Deja, deja: iš pliaukštelėjimo – kaip „teisėto“ principo – seka bet kas:
1. Tuomet galima pliaukštelėti ir sau.
2. Galima pliaukštelėti ranka ir viskuo, kas po ranka: rykštele, basliuku, akmenuku, kirvuku, peiliuku ir šautuvuku.
Gatvėje galima prieiti ir pliaukštelėti merginai, kuri per trumpai apsirengusi, pernelyg išsidažiusi, o be to – pliaukštelėti yra labai smagu.
3. Galima pliaukštelėti per užpakalį, per ranką, per ausį, per akį, per nosį, per liežuvį, per inkstą ir per kepenis.
4. Tėvas gali pliaukštelėti vaikui (18-os metų vaikui, 18-os mėnesių vaikui ar 18-os dienų).
5. Tuomet ir vaikas gali pliaukštelėti neteisingam tėvui arba motinai.
6. Tėvas gali pliaukštelėti netinkamai savo vaikų motinai.
7. Mokytojai gali pliaukštelėti nesimokantiems.
8. Galima pliaukštelėti sportininkui – kam pralaimėjo.
9. Galima pliaukštelėti pabėgėliui ir gėjui.
10. Du politikai gali pliaukštelėti vienas kitam.
11. Gatvėje galima prieiti ir pliaukštelėti merginai, kuri per trumpai apsirengusi, pernelyg išsidažiusi, o be to – pliaukštelėti yra labai smagu.
12. Reikia pliaukštelėti policininkui, kuris jus sustabdė, bet tarnybos metu be kepurės, prisistatydamas nepasako savo pavardės, reikalauja parodyti vairuotojo teises ir aiškina, kad jūs per greitai važiavote.
13. Galima pliaukštelėti kaimynui, kuris yra dviejų metrų ūgio, smarkiai išgėręs ir dainuoja po tavo langu 12 valandą vakaro.
14. Galima pliaukštelėti tam, kuris pliaukštelėjo...
Sąrašas, deja, pildomas...
Kai bandai suprasti pliaukštelėjimo gėrį – manai, kad neverta kalbėti apie potencialius psichiatrinių ligoninių pacientus, kurie daužo artimuosius ir tolimuosius gentainius tiesiog – savo malonumui.
Sudėtingesnė yra „auklėtojų“ grupė. Iš tiesų – galima įsivaizduoti, kad žmogus, išauklėtas „fizinio auklėjimo“ – „beržinės košės“, „rykštelės“, „lazdelės“ ir visokių kitokių auklėjimo įrankių dvasia – supranta fizinę bausmę kaip auklėjimo principą. Tam „auklėtojui“ asmeniškai – nuo vaikystės buvo vaizdingai pademonstruota, kad plakimas rykštėmis, daužymas atgalia ranka, mušimas diržu – yra auklėjimo priemonė. Rykštės visuomet kabodavo užkištos už veidrodžio ir paruoštos. Diržą buvo galima greitai nusijuosti. O jeigu reikėdavo auklėti dar staigiau, tai ranka – visuomet būdavo po ranka.
Taip jo giminėje buvo auklėjami visi. Jo auklėtojai buvo taip išauklėti ir tų auklėtojų auklėtojai irgi tapo žmonėmis, tik išmokę fizinio auklėjimo pamokas. Tokiose pamokose buvo ne šiaip sau daužoma, bet mušama su kilnia intencija, vadovaujantis moraliniais tikslais.
Tokiu būdu – naudojant neišvengiamas priemones – buvo mokoma skaičiuoti, planuoti, laikytis tvarkos, švaros. Duodant per dantis buvo mokoma, kad reikia valytis dantis. Teisingomis, pamatuotomis, apskaičiuotomis ir patyrimu pagrįstomis bausmėmis buvo mokoma teisingumo, teisėtumo, o gal net ir meilės, draugystės ir atjautos. Šitaip būdavo formuojamas charakteris, taisomi sugedę įpročiai. Baudžiant buvo kuriami šeimos papročiai ir giminės bei tautos tradicijos, skiepijamas religingumas.
Vyrai kumščiais auklėdavo nepaklusnius vaikus ir nedėkingas žmonas. Tos nepasiduodavo – irgi auklėdavo: priekaištaudavo, užsiimdavo seksualiniu šantažu – neduodavo.
Remdamiesi visuotinio auklėjimo, totalinės apšvietos principais ir standartais beveik visi auklėdavo vieni kitus. Pirmiausia, tuos artimuosius, po ranka esančius. Vyraudavo, aišku, stipriojo = teisiojo principas. Žinoma, kad stipresnieji auklėdavo silpnesnius. Vyrai kumščiais auklėdavo nepaklusnius vaikus ir nedėkingas žmonas. Tos nepasiduodavo – irgi auklėdavo: priekaištaudavo, užsiimdavo seksualiniu šantažu – neduodavo. Nekalbėdavo, būdavo susiraukusios, daužydavo indus.
Aišku, kad į auklėjimo procesą neišvengiamai įsijungdavo ir kiti šeimos bei giminės nariai: manipuliuodavo, persekiodavo, erzino, zulino, dirgino vieni kitus. Žodžiu, nuolatinėse kovose – auklėdavo. Arba keršydavo: rodydavo, kad jų gyvenimas sugriautas ir kokie jie yra nelaimingi. Jeigu reikia kovoti dėl auklėjimo, šeima gali tapti nuolatine karo arena. Kur visi ne gyvena, bet kovoja, nes auklėjimas yra šventa kova – tik ne už, bet prieš.
Kilnus auklėjimo tikslas visiems suteikdavo teisę auklėti visus – vyrus, žmonas, vaikus, šunis, kartais net kates. Kai kurie bandydavo dresiruoti netgi papūgas ir kanarėles. Nors anksčiau ar vėliau visi pastebėdavo, kad galima auklėti tik tuos, kurie patys nesiauklėja. Kurie neturi savo valios, proto ir jausmų. Ir tokių nuolat susirasdavo savo šeimoje. Šeimoje auklėjimas sekėsi visai neblogai.
Gaila, bet pradėję auklėti kitus asmenis gatvėje, auklėtojai nuolat užsiraudavo ant nedėkingų ir neišauklėjamų auklėtinių. Arba jį patį pradėdavo auklėti, arba – kas yra tas pats – primušdavo ir suspardydavo. Neišauklėjami dažniausiai būdavo kaimynai už sienos, chuliganai gatvėje ir užsienio politikai ir rinkėjai. Sunkiai auklėjamos pasitaikydavo ir akvariumo žuvytės.
Sunkiai auklėjamos pasitaikydavo ir akvariumo žuvytės.
Jei manai, kad tavo gyvenimo tikslas yra padaryti kitam gera: pakeisti, perauklėti, padaryti iš žmogaus – kitą žmogų. Jei manai, kad toks, koks jis yra – tas žmogus nepatogus, nesėkmingas, erzinantis nevykėlis. Jeigu jis amžinai yra: verkiantis, laužantis, griaunantis tavo tvarką, trukdantis ramybę, neinantis laiku miegoti, nevalgantis to, ką reikia valgyti, apšlapinantis unitazo dangtį, neparuošiantis pamokų – tu įgyji teisę pradėti jį keisti.
Jeigu to žmogaus asmuo jam pačiam nepriklauso. Jeigu jo asmuo priklauso tau – tu su juo gali daryti ką nori. Jo paties labui. Kad jis taptų geresnis. Ir tuomet visos priemonės yra pateisinamos. Vardan aukštesnio tikslo – gali veikti visokiais būdais. Gąsdinimu, teroru, šantažu, bausmėmis, kančiomis. Juk po to, kai tu jį perdarysi – jis bus visai kitas. Gal net bus dėkingas, kad tu jį taip pagerinai, pakeitei, sukilninai ir sutaurinai. Gal net džiaugsis, kad tu jį žeminai, luošinai, žalojai.
Visa tai bus galima pavadinti auklėjimu. Gal judu abudu net pasieksit kažkokio makabriško susitarimo: tas, kuris muša – galvos, kad: „nieko tokio, dabar gal negerai – yra kraujosruvos ir mėlynės, bet bus gerai, pravers ateityje“, o tas, kurį muša – irgi sakys: „tuo metu man nepatiko gauti į kailį, bet dabar suprantu, kad buvo labai naudinga“.
Gal net bus dėkingas, kad tu jį taip pagerinai, pakeitei, sukilninai ir sutaurinai. Gal net džiaugsis, kad tu jį žeminai, luošinai, žalojai.
Tokiu būdu susitarsite, kad fizinis auklėjimas yra naudingas. Neišauklėtas – neprimuštas žmogus – savęs nekontroliuoja, neprižiūri, netobulina ir iš viso nėra joks moralės subjektas. Jis neprisimena ir neatgailauja dėl savo kiaulysčių. Todėl, jeigu jis pritrupino ant stalo ir neišvalė – reikia drožti per rankas – kad prisimintų. Jeigu laiku neparėjo – dėti per kojas. Jeigu nemandagiai pasakė – per lūpas. Jeigu neišgirdo – smogti per ausį. Jeigu neruošė pamokų – pamokyti per galvą. Jeigu prišlapino ant grindų – per inkstus. Jeigu nemato, koks jis pats yra asilas – duoti į akį.
Jei suplėšė naujas kelnes, reikia taip prikulti per minkštąją, kad kiekvieną sykį sėsdamas prisimintų – ką padarė savo kelnėms. Ir tuomet, kai tam žmogui bus nebe dešimt, o jau dvidešimt, gal trisdešimt, o gal jau ir penkiasdešimt metų – jis kiekvieną kartą, suplėšęs kelnes, sustings iš baimės ir galvos: „Kas man dabar bus“. Ir ne iš karto, bet su palengvėjimu prisimins – taigi jis jau nebe vaikas: niekas jo nemuš. Nueis ir naujas kelnes nusipirks.
Aišku, jeigu jau negalima mušti (jeigu toks kvailas įstatymas), galima ir nemušti: galima tampyti už plaukų arba ausų, žnybti į ranką arba į koją, arba galima taip mušti, kad nesimatytų pėdsakų. O jeigu nepavyksta, ir kas nors klausia, kodėl vaiko kojos kruvinos, o veidas mėlynas – reikia išmokyti vaiką sakyti, jog nukrito nuo dviračio ir užlipo ant grėblio.
Bet svarbiausia – reiks ieškoti kaltų ir kaltuosius nubausti. Visą gyvenimą reiks nugyventi arba kaltinant, arba pačiam paskendus nuolatinėje kaltėje. Nuo vaikystės iki senatvės.
Arba: negalima pliaukštelėti, net jei atrodo, kad tai būtina, teisinga ir neišvengiama.
TAIP PAT SKAITYKITE: Tragiškų Matuko istorijų – šimtai: Lietuvoje kasmet dėl smurto miršta po 25 vaikus
