Su tokia grupe galima dirbti interaktyviai – beveik, kaip kambaryje – pasitupdyti visus 10 moksleivių ant monitoriaus ekrano, reikalauti, kad jų kameros būtų įjungtos ir nuolat prašyti juos įsijungti į pokalbį, pamoką, diskusiją. Nuolatinis grįžtamasis ryšys – būtina nuotolinio mokymo sąlyga. Pats esu taip dirbęs su 8 studentais. Visiškas komfortas, efektyvumas ir intensyvumas.
Su 30 asmenų – vienu metu dirbti neįmanoma. Nereikia apsimetinėti – su visais 30 mokinių klasėje niekada nebuvo dirbama „gyvai“: mokytojas bendraudavo, kalbėdavosi su 5-6-7, „klausinėdavo“, o visi kiti geriausiu atveju buvo stebėtojai ir klausytojai, bet ne dalyviai. Juo labiau neįmanoma su didele grupe dirbti nuotoliniu būdu. Nuotolis pasidaro neįveikiamas, nes net fiziškai negalima stebėti visų 30 mokinių vienu metu ir su jais bendrauti. Net techniškai – negali turėti tokio dydžio monitoriaus, kad aiškiai matytum visų mokinių veidus. Interaktyvumo ir grįžtamojo ryšio nelieka, nuotolinis mokymas virsta grynai mechanišku žinių transliavimu į tuščią erdvę.
Antra nuotolinio mokymo sąlyga – programų apimčių ir dienos krūvio sumažinimas. Manau, kad internetinės transliacijos ir nuotolinis sinchroniškas bendravimas negali vykti be pertraukos 7 ar 8 pamokas. Mokytojas, pasidalinęs klasę į dvi grupes, galėtų su viena grupe turėti 4 pamokas per dieną ir su antra klasės dalimi – antra grupe – dar keturias pamokas. Siūlyčiau dirbti moduliniu būdu – mokiniai galėtų turėti po dvi vieno dalyko pamokas.
Deja, bet pasirodo, jog sumažinti mokinių skaičių – dalinant klases į grupes – nėra galimybių, nes kažkodėl tai įmanoma tik mokant užsienio kalbos ir etikos.
Du dalykai per dieną, pavyzdžiui, geografija ir užsienio kalba. Gal – net po keturias vieno dalyko pamokas. Tokiu būdu – vieną dieną – vienas dalykas. Pirmadienį – matematika, antradienį – istorija, trečiadienį – biologija, ir panašiai... Galima išdėstyti pamokas per dvi savaites – dešimt dalykų. Mažose grupėse galima būtų dirbti intensyviau ir efektyviau.
Kodėl sakau, kad reikia uždaryti mokyklas – ir dar geriau tai padaryti jų net neatidarius. Deja, bet pasirodo, jog sumažinti mokinių skaičių – dalinant klases į grupes – nėra galimybių, nes kažkodėl tai įmanoma tik mokant užsienio kalbos ir etikos. Kodėl – todėl, nes kitaip negalima, nes tokia tradicija, nes taip buvo ir bus amžinai. Ir nėra techninių galimybių. Keisti programas – mažinti jų apimtis – yra šventvagystė ir nuodėmė. Programos yra sukonstruotos pagal „širdies dėsnį“ – viskas arba nieko.
Dar įdomiau: pokalbiuose su mokyklų direktoriais išaiškėjo, kad visos numatytos saugumo priemonės – neįvykdomos, todėl ir nevykdomos. Kai ministras svaigsta – kad mokyklose „suvaldys srautus“, kažkokiu būdu izoliuos klases (kai klasių mokiniai vis tiek judės į tiksliųjų mokslų klases, laboratorijas, specialius kabinetus), arba mokinius pasodins vienoje vietoje, bet pas juos vaikščios (matyt, skraidys per langus) vis kiti mokytojai iš vis kitų klasių. Ministras džiaugiasi, kad kai taip „suvaldys“, tai atsiradus susirgimams, galės uždaryti tik vieną arba kelias klases, o visos mokyklos uždaryti nereikės. Tegu ministras pagalvoja: o visus mokytojus – pabuvusius toje susirgusioje klasėje – reikės izoliuoti ar ne. O visus kitus mokytojus, su kuriais susirgęs mokytojas bus bendravęs mokytojų kambaryje, o direktorių, o valytojas. O užsikrėtusių vaikų tėvus, senelius, brolius, seseris – reikės izoliuoti ar ne. Gal tegu ministras pasikonsultuoja su epidemiologais.
Ir šiaip – pasirodo, kaip ir visada – virusas mus užlupo nepasiruošusius kažką keisti. Nes mes mėgstame nekeisti, ir įpratę, kad kaip nors vis tiek viskas praeis ir pasibaigs savaime. Taigi – ruoštis dirbti mokyklose, gresiant virusui, jau pavėlavome. Net aukščiausias valdžios asmuo nubudo, pasakė, kad per vėlu, ir vėl nuėjo miegoti. Netikėtai išaiškėjo, kad saugumo reikalavimų mokykloje neįmanoma laikytis: kad kaukių visiems mokiniams nėra – nekalbant apie tai, kad aštuoniems šimtams mokinių reikėtų bent po porą kaukių per dieną – pasikeisti. Todėl priimtas nutarimas, kad kaukių mokiniams nereikia, reikia tik mokytojams – jie, kaip ir visas kitas mokymo priemones patys nusipirks. Kompiuterius, reikalingus savo darbui – tai nusiperka.
Toliau – pasidarė aišku, kad norint išlaikyti minimalius atstumus – neįmanoma uždaryti 30 mokinių 20 kvadratinių metrų plote. Iki šiol visados buvo galima juos ten sugrūsti ir laikyti be oro, o virusas paaiškino, kad negalima. Pagal saugumo normas tokioje patalpoje gali būti 7, o blogiausiu atveju 9 mokiniai. Kadangi laikytis normų neįmanoma, priimamas puikus sprendimas – normų galima nesilaikyti. Atstumai – nesvarbu, kaukių – nereikia. Mokinių problemos neliko.
Tuos mokytojus galima ir paaukoti, nieko čia tokio. Aišku, kad kaukė jo neišgelbės.
Bet liko mokytojai, su kuriais amžinos problemos. Mokytojas, kursuojantis per klases, per dieną gali susitikti bent su 180 mokinių. Su sąlyga, jeigu nevaikščios koridoriais ir į klases įskris pro langus. Ir jeigu pakeliui neužskris į mokytojų kambarį, kur sėdės 30 mokytojų, jau pabendravusių su 900 mokinių.
Tuos mokytojus galima ir paaukoti, nieko čia tokio. Aišku, kad kaukė jo neišgelbės. Teks uždaryti ne vieną klasę, ir ne kelias klases, o ištisas mokyklas. Bet pereiti prie nuotolinio mokymo jau bus vėlu, nes mokytojai sirgs ir nebus jų kuo pakeisti.
Todėl ir sakau, uždarykit tas mokyklas, kol dar turite apysveikių mokytojų ir mokinių. Kol dar virusas visų neuždarė. Uždarykit, net neatidarę.
