Galime, žinoma, susitarti – kad nesitarsime. Tuomet net du žmonės, pradėję gyventi kartu – ir nusprendę, kad gyvens nesitardami – labai greitai baigia savo bendrą gyvenimą. Juo labiau – žmonės valstybėje: yra daug dalykų, dėl kurių reikės tartis. Bet: susitarę dėl būtinų dalykų – galime leisti sau ir kitiems nesitarti dėl kai kurių – nesvarbių dalykų. Į klausimą – „ką šiandien valgysi“ – kam nors galima atsakyti ir visai nemandagiai: „ne tavo reikalas“. Ką šįvakar valgysime – galime nesitarti, jei šįvakar kartu nevalgysime. Dėl to – kuria kelio puse važiuosime namo – visi turi susitarti, antraip žus visi – jei vieni važiuos kaire, kiti – dešine gatvės puse.
Valstybė, valdžia – įgyja teisę spręsti problemas – jeigu žmonės nepajėgia susitarti. Jeigu nepajėgia savanoriškai mokėti už kelių remontą – nors žino, kad kelius remontuoti reikia ir jaučia, kad važinėdami automobiliais gadina kelius – valstybė sugalvoja kelių mokestį arba įskaičiuoja kelių gadinimo mokestį į benzino kainą.
Jeigu vaikiškomis ligomis sirgdami vaikai kelia grėsmę kitų vaikų sveikatai ir gyvybei – tenka skiepyti visus, net ir tuos, kuriems atrodo, kad nesiskiepijimas yra jų asmeninis reikalas. Ir tuos, kurie mano, kad jie niekada nesusirgs. Gal ir būtų galima leisti kokiam žmogui nemokėti mokesčių už sienos apsaugą – bet tada reikėtų jam paskirti 10 metrų valstybės sienos – ir įpareigoti jį saugoti tuos dešimt metrų – dieną ir naktį. Gal ir galima būtų atleisti žmogų nuo privalomo mokesčio už sveikatos apsidraudimą – bet ką tuomet daryti su neapsidraudusiu, nesumokėjusiu – ir nugriuvusiu gatvėje. Gal – pasakyti: nemokėjai, tai ir gulėk gatvėje, kol nusibaigsi, nes ligoninė tau nepriklauso.
Gal šitiems, nežinau kaip tuos nesiskiepijančius pavadinti, gal tiesiog „anti“ – tik kad antys neįsižeistų – leisti jiems nesiskiepyti, ir tegu jie turi savo „negalimybių pasus“ – įrodymus, kad nesiskiepijo. Tegu visi kartu vaikšto į savo anti-kavines, kur nebijantys covido oficiantai neplautomis rankomis neša jiems valgius, tegu turi savo atskiras nesiskiepijusių mokyklas su neskiepytais mokytojais ir mokiniais.
Tegu gyvena savo daugiaaukščiuose ir važinėjasi liftais – „tik neskiepytiems“. Tegu žiūri varžybas su specialiai neskiepytais krepšininkais ir teisėjais. Gal ir miestų jiems reikėtų atskirų – su teatrais, parduotuvėmis ir ligoninėmis „tik neskiepytiems“. Gal jie tose savo gatvėse galėtų laisvai važinėti – vieni kaire, kiti – dešine puse. Pirktų ir gertų arba gamintų savo degtinę – kada nori ir kaip nori. Gal jie nori turėti savo valstybę, kurioje galėtų ginčytis iki nuprotėjimo, kad bet kokios taisyklės varžo jų laisves – ir todėl galėtų nesitarti dėl nieko su kitais tokias pačiais, ir kiekvienas galėtų turėti savo taisykles. Kažin, kaip ilgai jiems pavyktų disponuoti savo laisve. Ar nepradėtų jie šaukti apie kaimynų despotizmą ir pasikėsinimą į jų laisves. Ar nepareikalautų, kad kaimynai atsistatydintų.
Susitarkim, kad reikės susitarti. Susitarkim – dėl ko reikia susitarti būtinai, ir dėl ko – galime nesitarti. Apsispręskim, kuria gatvės puse važiuosime namo.
