Kaip tie trys paršiukai iš pasakos – Nif-nifas, Nuf-nufas ir Naf-nafas, kurie, sako, yra visai ne trys paršiukai, o trys to paties paršiuko sąmonėjimo stadijos: nuo šiaudinės, link molinės, o paskui ir mūrinės trobelės. Taip ir nesupranti, žmogau, kuris čia dabar paršiukas prieš tave – valdžios pavidalu: šiaudinis, molinis ar mūrinis. Gal šiaudinis, apsimetantis mūriniu, o gal tiktai molinėmis kojelėmis įsispyręs į Gedimino prospektą.
Tik piliečiams labai svarbu ne tik valdžia, bet ir jie patys. Jiems rūpi ne tik, ką galvoja ar kalba valdžia, bet ir kaip jie patys jaučiasi. Savijauta žmogui yra labai svarbi. Kartais svarbesnė, nei sumeluoti pinigai ar pažadėti saldainiai. Blogai, kai sakai, kad jautiesi blogai. Kad tavo savijautą galima apibūdinti trimis žodžiais: Keista, Liūdna ir Baisu.
Keista, kad valdžia kažin kodėl pradeda bijoti savo piliečių. Jai pradeda vaidentis, kaip kokiam Hamletui – sąmokslo tėvo šmėkla ir valstybės griuvimas. Ji net pradeda deklamuoti – būti ar nebūti.
Ir kas blogiausia – išsigandusi valdžia – visai kaip persigandęs žmogus – pradeda gąsdinti kitus – savo piliečius. Sako, kad jeigu mokytojai streikuos, tai streikai sužlugdys biudžetą ir atims eurus iš pensininkų, ir pagrobs gal ir ne pačius vaikus, o bent jau vaiko pinigus. Gali būti, kad tokie streikuojantys mokytojai net sutrukdys surengti rinkimus. Gresia chaosas, suirutė, nesusivaldymas ir netektis. Gal net ji pati, sako valdžia – nesusivaldys. Ir valdys taip blogai, kaip nesusivaldžiusi. Savavaldiškai.
Liūdna todėl, kad valdžia nekalba, todėl ir nesusikalba. Ji žino, kaip yra ir kaip reikia. Gal tu pats nežinai, kas yra tavo laimė, o ji – žino. Ji žino, kas tau geriau ir ko tau reikia. Ji stebisi, kad jos nemyli ir su ja nesikalba, nors ji pati tik auklėja, barasi ir pamokslauja.
Jei kas skundžiasi, kad juos skriaudžia, ji sako: tuoj aš jums dar pridėsiu. Beržinės košės. Baikit, eikit namo, varykit iš čia, jei nepatinka, o mes – valdžia – niekados nenusileisim. Nes politika – tai ne kompromiso menas, o boksas. Jeigu nusileisim – bus gėda. Kausimės su savo piliečiais, kol nugalėsim. Iki kraujų.
-
Liutauras Degėsys: Ačiū Dievui, jie tik (dar) streikuoja
-
Pasakyta/Padaryta. Kaip kito Andriaus Tapino pozicija dėl protestuojančių mokytojų?
-
R.Karbauskis: etatinį modelį taisanti prezidentė nori parodyti, kad „valdžia yra bloga“
-
Profsąjungų atstovai: prezidentės pataisos pagrindinių problemų nesprendžia
-
Tiesa ar melas? A.Kubilius: mokytojams atlyginimai nedidės, nes biudžetas negaus 320 milijonų
-
„Valstiečiai“ paskelbė savus įrodymus, kaip konservatoriai šalyje vykdo perversmą
-
A.Navickas: gaila, kad ši Vyriausybė užsiėmė politine savižudybe
-
Vilniuje vyko masinis protestas „Paskutinis skambutis“: reikalavo pagarbos ir atšaukti etatinį apmokėjimą
-
Savo bloge apie mitingą ir valdžią prabilusiam Varėnos mokytojui E.Nasevičiui – policijos įspėjimas
Mes turim tuos piliečius nugalėti. Streikuojantiems mokytojams – nemokėsim algų, neduosim pinigų, juos pakeisim kitais mokytojais arba dar geriau – policininkais arba kareiviais. Ir pinigų švietimo sąskaita sutaupysime, ir tose mokyklose padarysime tvarką. Ir galų gale, gal priversim ir mokinius nešioti uniformas. Ir vietoj pertraukų įvesim ne valandas, o komendanto minutes. Tie mokytojai vis tiek nemoka mokyti, tai mūsų policininkai vietoj mokytojų gal nors ko nors išmokys – gatvę pereiti ar panašiai. Ir niekas nepastebės.
Ir galiausiai – Baisu, nes neduok Dieve, viskas liks kaip buvę, streikas nurims, visi patikės pažadais, pripras prie suklastotos statistikos, prie neteisybės ir melo. Ir niekas nepasikeis, ir gyvensim po senovei – ilgai, bet nelabai laimingai. Leisimės žemyn kasdienybės laipteliais, kol pramušime dugną ir ledą, ir rasim tenai visai ne auksą ir ne sidabrą, o nevilties žodžius: „Yra kaip yra“ ir „Nieko čia nepadarysi“.
