O, jeigu galėtum pasirinkti ir viena, ir kita: pinigus ir garbę. Keliones ir patogumus. Laisvę ir atsakomybę. Kartais, žinoma, pavyksta visai neblogai: renkiesi blynus ir su spirgais, ir su grietine, ir su sviestu. Konjaką su šampanu, degtine ir alum. Katalikybę ir jogą. Žolines ir Ėmimą dangun. Ministro postą ir deputato mandatą.
Dar lengviau yra nuolat rinktis ir nepasirinkti. Kai kurie žmonės visą gyvenimą renkasi, renkasi – ir vis nepasirenka – ir vis gyvena pasirinkimo procese. O tai yra smagu. Atrodo, kad viskas dar prieš akis. Pavyzdžiui, žmogus niekaip negali apsispręsti: mesti gerti ar ne – ir kol sprendžia šitą problemą – visą gyvenimą geria.
Visų lengviausia – nieko nesirinkti. Kai pasirenki – nesirinkti, tai gali daryti, ką nori.
Kai kurie nepajėgia pasirinkti, ar verta emigruoti į Angliją – ir todėl nuolat išvažiuoja į priešingą, kairę eismo juostą, kur susitinka tuos, kurie apsisprendė gyventi Lietuvoje ir važiuoja pasirinkta dešine kelio puse. Kai kas renkasi ir nepasirenka, kas svarbiau – laisvė ar lygybė. Kiti nežino, ką daryti su savo laisve ir kol nežino – atiminėja laisvę iš kitų. Dar kiti taip myli savo moteris, kad vis paauklėja jas kumščiu. Padeda pasirinkti. Jų pačių labui. Nes jos nežino, ko nori.
O visų lengviausia – nieko nesirinkti. Kai pasirenki – nesirinkti, tai gali daryti, ką nori. Tik – kad pamirštum, jog pats pasirinkai tą nesirinkimą, turi nuolat kalbėti tą pačią maldelę iš trijų sakinių: „nuo manęs niekas nepriklauso“, „pasirinkimo nėra“ ir „matot, ką jie su manimi padarė“.
Jau prieš pusmetį išsigandai savęs vonioje. Pasakei sau: „Esu aptukęs, apsmurgęs ir apsmukęs. Šitas kūnas man nepatinka. Reikia kažką daryti.“ O paskui prisiminei, kad šiandien ir rytoj neturi laiko, ir nusprendei: „Ai, gal dar visai nieko tokio. Gal dar nieko nedarysiu. Pusę metų palauksiu, pažiūrėsiu, kas bus.“
Kai po pusės metų vėl atėjai į vonią, iš karto pamatei, ką padarei su savo kūnu – kai nieko nedarei su savo kūnu: nesitreniravai, nesportavai, nesirūpinai. Norėjai surikti – „Nuo manęs niekas nepriklausė. Matot, ką jie su manimi padarė.“ Apsidairei – vonioje nieko nebuvo. Niekas tau nieko nepadarė. Tu pats pasidarei šitą kūną – kai nieko nedarei. Tu visas apaugai riebalais, lašiniais ir taukais.
Visuomet norisi paprastumo. Gal net paprastų, nekomplikuotų žmonių ir žmonų. O, tie paprastieji žmonės. Jie taip gražiai moka viską susipaprastinti. Sudėtingi dažniausiai atrodo pernelyg sudėtingi – jie galėtų būti paprastesni. Bet kažkodėl – nenori, o gal ir nesugeba.
Sudėtingi žmonės mato gausybę galimybių, šimtus tikrovės variantų ir blogiausia, kad jie supranta, jog pasirinkus vieną variantą – tenka atmesti visus kitus, alternatyvius pasirinkimus. Paprastieji – tiesiog maldauja: nekomplikuokit gyvenimo, nebandykit įžvelgti daugiau, nei matosi. Neieškokit nematomų dalykų. Gyvenkit paprasčiau. Nenorėkit daugiau.
Jie žino, kad tie, kurie turi mažiau tikrovės vizijų, turi mažiau šansų nusivilti, tų vizijų atsisakydami. Kas svarbiausia – kuo mažiau galimybių mato žmogus, tuo lengviau jam yra dėl visko susitarti su kitu – tokiu pačiu – matančiu tą patį. Jiems abiems pasirenkant – reikia atmesti mažiau alternatyvų, nes tų alternatyvų jiems tiesiog nėra – ir jų negaila.
Tas, kas turi tik vieną – teisingiausią požiūrio tašką, gali susilieti su kito mąstytojo vieninteliu tašku.
Dar lengviau, jei tie žmonės turi tik vieną, jų manymu – vienintelį, teisingą realybės supratimą. Kokią nors paprastą, aiškią, suprantamą, akivaizdžią „gyvenimo filosofiją“. Leidžiančią suprasti paprastai. Padedančią susipaprastinti, pavyzdžiui – gyvenimą, moralę ir meilę. Kad būtų aiškiau ir lengviau pasirinkti.
Tas pasaulis, žinoma, supaprastėja tik tų žmonių galvose. Bet tokiems žmonėms pasidaro lengva surasti tokius pačius, kurie irgi taip pat supranta.
Kaip gražiai, kaip glaudžiai, kaip neišskiriamai žmones sujungia vienodi, nuobodūs, geriausia – pilki – gyvenimai. Bendros – tos pačios patirtys. Lengvai suprantamos mintys ir banaliausios idėjos. O labiausiai žmones sujungia bendras idiotizmas. Du idiotai supranta vienas kitą iš pusės žvilgsnio, iš ketvirčio žodžio.
Jei turite kokios nors bendros idiotiškos patirties – vaikystėje su drauge kankinote varles ar deginote žolę su visais vabalais ir paukščiais. Jeigu praėjote vyriškumo mokyklą kariuomenėje, o paskui pats davėte vyriškumo pamokas jaunesniems kariams – visuomet turėsite ką prisiminti ir su kuo pasidalinti neišblėstančiais potyriais ir prisiminimais.
Jei ko nors nekentėte – be jokios priežasties – tiesiog, iš anksto. Jei turėjote tvirtą nuomonę apie tai, ko nežinote. Jei supratote, kad „tame šiuolaikiniame mene nėra ko suprasti“. Jei ilgai ir bjauriai skyrėtės su žmona arba mokėtės vairuoti pas kvailą, mužikišką instruktorių, kuris keikėsi, rėkė ir daužė jums per rankas. Jei, atseit, išvykę žuvauti – nebuvote išsivynioję meškerių, arba visiškai girti tris dienas plaukiojote baidarėmis – ir nieko neprisimenate. Tokios patirtys neįkainojamos – jos sujungia ir suvienija žmones amžiams.
O, tas saldus teisingo pasirinkimo jausmas. Kai viena vienintelė vizija (nesvarbu, kad pati kvailiausia ir paprasčiausia) sutampa su kito asmens vienintele tiesa, jie abu pajunta akimirkos begalybę, širdžių susiglaudimą ir sielų bendrystę. Vienos tiesos laimę.
Jie girdi, ką nori išgirsti. Jie žino, kad žino. Jie supranta tą patį, vienu metu ir iš karto. Jie gali vienas kitą tiesiog įsimylėti. Tas, kas turi tik vieną – teisingiausią požiūrio tašką, gali susilieti su kito mąstytojo vieninteliu tašku. Sudėtingesnis taškas, tarkim, sudarytas iš kelių taškų – negalėtų susiglausti ir sutapti su kitu tašku – visais įmanomais taškais. O savo vienu vieninteliu tašku jie gali taip susilieti, kad išnyktų vienas kitame.
Palinkėkime jiems laimės ir ilgo, teisingo gyvenimo.
O, ta vienintelio, tikro, teisingo požiūrio taško palaima. O, tie tiesės vargai. Ak, tos kreivės problemos...
TAIP PAT SKAITYKITE: Liutauras Degėsys: Einam priekabiauti
