęs nuolat nėra namuose, nes tu tas – kurio niekas nematė lovoje: namo grįžti vėlai, kai visi jau miega ir išeini anksti – kai jie dar neatsikėlę. Toks įspūdis, kad tau asmeniškai lova beveik nereikalinga. O dabar – štai: kažkas netikėto – tu susirgai ir ne lakstai, kaip įpratęs, bet guli beveik nejudėdamas. Todėl visi sunerimę kalbina, klausinėja – kaip čia dabar atsitiko, kad tu ne darbe – o lovoje.
Tu guli, nutaisęs susirūpinusį ligonio veidą, o tavo širdis džiaugiasi: matai, kaip tave visi myli. Kaip gerai, kad susirgai – kol buvai sveikas, niekas į tave nekreipė dėmesio, arba jei jau kreipė – tai: pykdavo ant tavęs, visą laiką kažko reikalavo, kritikuodavo, erzindavo, provokuodavo. Matė, kad esi pilnas jėgų, žinojo, kad atlaikysi, todėl ir elgėsi kaip su sveiku: zulino, pjovė, kankino, kaulijo, apgaudinėjo. Žodžiu, nieko asmeniško – nothing personal – tiesiog testavo tave, žiūrėjo, ar atlaikys tokias apkrovas tavo mechanizmas, kad žinotų – kiek dar galima tavimi pasikliauti. Mylėjo tokia savotiška – sveikųjų meile. Žinia, tie sveikieji – kai myli – tai savo numylėtinius sekina, kankina ir gadina.
O dabar, kai tu jau sergi – visi staiga pasidarė lengvi, malonūs, šviesūs ir linksmi. Rodo tau visas gražiausias savo puses. Kaip kokioje madų demonstracijoje – praeina prieš tave lengvomis siūbuojančiomis eisenomis, lėtai gracingai apsisuka ir būtinai nusišypso. Matai, kaip sapne – jie po vieną sustoja prie tavo lovos – apkabina, glosto, ramina. Įžiūri tavyje kažkokią tau pačiam nesuvokiamą reikšmę ir prasmę.
Tu nė kiek nepasikeitei – nepasidarei geresnis, gal visai atvirkščiai – tapai ligotas, menkas ir apgedęs. Kol buvai sveikas, stiprus ir greitas – tu buvai toks beveik nematomas, nepastebimas ir nereikalingas – o dabar esi mylimas, geidžiamas, vertinamas ir reikšmingas. Jie supranta ir rodo, kad visą laiką mylėjo tave, tik neturėjo to specialaus laiko – tau parodyti savo pagarbą ir meilę. Tu buvai tiesiog per sveikas ir per greitas – šmėkštelėdavai, kaip raketa ar meteoras. O dabar, ligoje, nesveikatoje – jie pasivijo tave drybsantį lovoje, ėmė ir prisiminė. Ir jų meilė apšvietė tave, sustiprino ir nuramino. Jau jauti, kad tuoj galėsi keltis ir bėgti toliau – lekuodamas, iškišęs liežuvį. Tik dar – nors penkias sekundes pagulėsi. Tu žinai, kad turi sveikatos, bet jauti, kad vertėjo susirgti...
Palinkėkite sau sveikatos – ir mažų, neilgų, nesmarkių ir laimingų ligų.
Kad pavyktų trumpam sustoti tame kvailame reikalingos, neišvengiamos beprasmybės bėgime.
Kad užtektų jėgų nugalėti kitas – kvailas kasdienybės ligas.
