Taigi: Tėtis, savaitei paliktas vienas su dukrele – po trijų dienų vedasi ją pas gydytoją. „Padėkit, – prašo gydytojo, – mano dukrelės akys išsprogusios, ir ji visą laiką šypsosi. Nesuprantu, kokia čia liga.“ Daktaras pasižiūri ir sako: „Pabandykite jai truputėlį laisviau supinti kasas.“
Nejuokinga. Nes pakėlęs akis – gatvėje, įstaigoje, televizijoje, portale – pamatai gausybę žmonių paklaikusiomis akimis, entuziastingai drebančiomis rankomis, o nuo jų šypsenų kažkodėl nejauku. Kai kurie iš jų žūtbūt nori išgarsėti – ir todėl kalba, rašo, veržiasi į portalus, komentuoja, lenda prie mikrofonų ir televizijos kamerų. Tik pakviesk, ir jie atsikraustys į pokalbių laidas, pasakos pagražintas arba pabaisintas gyvenimo būdo istorijas be jokios gėdos, be sąžinės, be atrankos. Iš baimės, kad jų nepastebės – jie gali padaryti bet ką: nusirengti nuogai arba apsimesti katalikais. Šokinėti per valdžios virvutę, skambant partinei muzikai. Išsižadėti savęs.
Nelaimėlis yra Švedijos, Prancūzijos ir Amerikos Valstijų pilietis. Kaip ir susigaudo, kas jis toks.
Kitiems irgi: kažkas-kažkada-kažkodėl taip kietai supynė jų proto kasas, kad dabar jie beveik negali nesijuokti, o kai kurie negali neverkti.
Kai kurie gyventojai taip gerai išmoko bijoti, jog bus blogai – kad jiems nuo to jausmo yra gerai. Jie pasiruošę nesėkmėms ir nelaimėms iš anksto – ir kai tos nelaimės ateina – nudžiunga. Rašo: „Matot, prieš dešimt metų sakiau, kad taip bus. Žinojau, keikiau, verkiau. O jūs netikėjot. Gyvenot sau laimingi, negalvodami. Nesijaudindami, kad bus blogai. Dabar jau ir jums blogai. O man gerai – aš atspėjau.“
Kiti nuolat ieško priešų. Jiems vaidenasi priešiški veidai, ir todėl jų pačių veidai irgi yra priešiški. Kaimynai jiems sako: „Mes ne priešai. Draugaukim.“ O jie atkerta iš peties: „Visi priešai iš pradžių sako, kad jie ne priešai. Iš to ir galima juos atpažinti – kad jie apsimeta draugais. Geriau jau drauguose matyti priešus, nei bent vieną priešą įsileisti į draugus. Taip saugiau. Pasiruošti, kad bus kiaulystė. Kad vis tiek viskas baigsis. Kad meilė praeis. Kad draugai pavirs išdavikais. Kad mano papūga gyvens ilgiau už mane. Ir todėl nelaikyti papūgų.“
Reikia saugotis, budėti ir ruoštis. Taigi, ir vėl – kiečiau susipinti kasas. Neleisti dvigubos pilietybės. Nes priešai iš visų priešiškų valstybių įsiskverbs į mūsų valstybę iš vidaus. Jau geriau tegu mūsų piliečiai būna priešai, nei priešai tampa mūsų piliečiais. Tik leisk dvigubą pilietybę, tuojau užsimanys trigubos. Kaip tas Joakimas Noah iš Niujorko „Knicks“ komandos: jis turi tris pilietybes, nes tėtis – prancūzas, mama – švedė, o krepšinį žaidžia Amerikoje. Ir visos tos valstybės negaili jam savo pilietybės. Nelaimėlis yra Švedijos, Prancūzijos ir Amerikos Valstijų pilietis. Kaip ir susigaudo, kas jis toks. Pabunda, kaip amerikietis, užmiega kaip švedas, o valgo kaip prancūzas. Nesąmonė. Kam tiek pilietybių. Reikia atimti dvi. Vienam žmogui turi užtekti vienos.
Reikia sekti, kad raidyne nebūtų neaiškių raidžių. Raidžių, kurių negali ištarti. Raidžių, kurios naudoja daugiau dažų ir užima daugiau popieriaus. Svetimų, klastingų, protą sujaukiančių ženklų. Dvasiniai nuodai yra patys pavojingiausi. Jie įsiskverbia ir užnuodija protą per kalbą, per žodžius, gal net per raides.
Gali būti, kad išsipynus plaukus šventinių šypsenų būtų gerokai mažiau. Akyse mažiau pašėlusio entuziazmo. Bet mažiau ir militaristinės isterijos, reformatoriško fanatizmo ir parodomojo patriotizmo. Gal atsirastų noras ne tik keisti, tobulinti, gerinti, ne tik žadėti, bet ir kažką daryti. Būtų mažiau komjaunuoliškos pompastikos ir švonderiško aktyvumo. Gal pavyktų pamatyti, kad yra ne tik partiniai ir valstybiniai, bet ir žmonių interesai.
Gal pavyktų suprasti, kad žmonės nori ne tik gerinti ekonominius rodiklius ir vykdyti istorines misijas, bet ir gyventi. Ne tik rodyti dantis, bet ir juoktis. Ne tik kalbėti apie meilę, bet ir mylėti. Neatidėti gyvenimo rytojui. Ne tik būti ir laukti. Tiesiog pradėti gyventi.
TAIP PAT SKAITYKITE: Liutauras Degėsys: Rūpintojėliai, eikit velniop